ALTEC’ai ne Jums… bet apie viską nuo pradžių…
Jeigu yra sakoma – tiko ir patiko, tuomet apie perklausą galiu pasakyti – įvyko ir pavyko. Česlovas
Paplauskas ne pirmą kartą organizuoja perklausas, todėl nėra naujokas šiame reikale ir surengia viską
paprastai, bet neprastai. Jokių fanfarų, raudonų kilimų ir „gyvo“ dūdų orkestro, tačiau niekad nepamiršta
savo svečių pavaišinti arbata, ir tai leidžia dalyviams truputi atsipūsti tarp perklausos tylių ir garsių dalių,
nuraminti klausą, pasidalint įspūdžiais, aptarti kas patiko arba nepatiko.
Nors ir ne pirmą kartą pavyksta sudalyvauti Česlovo organizuojamose perklausose, bet ši buvo ypatinga
– Altec Model 19 (nineteen) matyt girdėjau jau paskutinį kartą savo gyvenime, nes jos iškeliauja pas
naują šeimininką. Būtent joms ir buvo skirtas vakaras.
Vos tik patenki į perklausos kambarį, staigiai pajunti kaip dingsta aidas, kuris lydėjo bendraujant
koridoriuje bei hole. Ausys adaptuojasi gana greitai ir supranti, kad nebus erzinančių atspindžių bei aidų,
su kuriais susiduriu daugiabučio gipskartonio dėžutėje. Nors atrodė, kad prie to jau esu pripratęs, kaip tie
žmonės, kurie pragyvenę 50m. prie Vilniaus geležinkelio stoties naktimis nepašoka iš lovos pravažiavus
70-ies vagonų sąstatui… nukrypau, atleiskite! Ir štai prieš akis iškyla vakaro “priežastis”, dėl kurios
susirinkome – Altec’ai. Ir nebegaliu jų pažinti – lyg ir tie patys, lyg ir kiti. Na taip, žinojau, kad Česlovas
atliko techninius pakeitimus, bet šiuo atveju dar ir padailino kosmetiškai. Jei senieji Altec’ai gamykliškai
atrodė labai konservatyviai, taip kaip tuo laikmečiu buvo madinga ir matoma reklamineme buklete, tai
naujajame apsiauste jie įgavo rafinuoto šiuolaikiškumo – tamsus blizgus lakas, tekstūra priekinėje
sienelėje. Panašius vaizdus matydavau įvairiuose youtube vaizdeliuose, kaip japonai atrestauruoja
senąsias JBL, Altec kolonėles. Gal dėl skonio ir neverta ginčytis, tačiau man gražu! Kad ir kaip nemėgstu
sąvokos „hi-end“, tačiau atnaujinti Altec‘ai savo išvaizda galėtų pretenduoti į šią kategoriją. Gerai, kad ne
savo garsu, tai būtų jiems įžeidimas. 😉
Susirenka likę perklausos svečiai, gauname sėdimas vietas ir ta laukta akimirka prasideda. Matyt būtų
galima kalbėti apie kiekvieną išgirstą kūrinį atskirai kaip jis buvo atkurtas, kaip skambėjo ir kokias
emocijas sukėlė, bet per daug išsiplėsčiau. O skambėjo visko įvairiai – mono įrašas, kurio pradžioje net
pasimečiau, kur dingo scena? Buvo ir klasikos, Ir jazz‘o, ir styginių, ir pučiamųjų, ir solo instrumentų,
vargonų ir, kas be ko, neapsieinama be šveicariško tikslumo – Yello. Atskirai noriu padėkoti, kad buvo
leista man pristatyti savo atsineštą diską – ačiū!
Na, na ir kaip gi skamba? – dažnai užduodamas klausimas įvairiuose forumuose apie vienas ar kitas
kolonėles ar visą audio sistemą? Truputį perfrazavus interneto platybėse sklandančią frazę galima
pasakyti taip – kalbėti apie skambesį tai tas pats, kas šokti apie architektūrą… Tad geriau vieną kartą
išgirsti, negu šimtą kartų apie tai kalbėti. Bet kalbėti norisi. Tad mano nuomonė būtų paprasta – Altec‘ai
atlieka tikslų, precizinį darbą. Atkuria tai, kas turi būti atkurta – nesukuria šilto, šalto ar kito seksualiai
jaudinančio/atstumiančio pojūčio. Tai lyg darbinis arklys, kuris atlieka savo darbą jau daug metų niekad
neklysdamas. Jokios audiofilijos čia nėra ir būti negali! Scenos pločio ir gylio detalės taip puikiai
juntamos, kad net gali įsivaizduoti kokiu atstumu nuo scenos krašto stovi solo smuikininkas,
saksofonininkas, kaip išdėstytas orkestras. Mušamieji ir perkusija apskritai taip žavi, kad galėtum vien jų
klausytis – tikslu, be liekamojo skambesio. Kiekvieną muzikos instrumentą praktiškai galima girdėti
dviem akimirksnio etapais – prisilietimu ir iš paskos sekančiu skambesiu. DINAMIKA – štai kur Altec‘u
koziris! Ji juntama tiek normalaus garsumo atkūrimo metu, tiek labai tyliose partijose – kaip smičius
priliečia stygą, kaip palaida styga tebevirpa, kartais susiliesdama su korpusu ir tai labai žavi, net pagaugai
per kuprą eina.
Grįžtant prie kambario akustikos – skambant aukštiems dažniams akivaizdu, kokią didelę įtaką sudarė
kambarys – aukštų atkūrimas toks ribinis, kad jei prislopinsi – jų pasigesi, jei pakelsi – ausys nukris.
Dideliu garsumu klausyti žymieji Yello įrodė, kad aukštų netrūko ir nebuvo per daug. Nuo kolonėlių
atsitraukti nesinorėjo.
Reziumuojant – Altec‘ai ne Jums, jei norite audiofiliškai „pakaifuoti“… ne Jums, jei norite vidurius
vartančio žemo dažnio… ne Jums, jei norite kraują iš ausų varančių aukštų dažnių… ne Jums, jei tikitės
„pagerinti“ prastą įrašą – tai tokie būtų pagrindiniai jų trūkumai. Altec‘ai įrodė, kad yra tinkami įvairiems
muzikos stiliams atkurti, bet jie „neužglaistys“ prasto įrašo trūkumų. Daug metų esu tikslaus monitorių
garso šalininkas ir Altec su tokia užduotimi tvarkosi kuo puikiausiai, nepavargstu nuo jų. Didelis pliusas
tas, kad Altec atkūrimas nekinta būnant skirtingu atstumu nuo kolonėlių. Jei su artimo lauko monitoriais
galima dirbti iš arti, o toliau pasislinkus garsas gana stipriai kinta, tai Altec skambesys išlieka pastovus
keičiant klausymo vietą.
Linkiu visiems rasti kokybiškų įrašų, arba bent jau skirti laiko ir paanalizuoti esamus/turimus pamėgtų
atlikėjų įrašus, kurie galbūt žavi savo menine verte, bet garso kokybe, deja, bet ne visuomet. Man tokius
palyginimus pavyksta daryti būtent su monitoriais.
