- This topic has 13 replies, 1 voice, and was last updated December 19, 2022 at 19:58 by
.
-
Posts
-
Pagal svarbą stiprintuvas eina po kolonėlių, todėl verta aptarti. Pradėti paskatino forumiečio prašymas pakomentuoti LT parduodamą anglišką Audio Note Ongaku stiprintuvą. Pardavėjas nurodo 55 tūkst. € už Ongaku ir modifikuotą CD-Four grotuvą.
Audio Note Ongaku pristato trumpai: Pure Class A operation, Zero Negative Feedback, Single Ended Output Stage, Valve Rectification, Directly Heated Triode operation. Taip pat paminėti keli techniniai parametrai: įėjimo varža, jautris, 20 W išėjimo galia. Stiprintuvas didelis, sveria 48 kg, sunaudoja 200 W tinklo galios.
Dideli lempinio vientakčio stiprintuvo iškraipymai ir maža galia neleis pilnai atkurti muzikos, bet tokių stiprintuvų su triodais iškraipymuose vyraujančios lyginės harmonikos praplečia garso spektrą. Kai kuriems melomanams patinka styginiame kvartete girdėti kelis smuikus, dvi violončeles ir harmonikomis papildytą solisto dainą. Kol nežengiama į pilnavertį muzikos atkūrimą, kol nepaduodamas sudėtingas sunkaus roko įrašas arba nepajungiamos šiuolaikinės daugiajuostės kolonėlės, iškraipymais pagausintas garsas sugundo klausyti Ongaku.
Ongaku schema klasikinė, atėjusi iš ano amžiaus trečio dešimtmečio stiprintuvų eros. Analogiškas su 211 lempomis yra šiuolaikinis AN Jinro, bet be sidabro ir kainuoja 4x pigiau. Šis buvo ištirtas Stereophile – verta perskaityti.Pažvelkime į praeitį.
Ongaku kilęs iš Japonijos Audio Note-Kondo, kur gaminamas nuo 1989-ųjų. Kaip ir angliškasis yra su 211 galios triodais, sidabro viela suvyniotais išėjimo transformatoriais, sidabro folijos kondensatoriais ir sidabruotomis jungtimis.
Angliškoji Audio Note buvo įkurta 1991 m., kai japoniškas Audio Note suskilo į du. AN-UK įkūrėjas Peter Qvortrup buvo patyręs pardavėjas, jam pavyko surinkti rinkoje išsibarsčiusias pasisekusias konstrukcijas, rinkodaros pelenais pabarstyti aparatūros aprašymus ir įsilieti į prabangos prekių segmentą. Ongaku buvo Audio Note skyrybų karo kontribucija, o šiuolaikinės AN-UK kolonėlės atkeliavo iš bankrutavusios Snell.
AN nebuvo pirmieji supratę super-kainų poveikį – amerikietis Mark Levinson buvo pirmesnis. Šis žmogus į rinką įsiveržė 1972-ais, bet būtent jis išgalvojo saldųjį HaiEndą. Mark Levinson taip pat ne inžinierius, bet jo įmonių MLAS, Cello Ltd. arba dabartiniai Daniel Hertz S.A. aparatai labai brangūs. Skirtingai nuo P. Qvortrup, M. Levinson aparatūra buvo konstruojama neperžengiant mokslo ribų.
P. Qvortrup atėjo vėliau, kai rinka buvo įsisotinusi ir perpildyta. Užtai iš prasivėrusio dangaus buvo pradėjusios byrėti legendos apie laidų svarbą, apie maitinimo tinklo švarinimą ir apie kitus mažareikšmius GAS dalykus. Internetas buvo pilnas klastos ir nublizgintų istorijų apie šiltą lempų garsą ir apie tai, kad 1 Wato užtenka muzikai namie atkurti. Pardavėjams super-kaina už primityvų hai-endą patinka, nes suteikia erdvės; egzotinius laidus, maitinimo filtrus, aukso saugiklius, negerų elektromagnetinių laukų sugerėjus ir panašius daiktus galima parduoti už pusę kainyno kainos ir dar liks pragyventi. Tas tinka ir Ongaku su CD-Four.
