- This topic has 19 replies, 1 voice, and was last updated August 4, 2024 at 21:45 by
.
-
Posts
-
Pažvelkime kur patefonų gamintojai buvo nukeliavę vinilo klestėjimo laikais.
Atsiverčiau Stereo Directory & Buying Guide–1980. 242 puslapiuose vien aparatūros trumpi pristatymai, o patefonams skirta 12 puslapių. Labai daug japoniškų, o aukščiausiose pozicijose tik su Direct Drive (DD) pavaromis. Matome Garrard (13 modelių), Dual (10), Thorens (6), vis tas pats Linn Sondek LP12 (650 $), bet tokių prašmatnių-brangių kaip iš Japonijos nematyti. Tiesa, Bang & Olufsen Beogram 4004 dirželinis už 850 ir Studer/Revox B790 taip pat su tangentiniu tonarmu ir DD pavara siūlomas už 899 $. Galima sakyti, kad tie abu laiko europinį brangių patefonų frontą, bet štai Akai savo AP-206 DD patefoną siūlo už 160 $. Sony PS-T1 DD pusautomatis dar pigesnis – 130 $. Denon, Hitachi, JVC, Kenwood, Lux, Micro Seiki, Mitsubishi, Onkyo, Optonica, Pioneer, Sansui, Sanyo, Sony, Technics, Toshiba sąrašus pradeda DD plokštelių grotuvai už beveik tūkstantį. 1978 pristatytas brangiausias Sony PS-B80 kainuoja 1800 $. Tik žemiausiose eilutėse matome japoniškus dirželinius, bet jie dešimt kartų pigesni ir skirti pradedantiesiems. Dabartiniu kursu moderniausias-brangiausias toks iš 1980-ųjų patefonas būtų ~6000, o pigiausias DD – 440 $. Brangiausias dirželinis iš Šveicarijos Thorens TD-126C kaina nusileido žemyn – 825 $, arba ~2700 $ dabartiniais.
Kur slypi DD sėkmė?
Ratukinių ir dirželinių diskus suka greitaeigiai varikliai, todėl parazitiniai triukšmai neišvengiami. Mechaninių gaudesių spektras būna platus, todėl jų panaikinsi.
1969-ais Direct Drive pavarą išrado Matsushita (Technics, Panasonic) inžinierius Shuichi Obata ir šis išradimas leido pamiršti mechaninių triukšmų problemą. Triukšmai sumažėjo, nes diskas uždedamas tiesiai ant variklio ašies ir sukasi kartu su daugiapoliu bekolektoriniu DD varikliu. Labai lėti 33 arba 45 rpm sūkiai reiškia, kad mechanizmas mažai dėvisi, nekaista ir ilgai tarnauja.
Japonai žengė dar vieną žingsnį – sugalvojo elektronines servo-schemas, leidžiančias preciziškai kontroliuoti variklio darbą. Tų geriausių servo schemų vyraujantis pavadinimas būdavo maždaug toks: Direct Drive turntable with Phase-lock Quartz Speed Control.
Maitinimo įtampos arba dažnio pasikeitimas, disko svoris, plokštelės prispaudėjas ar tonarmo apkrovimas disko sukimosi greičio neįtakodavo. Mechaniniai gaudesiai persistūmė žemyn į 70-80 dB lygį, o DD patefonų detanacijos buvo 0,02-0,025 % zonoje. Technics geriausias suktukas nominalų greitį pasiekdavo diskui pasisukus per 30° – dar viena maloni naujiena. Toks startavimas artimas magnetofonams, bet tada reikalingi galingesni DD varikliai sukimo jėgai sukurti.
Direct Drive pavara-motoras su elektroniniu valdymo moduliuBrangiausias 1980-ųjų rinkoje buvo Sony PS-B80, prifarširuotas automatikos ir variklių. Per sudėtingas, kad tokį rizikuoti pirkti, bet techniškai labai įdomus.
