- This topic has 27 replies, 4 voices, and was last updated January 14, 2024 at 21:10 by
.
-
Posts
-
Muzika neatkuriama. Net neįrašoma ir neišsaugojama. Dėžutėje muzikos neuždarysi. Skirtingai nuo vaizdo, muzika nesustabdoma. Taigi, ji yra dabar, buvo praeityje arba išlikusi atmintyje. Dabartis yra ta riba, kur muzikos nebelieka – nuskambėjus natai, akordui dar girdime aidą, bet tai paskutinis muzikos šešėlis ir vėl liekame tyloje…
Jei muziką prilyginsime garsui, tuomet jį įrašyti galima. Ne visą, bet tam tikrą muzikos garso dalį įrašyti išmokome seniai; įrašų studijoje paruošiamas stereo įrašas ir tas įrašas pas klausytoją gali nukeliauti juostelėje, plokštelėje, CD diskelyje ar skaitmeniniame faile.
Kalbant apie garso įrašus, išskirčiau tokias zonas:
– muzikos arba natūralių garsų zona. Ši zona užsibaigia mikrofonu;
– elektrinio signalo zona, kai signalas apdorojamas studijoje, pagaminamas signalo nešėjas ir kai signalas keliauja iki mūsų GAS;
– garso zona mūsų namuose. Ši zona prasideda ties virpančiomis garsiakalbių membranomis ir baigiasi ausų klausos kanale;
– klausytojo smegenys, kur įrašo signalas pavirsta muzika, triukšmu ar paukštelių čiulbesiu.Labiausiai mus domina įrašų atkūrimas.
Kai diskutuojame apie grotuvus, stiprintuvus, laidus ar AS, turime suvokti, kad jokios muzikos šiuose įrenginiuose nėra ir negali būti. Įrenginiuose yra TIK garso signalai, todėl beprasmiška techninius įrenginius apibūdinti meniškomis sąvokomis. GAS galioja elektronikos ir fizikos dėsniai, todėl įrenginius reiktų stengtis apibūdinti techniškai (parametrais). Mokslo dėsniuose atsispindi ir žmogaus klausos ypatumai, bet kalbos apie “gražiai” skambančius grotuvus, “šiltus” stiprintuvus ar “greitus” garsiakalbius yra beprasmiai. Tai subjektyvu, nepatikrinama.Yra teigiančių, kad geriausias garsas ne iš šiuolaikinių skaitmeninių įrašų, bet iš vinilo plokštelių. Sako – užsidedu plokštelę ir ausys atsigauna. Nesvarbu, kad traška, bet didžiausią malonumą suteikia garsas ir plokštelės. Kiti sako, kad aukščiausia kokybė iš juostinių magnetofonų. Kartais muzikos mylėtojai kolonėles patobulina primontuodami ultra-aukštųjų dažnių garsiakalbius, arba atgaivos ausims ieško lempiniuose stiprintuvuose.
Neefektyvu, nes eksperimentai brangiai kainuoja. Galima pateisinti teikiamais malonumais, bet kelias į tikslą bus ilgesnis.
FB “Tie, kas klausosi skaitmenos” grupėje vyksta įdomios diskusijos aplink šiuolaikinius failų grotuvus. Ten parašiau nuomonę, bet norėčiau pakomentuoti plačiau.“Malonaus” klausymo reikia ieškoti ne signalo šaltinyje, bet akustikoje. Beveik taisyklė, kad dėl paryškintų aukštųjų dažnių šiuolaikinės kolonėlės skamba aštriai. Buitinių kolonėlių žemieji dažniausiai taip pat būna užkelti. AS darbą įtakoja kambarys, o neparuoštame atsiranda daugybė atspindžių, susidaro labai sudėtingi aukštadažniai akustiniai laukai ir nepanaikinami žemadažniai rezonansai. Pradžioje tai gali patikti, bet ilgiau paklausius klausa pavargsta ir “rekomenduoja” pailsėti.
Signalas iš LP grotuvo arba magnetofono turi apribotus žemuosius ir aukštuosius dažnius. Muzikos garsui tai yra filtras, sumažinantis šiuolaikinių kolonėlių ir neparuoštų kambarių dirbtinai sukurtą akustikos lauką. Klausa mažiau varginama ir muzikos mylėtojai džiaugiasi.
Mano patirtis sako, kad garso kokybės prasme skaitmeniniai įrašai visapusiškai geresni už senuosius iš magnetofonų arba plokštelių. Šiais laikais nesunku rasti tą pačią muziką abiejuose formatuose. Pernai Vilniaus studijoje klausėme klasikinės muzikos įrašą abiejuose formatuose ir apie signalo formatus padiskutavome su įrašus išleidusiu garso inžinieriumi.