Hi-end‘as nenusakoma sąvoka. Mažaserijinė gamyba savaime brangu, daug reikia reklamai, kainuoja brangieji metalai, todėl mažai komponentų turinčio lempinio vientakčio stiprintuvo savikaina susilygina su moderniausio tranzistorinio savikaina. Kitas dalykas, kad pasirinkus seniai pamirštus sprendimus, iš kapo pakilusį vinilą ir lempas, galima sudėlioti hai-endinę vilionę.High-end sąvoką galima taikyti ir kitose technikos srityse. Šešių tonų automobilis su reaktyviniu varikliu Bloodhound sukurtas žeme skrieti garso greičiu, valdyti tokį gali naikintuvų pilotas. Vienintelis, fantastiškai brangus, tokiu plentu į Klaipėdą nenulėksi. Buvo daugiau Hai-End automobilių, o iš konstruotų žmonėms galima paminėti Ford Nucleon su branduoliniu varikliu. Sukonstruota pagal mokslą, konstruktoriai nustatė kokį greitį automobiliu bus galima pasiekti, kiek reikės kuro, kokiu keliu galės važiuoti… Tai būtų tikro hai-endo pavyzdys. Senovėje sukurti automobilių ratai su stipinais taip pat būtų hai-endas. Buvo gaminami su viena veržle patogiam ratų pakeitimui. Tokie patys lengviausi, galima balansuoti kaip dviračio ratus, patogu pakeisti ir labai gražūs. Netechnologiški, todėl brangūs pagaminti ir… buvo pamiršti.
Sugrįžkime prie šiuolaikinių lempinių stiprintuvų.
Sidabro viela transformatoriuose arba egzotiniai aparatūros sujungimo laidai yra lengvai prognozuojamas aparatūros tjuningas. Išėjimo transformatorius palyginti brangus, nes daug rankų darbo. Varį pakeitus sidabru transformatoriaus savikaina padidėja gal 50 %, bet yra vietos reklamos čiulbesiams apie “geresnį” sidabro garsą.Lempinis triodas išrastas 1907 m., o po 5 metų buvo sukurtas stiprintuvas. Žinoma, pirmasis triodinis buvo vientaktis (SE) A-klasės stiprintuvas. Tokiam reikia labai mažai dalių, bet įrenginio efektyvumas yra žemas. Vientakčių išėjimo galia būdavo keli vatai, o iškraipymai ~5 %. Dar po dešimtmečio buvo atrastas iškraipymų mažinimo būdas – neigiamas grįžtamasis ryšys. Šis iškraipymų mažinimo būdas lydimas stiprinimo sumažėjimu, todėl triodinėse schemose paprastai nenaudojamas. SE stiprintuvuose su triodais vyrauja lyginės iškraipymų harmonikos, klausa tokius toleruoja ir gaunasi viliojantis derinys – turime paprasčiausią schemą ir ausims malonų garsą. Vientakčiai buvo naudojami daugelyje radijo imtuvų, televizoriuose, magnetolose, magnetofonuose.
Kadangi vientakčiai dirba A-klasėje, o lempų volt-amperinės charakteristikos nėra tiesinės, SE stiprintuvuose be neigiamo grįžtamojo ryšio išėjime signalas bus iškraipytas. Tokių stiprintuvų parametrai (garsas) priklauso nuo darbo taško parinkimo, nuo lempos parametrų ir nuo išėjimo transformatoriaus. Lempų parametrai išsibarstę, nuolat kinta, degraduoja, todėl garsas iš SE stiprintuvo taip pat bus kintantis. Vientakčiuose vyrauja antroji harmonika, o aukštesniųjų yra nedaug. Kadangi garsą labiau gadina aukštesnės harmonikos, šiuo požiūriu SE stiprintuvai turi pranašumų. Lempinių stiprintuvų išėjimo varža didelė, todėl elektrinis slopinimas (DF) yra labai žemas. Su didelio jautrio kolonėlėmis, kuriose didelis akustinis slopinimas ir paprasti filtrai, klausyti muziką gali būti malonu, bet SE triodiniai stiprintuvai šiuolaikinių muzikos įrašų atskleisti negali.