PS-B80 turėjo elektroninį automatinį išcentrinės jėgos kompensavimo mechanizmą (anti-skeitingą), mechanizuotą galvutės adatėlės nuvalymo įrenginį, elektroninį galvutės svorio nustatymą, elektroniškai valdomą tonarmą ir automatinį plokštelės dydžio nustatymą. Per ketvirtį apsisukimo diskas pasiekdavo darbinį greitį, o elektromagnetinė sankaba sparčiai diską stabdydavo. Buvo vidinė atmintis plokštelės epizodams įsiminti arba pasirinktiems muzikos fragmentams pakartoti.
Ir kiti gamintojai nėrėsi iš kailio, lyg nujausdami kad į duris po 2 metų pasibels CD. Sony tą tikrai žinojo, nes kartu su Philips patys kūrė lazerinių plokštelių standartą.
Sony PS-B80Gal Radijo ir TV studijose išliko senieji ratukiniai ir dirželiniai?
Vokiečių EMT bandė neatsilikti, paskutinis jų 950 buvo su elektronine DD pavara, bet ta pavara buvo nužiūrėta nuo Technics SP-10.
1980-aisiais studijose įsitvirtino modernūs, patikimi ir palyginti nebrangūs DD patefonai.Neprisimenu kiek esu turėjęs DD patefonų, bet pirmasis buvo Technics SL-1200 Mk2 su pažangiausia Quartz Locked Phase servo sistema. Technics buvo populiarūs, nes palyginti nebrangūs, patogūs naudoti ir labai patikimi. Paskutinis mano čiupinėtas buvo iš tų senųjų laikų Mitsubishi DP-84DA. Čia plačiau kas viduje, o čia trumpas filmukas.
Sony buvo aparatūros sudėtingumo meistrai, bet patefonų srityje mane nustebino Kenwood L07D.
Maskvoje pas bičiulį buvo keli patefonai, bet pagrindinis buvo šis milžinas. Muziką klausydavome ir LP diskus į Nakamichi 1000 ZXL persirašydavau būtent šiuo. Buvo sumontuoti 2 tonarmai, todėl buvo galima klausyti 2 galvutėmis – Shure V15 Type III arba pačia brangiausia Ortofon MC-30. Korekcinis taip pat buvo aukščiausios klasės Kensonic C220. Garsas sklisdavo iš studijinių monitorių JBL 4343 pusiau aktyviniame režime per du Threshold galios stiprintuvus.
Tai štai, tas Kenwood L07D turėjo sudėtingą konstrukciją, labai sunkų pagrindą ir 2 rankenas įrenginiui pakelti. Patefonas svėrė 35 kilogramus, todėl nešdavome dviese. Diskas iš kompozito (aliuminis-duraliuminis-aliuminis), su ant viršaus uždedamu 5 mm storio nerūdijančio plieno paklotu (mat). Tada disko svoris būdavo 5,5 kg, bet ant Aleksandro patefono disko dar buvo specialus keraminės medžiagos papildomas paklotas TS-10. Kartu su variklio rotoriumi disko svoris 6,8 kg, o su visais priedais – išoriniu disko stabilizatoriumi DS-20, bei vidiniu DS-21, plokštelės nešėjo svoris buvo beveik 10 kg. Nevibruojanti, gerai nuo variklio patefono galvutę ekranuojanti disko konstrukcija, kuriai nukelti buvo padarytos 2 kiaurymės specialiems varžtams-laikikliams įsukti.
Detonacijų lygis parametruose nurodytas mažesnis kaip 0,01 %, o rumpelis -94 dB pagal DIN. Tikriausiai šis aparatas buvo rekordiškai tylus. Vinilo plokštelei klausyti tai nebūtina, bet norint ištraukti viską, užsispyręs muzikos mylėtojas 1970-80 galėjo nusipirkti štai tokį absoliutų patefoną.
Lietuvoje tokio aukšto lygio aparatūros anais laikais turėti negalėjome. Visoje TSRS L07D tikriausiai buvo vienintelis , nes tiekimo kanalų nebuvo. Čia pasitarnavo mano bičiulio Aleksandro M. draugas, kurio tėvas buvo TSRS ambasadorius Amerikoje. A. M. galėdavo iš JAV užsakyti naujausią aparatūrą, arba po Maskvą su bičiuliu palakstyti Porche ir Cadillac. Su Aleksandru turėjome bendrų projektų, o artima draugystė man leido pasisemti patirties ir žinių iš giliausio aruodo.