Neapsisprendusiems rekomenduoju nepasiduoti bičiulių įtakai ir siūlau patiems giliau patyrinėti. Patarčiau kolonėles rinktis su glotnia dažnine ir skirti pinigų akustiniam kambario pagerinimui.Yra manančių, kad senos kolonėlės buvo geresnės. Buvo visokių, bet buvo labai gerų projektų.
Prieš 50 metų sukonstruotos AR-3 buvo labai ilgai gaminamos. Buvo naudojamos įrašų studijose ir namie. Turėjo glotnią ir truputį žemyn besileidžiančią dažninę, bet šiais laikais tokių surasti nelengva. Dėmesį siūlyčiau koncentruoti į studijose naudojamus garso monitorius. Jei tai bus mažieji (lentyniniai), būtinai skirkite dėmesį kambariui.
Apie AR-3 projektą plačiau čia.
Galbūt bus įdomu perskaityti nuomonę apie šiuolaikinį muzikos rinkimą failais ir apie kolekcionavimą.
Temoje apie muzikos kolekcionavimą diskusija pakrypo apie muzikos failus. Besidomintiems muzika, įrašais ir atkūrimu, tikriausiai bus įdomu pažvelgti į schemą.
Kolekcionavimo temoje paliečiau studijinio master-failo ir muzikos albumo diskelyje klausimą ir pabandžiau atsakyti kuris mums yra etalonas.
David Bowie su žmona Angie, 1971Apie sunkiojo metalo muzikos atkūrimą.Klausytoją nudžiuginti gali nebūtinai didelis orkestras, nes keli muzikantai šiuolaikiniais instrumentais taip pat gali užpildyti sceną. Gali groti labai garsiai, kai elektrinių gitarų signalas įvaromas į pilną ribojimą, būgnai mušami ir spardomi visa jėga, lėkštės talžomos be gailesčio, o dainininkai mikrofonus sukiša į gerklę ir rėkia kiek jėgos leidžia. Įrašyti tokį garsą yra iššūkis net skaitmeniniu formatu, todėl studijose atliekamas muzikos dinaminio diapazono sumažinimas.Paaiškinsiu, kodėl naudojamas dinaminis diapazono sumažinimas.Vienas muzikos signalo parametrų yra Crest faktorius (CF), nusakantis pikinio (didžiausio) garso signalo santykį su vidutiniu garsumu. Muzikos mėgėjams tai labai svarbus dalykas. Deja, paliktas paraštėse.Pažvelkime giliau.Sinusiniam signalui CF yra nedidelis – 1,4, o decibelais tai būtų 3 dB. Muzikos, o ypatingai tos garsiosios CF siekia 20 dB arba 10 kartų. Štai čia pasitinka problemos… Tarkime, naudojame 85 dB/W/m jautrio kolonėles (įprastas lentyninių AS jautris), o muziką norime klausyti 90 dB garsumu. Tai maždaug 30 kartų tyliau negu roko muzikos koncerte, bet būtų įprastas garsumas trankesnei muzikai paklausyti namie. Padavus sinusinį signalą ir klausant 2 metrų atstumu, 90 dB garsumą turėsime su 6 W stiprintuvo galia. GAS darbo režimas bus lengvas, nes AS su nedideliais žemadažniais garsiakalbiais kolonėlių kompresavimas prasideda maždaug nuo 20 W. Didžiausias garsumas su lentyninėmis ir sinusiniu signalu būtų 95 dB, o pikinis – atitinkamai +3 dB didesnis (98 dB).Jei signalas yra nekompresuota „metalinė“ muzika, situacija visiškai pasikeičia: norint girdėti tą patį 90 dB vidutinį garsumą, reiktų paduoti 314 W galią. Su 85 dB/W/m jautrio lentyninėmis tai neįmanoma.Sukompresavus įrašą iki 12 dB (vidutinio ir maksimalaus garsumo santykis nebe 10, o 4 kartai) CF situacija pagerėja – GAS turėtų dirbti 50 W galios režime. Garsas bus kompresuojamas, girdėsime iškraipymus, bet… sunkiosios muzikos mėgėjai gali rizikuoti metalu pačirškinti garsiakalbius. Tiesą sakant, jei klausomas „metalas“, 90 dB garsumas man yra per mažas stuburo smegenims išjudinti.