Dvitakčiai push-pull (PP) stiprintuvai turi didesnę galią, mažesnius iškraipymus, geresnį elektrinį slopinimą ir koybiškesnį žemųjų dažnių atkūrimą. Buvo reikšmingas išradimas, bet dvitakčiai sudėtingesni, reikalingas signalo fazės apgręžėjas. Reikiamą fazę galima gauti transformatoriumi arba suformuoti lempomis. Žemiau schemoje dvitaktis su reikiamą signalo fazę formuojančiomis lempomis.
Schemos simetriškumas žymiai sumažina iškraipymus – jei abu dvitakčio stiprinimo pečiai subalansuoti, lyginės harmonikos bus priešingų fazių ir išėjime jų nebeliks.
Sugrįžkime prie tėviškėje parduodamo Audio Note Ongaku.
Amerikos rinkoje AN stiprintuvai buvo pristatomi, nurodant kelis parametrus, kaip šiame 1995 m. buitinės aparatūros kataloge:
Pirmą kartą AN Ongaku pamačiau San-Francisko parodoje gal 1996 m. JAV rinkoje AN pasirodė 1992 m. 1995-ais buvo siūloma per 20 AN stiprintuvų, visi lempiniai ir visi brangūs. Parametrais Ongaku netenkina DIN 45500 Hi-Fi standarto reikalavimų, kuriame nustatyti ne didesni kaip 1 % netiesiniai ir ne didesni kaip 3 % intermoduliaciniai iškraipymai. Arba reikėtų sakyti, kad Ongaku Kensai yra 1-3 vatų galios stiprintuvas. Padarykime nuolaidą, pritardami gamintojui, kad tai 20 W galios stereofoninis stiprintuvas.Garso atkūrimo aparatūra turi neiškraipyti įrašo. Namie muzika skambėti kaip buvo įrašyta studijoje gali iš aparatūros su mažais iškraipymais visame įrašų garsumo diapazone. Šiuolaikinių įrašų dinaminis diapazonas labai didelis, bet daugelį tenkina klausyti vidutiniu garsumu. Tada tinka lentyninės AS ir keliasdešimt vatų galios stiprintuvas. Jei tenkina 90 dB didžiausias efektyvus garsumas, sėdint 2,5 m. atstumu dvi 90 jautrio kolonėlės tokį pasiektų prie 30 W galios.
Paveikslėlyje du stereo galios stiprintuvai – lempinis AN Ongaku Kensei ir amerikiečio Nelsono Pass prieš 27 metus sukonstruotas tranzistorinis Aleph 3. Yra daugybė geresnių tranzistorinių, bet į porą Audio Note SE Ongaku Kensei parinkau panašios galios vientaktį Pass Labs Aleph 3. Tranzistorinis toks paprastas, kad detalių skaičiumi panašus į lempinius SE. Garso signalo kelias per abu taip pat bus panašaus ilgumo. Dar vienas ypatumas – lempų ir lauko tranzistorių darbinės charakteristikos turi daug panašumų.