Quartz PLL Direct Drive patefonas Kenwood L07D
Patefono valdymo struktūrinė schema
Platesnis pristatymas čia, o pilnas Kenwood L07D aprašymas, dokumentacija ir reklaminė medžiaga visomis kalbomis pateikta specialiame L-07.com tinklapyje.1990-ųjų “Stereo Review” žurnalą ilgai vartyti neverta. Žurnale pirkėjo vadovas iš 260 puslapių, bet patefonams paskirti tik 4. Daugelis gamintojų nėrė į CD, todėl iš japonų patefonų gamintojų matome tik kelis. Kažkoks nematytas Oracle Audio siūlo Gold Plated Premier Mark II paauksuotą patefoną už 3500 $, bet kiti šioje susitraukusioje rinkoje likę Japonijos gamintojai nusuleidę į žemesnę klasę. Iš senųjų sąraše matome užsispyrėlį Linn LP12 už 1165 $, bet kitų žinomiausių nebėra. Tiesa, amerikiečių Sota buvo žinomas gamintojas, kuris 1990-aisiais pristatė Cosmos Turntable su vakuuminiu plokštelės pritraukimu už 4000.
Tokių kaip Oracle Audio Premier Mark IV šiais laikais galima nusipirkti neišėjus iš namų; prikrauni lagaminą pinigų ir išmainai į labai gražų su Svarovskio kristalais. Arba į šaldytuvo dydžio su judančiais kandeliabrais kitonišką. Bėda, kad pinigai dabar tikri, o tie naujoviški patefonai – nebe.
Paauksuotas Oracle Audio Premier Mark IV dirželinis patefonas.Kokį rinkčiausi patefoną?
Senose plokštelėse buvo labai geros muzikos, bet dauguma plokštelių bus nudėvėtos. Štai kodėl senąją muziką geriau klausyti iš CD arba iš muzikos failų. Jei kolekcionuojate LP, reiškia jums tiktų “kolekcijinis” patefonas iš tų 1960-ųjų senųjų ratukinių arba dirželinių. Turėsite smagaus darbo susirasti, nupirkę – išvalyti ir sureguliuoti. Teks nusipirkti galvutę, tada išgirsite mechaninius bildesius ir imsitės disko guolio ir pavaros remonto. Stalčiuje laikysite atsarginį dirželį, šepetėlius plokštelei ir adatėlei valyti. Plokštelių plovimo priemonės ir elektrostatiniam krūvio nuėmimo prietaisas taip pat bus reikalingi. Įsimylėjęs procesą aprengsite korpusu iš kilmingos medienos ir įsiliesite į patyrusių būrį.
Patefonas yra primityvus mechaninis įrenginys su keliais precizinės mechanikos elementais. Gundantis ir viliojantis, tik neskaičiuokite kiek išleidote už kažkada buvusį pigiausią signalo šaltinį…Jei kolekcijoje švarūs šiuolaikiniai LP diskai, arba turite vertingų, kurie nebuvo nuripinti į failus, rinkčiausi kažkurį iš 1970-80 m. su DD pavara. Buvo europietiškų DD, bet pradėčiau nuo japoniškų. Visi didieji Japonijos gamintojai gamino įvairius patefonus, bet galiojo taisyklė – brangesnis to paties gamintojo patefonas buvo geresnis. Pigiausią ir brangiausią iš sąrašo galima atmesti ir rinktis 250 – 300 $ kainavusį patefoną. Bus neblogas “S” tipo tonarmas, į kurį galėsite įstatyti šiuolaikinę galvutę. 500 – 1000 € turėtų užtekti aparatui sukomplektuoti ir galėsite daug metų diskus klausysite už veltui.
Įklimpus į vinilą giliau, rekomenduočiau nusipirkti aukštesnės serijos mechanizmą, tada tonarmą ir jam tinkančią galvutę. Galvutė nebūtinai turi būti MC, nes rinkoje yra labai gerų MM galvučių. Taip išvengsite aukštinančių transformatorių, sutaupysite, o jūsų audio sistemos dinaminis diapazonas bus didesnis.
