Paniręs į prisiminimus apie vakar matytą dokumentinį parašiau laišką vaikams ir artimiesiems.
Laikas atskiria ir sujungia. Save pažinti ir vaikus auklėti būna lengviau pažinus praeitį, supratus kaip gyveno tėvai. Vudstokas būtų mano kartos jaunimo, tų pamilusių roką, trokštančių laisvės simbolis.
Vakar per LRT matytas dokumentinis dar kartą mane nustebino – kaip už SSSR geležinių sienų gyvenantys galėjome sužinoti apie festivalį? Kaip po kelių mėnesių rankose galėjau laikyti JAV išleistą trigubą LP „Woodstock“? Kodėl pats 19-metis rengiausi ir atrodžiau lyg būčiau anas vienas iš JAV jaunuolių?..
Jei nematėte, siūlyčiau paskirti pusantros valandos. Bus lengviau su mumis-seniais bendrauti, padės suprasti filmus apie Vietnamo karą, apie Romą Kalantą ir pasidžiaugti kad esame kartu.
Dokumentinis filmas „Vudstokas. Trys dienos, įamžinusios kartą“.
Studento poilsio akimirka tarybinio ūkio bulvių laukuose 1970-ųjų rudenį.