Tranzistorinis Aleph 3 su lauko tranzistoriais, gale dirba du IRF244. Darbo stabilumui ir parametrams pagerinti naudojamas 20 dB gylio neigiamas grįžtamasis ryšys. Gali dirbti į 4 ir į 2 Omų apkrovimą, tik tada galia bus dvigubai didesnė – 60W. Tranzistoriniams nereikalingas išėjimo transformatorius, todėl mažiau iškraipomas signalas ir pigiau pagaminti. Aleph 3 pritaikytas 120 ir 240 V, 50-60 Hz maitinimo tinklui. Radijatoriai gali įkaisti iki 55 laipsnių, todėl liesti nepavojinga. Aprašyme gamintojas teigia, kad stiprintuvas patikimai dirba 10 – 50 metų be jokio aptarnavimo. Schemoje tik vienas paderinimo rezistorius, todėl stiprintuvas paprastas ir patikimas. Stiprintuvas buvo pristatytas ir ištirtas Stereophile laboratorijoje. Tyrimą atliko lempinių stiprintuvų žinovas Tomas J. Nortonas pabaigoje parašęs, kad Pass Labs Aleph 3 vyrauja klausai malonios lyginės iškraipymų harmonikos ir kad bendrieji iškraipymai žymiai mažesni už daugelio jo tyrinėtų lempinių SE stiprintuvų:
Toje parodoje San-Franciske dalyvavo lempinės aparatūros gamintojas Manley. Manley Labs žinomas nuo 1980-ųjų, gamina daug įvairios aparatūros, o taip pat studijinius mikrofonus. Didžioji dalis lempinės garso aparatūros skirta garso įrašų studijoms, kai kurie studijiniai įrenginiai laikomi geriausiais pasaulyje. Manley taip pat įsitvirtinę buitinės aparatūros rinkoje, gamina įvairius stiprintuvus. Nomenklatūra tokia plati, kad jei rinkčiausi iš lempinių stiprintuvų, pradėčiau nuo Manley. VTL (Vacuum Tube Logic), kuriai vadovauja Davido Manley sūnus Lukas Manley būtų kitas lempinių stiprintuvų įsigijimo šaltinis.
Išsaugojau iš parodos parsivežtą High Fidelity Stereo Equipment bukletą ir galime jį atversti.
Buklete paminėtas Manley Labs SE/PP 300B Retro monoblokinis galios stiprintuvas. Kiekvieno išėjime dvi 300B, gali dirbti SE be grįžtamojo ryšio arba su 10 dB gylio n.g.r. Vientakčiame režime maksimali galia 18 arba 25 W. Stiprintuvą galima perjungti dirbti dvitakčiame PP režime be n.g.r. arba su 10 dB ir tada galia būna 36/42 W. Pakankamai plati dažninė, nurodytas iškraipymų lygis. Kaitinimas nuolatine srove, todėl palyginti aukštas S/N (100 dB @33 W). Galia iš tinklo panaši į Ongaku Kensai – 216 W, vieno bloko gabaritai 20 x 53 x 18 cm, svoris 13 kg. Naudojami unikalūs, pačių Manley specialistų suvynioti išėjimo transformatoriai, leidžiantys perjungti dirbti skirtingais režimais. Manley rašo, kad parinko gerai apgalvotą dydžio n.g.r., nes tai pagerina parametrus. Gamintojas taip pat suteikia vartotojui galimybę klausyti be jokio grįžtamojo ryšio. Beje, gr. ryšį galima parinkti nedideliais, 1 dB laipteliais 0 – 10 dB diapazone. Parašyta, kad net be n.g.r. šis stiprintuvas švaresnis ir lygesnis už bet kurį kitą Manley žinomą vientaktį lempinį stiprintuvą. N.g.r. pagerina DF, todėl tinka platesniai kolonėlių gamai.
Nuotraukoje bukleto dalis su SE/PP 300B Retro aprašymu:
Rekomenduoju pažiūrėti 23 minučių filmuką apie Manley. Daug dalykiškos informacijos, į kadrus (nuo 13′ 20″) papuolė senų-gerų ir naujoviškų lempų gausa Manley Labs lentynose. Atstovė Eve Anna Manley seniai vadovauja įmonei, pasakoja įdomiai, atskleidžia tiesos apie lempų rinkoje stebimus sukčiavimus. Man patiko toks amerikoniškas, o ne nudailintas filmukas iš kažkokio EU kolonėlių fabriko.