Iš DD galiu paminėti Technics SP-10 (nuo 1970) arba Denon DP-3000 (1972) mechanizmus, nors buvo daugiau neperkrautų bereikalingomis funkcijomis labai gerų japoniškų aparatų.
Denon DP-3000 1973 kainavo apie 500 $.
Denon DP-3000 raudonmedžio korpuse su Fidelity Research FR-54 tonarmu – grojantis baldas interjerui puošti.Kodėl nebegaminami DD patefonai?
Nuo maždaug 1990-ųjų rinką užkariavo CD ir dauguma gamintojų patefonų gamybą nutraukė. Patefonams pritaikytų DD variklių nebereikėjo ir gamyba buvo sustabdyta. Šiuo metu nėra sąlygų užsakyti 100 ar daugiau DD variklių kas dieną, todėl serijinė DD pavarų gamyba būtų nuostolinga.
Stebime vinilo atgimimą, bet rinkoje daugybė kažkada pagamintų patefonų. DD pavara tokia tobula, kad sukurti šioje srityje kažką naujo būtų sunku – dar vienas stabdantis faktorius. DD varikliai neturi besitrinančių detalių, todėl ilgai nesusidėvi. Ilgaamžiškumas reiškia, kad patefonų reikėtų gaminti mažiau, o tai dar vienas blogas ženklas. DD įrenginių savikaina didesnė už dirželinių, reikia mažiau aptarnavimo, todėl uždarbis būtų mažesnis. LP standartas yra ribotų galimybių, todėl įrenginiai gali būti paprastesni.
Paminėjau kelias priežastis, dėl ko pasirenkami senieji rolikiniai arba dirželiniai mechanizmai. Jei atsiranda norintis įsigyti unikalų patefoną, paprastai siūlomas ratukinis arba su dirželiu, kurį pagaminti paprasčiau.Kuri schema geriau atkuria klasikinę muziką?
Rinkos dalyviai susijaudinę parašo, kad simfoninė muzika geriau skamba iš ratukinių patefonų, kad dirželinė pavara turi rezonansus, o DD patefonų diskų sukimosi greitis būna mikro-nestabilus.
Patefonų kokybė apibūdinama parametrais, bet šiais laikais mėgstama kurti legendas.Ar vinilo plokštelė yra analoginis signalo šaltinis?
Tiesiogiai iš mikrofonų per analoginį mikšerinį pultą, limiterius ir kitus analoginius įrenginius įrašyta plokštelė būtų analoginis šaltinis, o plačiau apie Direct-to-disc recording galite perskaityti Vikipedijoje.
Vinilo plokštelė taip pat būtų analoginio signalo šaltinis, bet nuo 1978-ųjų įrašų studijose įsivyravo skaitmeniniai magnetofonai, todėl įrašai plokštelėse yra skaitmeniniai. Griežtai žiūrint, net iki 1978 m. studijinius magnetofonus vadinti analoginiais būtų klaidinga – magnetofonuose naudojamas aukšto dažnio pamagnetinimas iškraipymams ir triukšmams sumažinti. Panašiai kaip skaitmeniniame garse, magnetofonuose pamagnetinimas pradžioje buvo žemesnio dažnio (~40 kHz), o vėliau nuosekliai buvo didinamas iki ~240 kHz garso signalui pagerinti.Ar vinilo plokštelėje signalo spektras tęsiasi toli už 20 kHz?
Diskusijos apie ultragarsą plokštelėse kyla iš noro pateisinti LP formatą, su muzikos įrašais to sieti nereikėtų. Paminėsiu kelis argumentus.
1. Žmogus gali girdėti iki 20 kHz, į tą dažnių ruožą telpa visa muzika, todėl racionalu konstruoti GAS, atkuriančią iki 20 kHz.
2. Muzikantų arba įrašų studijose naudojamų mikrofonų dažninė pasibaigia iki 20 kHz.
3. Senos kartos analoginių studijinių magnetofonų dažninė taip pat būdavo staigiai krentanti nuo 20 kHz.
4. Kad būtų nepriekaištinga signalo iki 20 kHz kokybė, šiuolaikinėse studijose naudojamas 24/96 skaitmeninis standartas. Albumai išleidžiami 16/44 CD arba LP formatu, todėl dažninė vinilo plokštelėje pasibaigia ties 20 kHz.