Suprantama, visokius HighEndinius lempinius stiprintuvus reiktų pamiršti, nes jie duoda tik kelis vatus galios. Yra ir kitų problemų – metalo muzikai atkurti reikalinga aparatūra su mažais intermoduliaciniais iškraipymais.Kažkiek situacija pagerėja su didelėmis kolonėlėmis. Didelės buitinės taip pat būna nejautrios (87 – 92 dB/W/m), bet dideli žemadažniai perneša daugiau galios ir galime naudoti galingesnius stiprintuvus.Visiškai kitokia situacija su didelio jautrio kolonėlėmis. Jei kolonėlių su 15“ žemadažniu jautris 97 dB/W/m, o kokybiškai muziką galime klausyti iki 50 W galios, kai garsiakalbis pradeda kompresuoti garsą, tada girdėsime 94 dB vidutinišką ir 114 dB pikinį garsumą. Maksimali tokių AS galia būna 150 W ar net daugiau, o tai jau koncertams artimi garsumo lygiai (99/119 dB).Kyla kitas svarbus klausimas – ar audiofilą džiugins studijoje apribotas dinaminis diapazonas?Mane ir daugelį jūsų nedžiugins. Nenorime dalyvauti „Loudness War“, todėl keikiame radijo stotis, ieškome nekompresuotų įrašų tikroviškai muzikai atkurti.Išvados:1. Nekompresuoto sunkiosios muzikos garso lentyninės kolonėlės atkurti negali. Nei tos už 300, nei pačios brangiausios, nei mažieji studijiniai monitoriai.2. Didelių orkestrų, o tuo labiau sunkiojo metalo įrašams reikėtų rinktis kuo didesnes kolonėles. Geriausiai tinka 95 – 98 dB/W/m jautrio kolonėles. Arba pilnai ruporinės, kurių jautris per 105 dB/W/m.3. Sunkiosios muzikos įrašuose pačių žemiausiųjų dažnių (20 – 40 Hz) nebūna, todėl svarbesnės yra GAS dinaminės galimybės, o ne labai plati dažninė. Galiu pridurti, kad subvuferių naudoti prasmės aš nematau.Tėviškės platybėse skaitome apie siekį sukonstruoti idealią GAS. Arba šnekama, kad nupirktoji audio sistema tobula, kažkas ieško tokios…
Šiuolaikinės priemonės leidžia muziką atkurti taip tiksliai, kad būtų sunku atskirti dvi labai geras skirtingų gamintojų GAS. Kalbu apie tokias, kurios labai netoli teorinių reikalavimų.
Galbūt problema išspręsta ir namų muzikos kambaryje galime girdėti tokį garsą, koks buvo koncerte?
Neįmanoma dabar ir to niekada nebus. Pirmiausia, tai tobuliausiai-geriausiai aparatūrai reikia idealaus kambario, o tokio dažniausiai neturime. Didelės įrašų studijos garso kontrolės kambarys tam reikalui labai tiktų, bet tai nebūtų tobulybė.
Ne mažiau svarbūs kiti 2 dalykai:
1. Stereofonija turi apribojimų muzikos scenai atkurti.
Išmanome stereofoniją, žinome apie kanalų simetriškumą ir fazių suderinimą, garsiakalbių spinduliavimą stengiamės sukontroliuoti ruporais, ausis padedame ten kur joms geriausia būti, bet kažkada buvo pasirinktas dviejų garso kanalų kiekis. Buvo ištirta, kad geriau scena įrašoma/atkuriama tri-kanaliu būdu, bet 6-ajame dešimtmetyje tai būtų buvę per brangu ir konkursą laimėjo Stereo. Idealios lokalizacijos negalime tikėtis, tačiau man stereo patinka – viską gerai atlikus, įrašytą muzikos sceną atkurti galime.
2. Muzikos įrašymas.
Tai pats sunkiausias, pats brangiausias ir pats svarbiausias dalykas, nuo kurio viskas prasideda. Mikrofonai panašiai sudėtingi kaip ir garsiakalbiai, o jų čia reikia daug. Nėra teorijos ar taisyklių kiek reikia mikrofonų ir kaip juos išdėstyti. Net jei galėtume įrašyti techniškai idealiai, tobulai nepavyks dar ir dėl to, kad susikerta kelios sritys: menas, techniniai resursai, įrašų kaina, laikas, ribotos galimybė pakartoti įrašymą, aplinkos triukšmas ir atspindžiai, operatoriaus talentas, prodiuserio norai…
Įrašų studijoje galima ištaisyti kai kurias klaidas, ten tęsiasi kūryba, kai signalas papildomas scenoje negirdėtais ar gamtoje nesančiais garsais.Suvokus, kad bet kuris muzikos signalas yra idealas, lengviau pamiršime kas scenoje dedasi ir galėsime panirti į kuo tikslesnį įrašų atkūrimą.