Manley stiprintuvai palyginti nebrangūs. Paveikslėlyje 1998 m. JAV katalogo dalis su Manley Labs stiprintuvų kainomis:
Brangiausi buvo Manley Reference 500 lempiniai, tetrodo režime duodantys 500 W galią. Pora tokių kainavo 12 tūkst. dolerių, o anksčiau paminėtų A-klasės SE/PP 300B Retro pora – 5500 $. Palyginimui analogiškas Audio Note Ongaku tais metais įkainotas 95,200 $. Vario-sidabro kainų skirtumas nėra toks didelis, kad paaiškinti 20x didesnę Ongaku kainą. Matau dvi aplinkybes – didžiulis antkainis leidžia manipuliuoti pardavimo kainomis arba super-kaina siekiama privilioti pinigų neskaičiuojančių klientų.
Vėlesnės kartos Manley Retro 100 ir AN Gaku-On taip pat techniškai panašūs galios monoblokai:
AN pardavėjo tinklapyje užtikau grafiką, kuriame AN Ongaku Kensei stiprintuvo kainos pakytis antrinėje rinkoje:
Grafikas rodo, kad rinkos kaina labai skiriasi nuo gamintojo deklaruojamų Ongaku kainų. Panašu į egzotinių kabelių rinkoje vykstančias kas daugiau? varžytuves.
Sugrįžkime prie populiariausių tranzistorinių galios stiprintuvų.
Dažnai kylanti dilema – rinktis A-klasės mažos galios ar AB-klasės galingesnį stiprintuvą?
Didelio jautrio aktyvinių garso sistemų vartotojams patarti lengviau, nes ruporiniams kolonėlių moduliams reikia labai mažai galios. Čia svarbu, kad stiprintuvo iškraipymai išliktų maži prie ypatingai mažos galios, todėl 20-30 W A-klasės galios stiprintuvas ruporams tinka geriausiai. Žemuosius didelio jautrio GAS atkuria 15″ žemadažniai su galingais motorais, todėl naudojame “brutalesnius” AB-klasės stiprintuvus visai įrašų dinamikai išgirsti.
Sunkiau būna patarti buitinių kolonėlių klausytojams.
Lentyninės AS būna su nedideliais garsiakalbiais. Silpni motorai kompresuoja garsą, tačiau garsiakalbiams su “guminėmis” pakabomis reikalingas stiprintuvas su aukštu DF. Šis parametras tampriai susijęs su stiprintuvo galia, todėl dažnas lentyninėms dairosi galingo stiprintuvo. Daugiajuosčių kolonėlių ŽD moduliai atlaiko daug galios, bet efektyvumas išlieka žemas. Daugiajuosčių filtrai dažniausiai būna selektyvūs, nominali kolonėlių varža – nedidelė, kompleksinė varžą svyruoja plačiame diapazone, todėl reikalavimai stiprintuvui dar išauga. Štai iš kur randasi dilema – rinktis precizišką A-klasės stiprintuvą negarsiam muzikos klausymui, ar labai galingą membranoms pilnai išsiūbuoti.Atsiverčiau trijuosčių Magico M2 kolonėlių apžvalgą Stereophile, kur matyti kokį apkrovimą patirs galios stiprintuvas:
Minimalią 2,3 Omų varžą ir sunkų apkrovimą 60 Hz zonoje galintis atlaikyti stiprintuvas turi būti galingas ir brangus.
Kokį garsumą turėsime su į Magico M2 panašaus jautrio kolonėlėmis, padavus 200 W galią?
Jei Magico M2 jautris 88 dB/W/m, nuo kolonėlių sėdime 3 metrų atstume, o muziką klausome iš CD, stereo sistemos efektyvinis garsumas bus 92 dB. Nevertinant kolonėlių galios kompresavimo, pikinis garsumas sieks 105 dB. Tai yra toli nuo koncertinio garsumo, bet gal klausytojas nesiruošia koncertuoti”?
Tada tinka tranzistorinis A-klasės stiprintuvas; bus dvigubai pigesnis už gerą-galingą AB-klasės stiprintuvą, galėsite patirti kolonėlių mikrodinamiką, rezoliuciją, “muzikalumą”.
- You must be logged in to reply to this topic.