5. RIAA standartas nustato dažninę iki 20 kHz.
6. Patefono galvutės yra keitikliai, kurių darbas pasibaigia elektromechaniniu rezonansu ir nuo tam tikro dažnio keitiklis nustoja dirbęs. Galvučių parametrai parenkami taip, kad keitiklio darbas būtų maksimaliai tiesiškas visame muzikos dažnių ruože, o aukščiausias galvučių darbo dažnis paprastai parenkamas 20 kHz, nuo kurio stebimas staigus dažninės kritimas.
Iš Ukrainos į JAV išvykusio bičiulio Alex B. dirželinis Onedof – One Degree of Freedom Turntable (150000 $) su Kuzma Tri-Planar tonarmu (4300 $) ir Lyra Atlas galvute (12000 $).
▪“Patefonų pavaros” apžvalgą sudėjau į dokumentą, kurį rasite čia.
Patefonai yra puikus aruodas idėjoms. Patefonai susideda iš kelių dalių, todėl naujoves lengva pamatyti.
Harman/kardon pasiūlė LEVI-levitating turntable. Šiandien tai koncepcija, tačiau patefonų diskas ant magnetinės pagalvės jau realizuota idėja.
Perskaičiau bičiulio tekstą apie vinilo dažninę iš Gūglo –
The range of audible sound goes from a low frequency of 20Hz up to about 20,000Hz. Since vinyl has a frequency response from 7Hz to 50kHz and beyond.Panašias legendas apie vinilo super-plačią dažninę yra teikęs bičiulis V. D. Jo matavimuose (spektruose) matydavome keliasdešimties kHz atžymą ir skaitydavome apie ultra-AD garsiakalbių svarbą garso atkūrimo sistemose.
Gūgliniam teiginiui prieštarauti negalima, nes vinilo plokštelėje ar magnetofono juostelėje yra triukšmai (= super-plati dažninė). Kalbu apie tai, kad net be jokio muzikos įrašo, pauzėse girdime triukšmą. Triukšmas yra begalinio spektro signalas, o pasibaigiant kūriniui, garso signalas susilygina su triukšmais ir įrašo signalas tolygiai paskęsta triukšme. Štai kodėl nesunku išmatuoti dažninę iki 50 kHz, o matuoklį “užaštrinus”, išmatuotume 100, 1000 ar dar daugiau kilo-Hercų.
Kitas bičiulis pritaria infra-žemųjų dažnių garsams iš vinilo ir pamini 7 Hz signalą iš LP plokštelių.
Taip pat nepaneigsi!
Vinilas būna banguotas vertikaliai ir vingiuotas horizontaliai. Kalbu apie plokštelių deformacijas palikus gulėti saulėje, plokštelė deformuojasi ir tonarmas daro vertikalius judesius. Horizontalus tonarmo “vinguriavimas” būna dėl LP centro skylutės bei garso takelio perimetro neatitikimo (ekscentriciteto problema plokštelių gamybos procese). Plokštelių deformacijos ir geometrinis netikslumas generuoja signalą ir vinilo trakte gali rastis infra-žemieji nuo Herco ir nuo dar žemiau.Geras patefonas su stereo galvute ir gera plokštelė yra geras garso šaltinis, bet CD arba signalas iš muzikos įrašų serverių yra geriau; iš skaitmeninio šaltinio gauname kokybišką 20 Hz – 20 kHz signalą, nėra detonacijų ir didelis dinaminis diapazonas (nykstamai maži triukšmai).
~~~~~~~~~~~~~~~
Auksinių vinilo laikų vokiški EMT (Elektro-Mess-Technik) patefonai buvo geriausi. Plačiau apie EMT rasite čia, bet mersedesą kainuojančio profesionalaus EMT aprašymuose nerasite platesnės kaip 20 – 20000 Hz dažninės. Žinoma, jei neGūglinsite ir nesikonsultuosite su dirbtiniu intelektu. 😎
- You must be logged in to reply to this topic.