Muzikos perdavimas iš Filadelfijos į Vašingtoną (1933 metų eksperimento aprašymas, išvados ir rekomendacijos) straipsnio pabaigoje parašiau kelis žodžius šiuolaikiniam muzikos mylėtojui. Savo išvadas nusprendžiau čia pakartoti:
1. Akustikos mokslas įrodė galintis nuvesti tiesiausiu keliu į tikslą, perduoti klausytojui muziką tokia kokybe, kad įrašo neatskirsime nuo tikro muzikavimo. Netgi įrašų su studijose sukurtais garso efektais, kurių muzikantai nepagrotų.
2. Garso atkūrimo sistemos išsamiai apibūdinamos techniniais parametrais, bet ne meno sąvokomis.
3. Garsiakalbiai su ruporais išlieka geriausi signalas-garsas keitikliai, leidžiančiais įprastuose kambariuose atkurti visą įrašytos muzikos dinamiką ir muzikinę sceną su mažiausiais iškraipymais.
4. Šiuolaikinis garso signalas ir jo nešėjai yra kokybiški, o GAS pasiekė tokį lygį, kad galime pilnai atkurti bet kokio sudėtingumo muzikos įrašus.
5. Bet kuris įrašas mums yra etalonas. Kartu tai pirminė visos GAS kokybės sąlyga, kurios mes negalime pakeisti. Štai kodėl girdėdami prastą garsą iš nežinomos kokybės įrašo negalime daryti išvadų apie visą GAS. Jei GAS kokybė vertinama klausant, tai reikėtų daryti pagal atitinkamas perklausų rekomendacijas.
6. Neretai skaitome apie laidų ypatingą svarbą, tačiau laidai taip pat parenkami inžineriškai. Garso atkūrimo sistemose naudoti egzotinius ir labai brangius laidus yra beprasmiška; jei paprastais telefoniniais laidais buvo perduoti sudėtingos muzikos signalai labai dideliu atstumu, reiškia GAS laidai ir kabeliai neturi didesnės įtakos atkuriamos muzikos kokybei.
7. Tiesiausią kelią į kokybiškiausią muzikos atkūrimą mums rodo mokslas, bet šiuolaikinė reklama šį kelią užgožia. Tai daroma siekiant rinkos aktyvumo ir suvokiant, kad trumpesnis kelias į tikslą iš rinkos išstumtų didelę dalį beprasmių prekių.Šiuolaikinėje muzikoje pilna “kūrybinio melo”, kurį sukurti padeda kažkada paruošti semplai ir skaitmeniniai procesoriai. Apie tai temoje Lempa ir tranzistorius plačiau papasakojo Arvis, o aš siūlau pažiūrėti filmuką apie muzikos ant dirbtinių pamatų kūrybą.
Angelic Vibes “Hazel” semplo bazėje su ex Gross Beat ir Halftime įskiepiais buvo sukurta daina, kokių panašių dabar daugybė.
Kūrinys įtrauktas į Simon Servida – Steam albumą, kur galime paklausyti visą dainą be tikrų muzikantų.
Žalgirio arenoje klausiau Salvadoro Sobralio iš Portugalijos. Eurovizijos nugalėtojas koncertavo su trimis puikiais muzikantais, kuriuos pasitikome ovacijomis. Muzikantai išėjo stuksendami krepšinio kamuolį, o Salvadoras pasakė, kad niekada dar nekoncertavęs krepšinio arenoje.
Puikiai parinktas repertuaras, fenomenalus intonavimas, absoliuti klausa, žaisminga sceninė laikyseną S. Sobralio koncertą pavertė įsimintina švente. Dainininkas repavo angliškai šnekėdamas įkišęs galva į fortepijoną, imitavo triūbos improvizaciją arba netikėtai pasirodęs ant tribūnų laiptų uždainavo be mikrofono. Nušokęs nuo scenos pakvietė portugališkam šokiui ir tarė lietuviškų žodžių… Žadą spaudė faktas, kad nepraėjo metų po dainininkui atliktos širdies persodinimo operacijos.
Taip pat smagu buvo klausyti Eriko Klaptono ir Rodžerio Voterso koncertų. Nebūčiau patikėjęs, kad į Kauną atvyks tokios mega-žvaigždės ir galėsiu jas pamatyti! Koncertai tikri, o ne kažkokie „akomponuojant“ magnetofonui, kaip kažkada sovietų laikais Nidoje klausiau S. Povilaičio.Koks garsas buvo S. Sobralio koncerte?
Prastas. Kai kurios fortepiono natos tiesiog buvo džeržgiančios ir tai ne dėl instrumento, o dėl įgarsinimo. Instrumentų garsą nustelbdavo garsas iš salės kolonėlių. Tokia garso mišrainė nebeperteikia erdvės, o sudėtingas signalas kuria didelius kolonėlių intermoduliacinius iškraipymus. S. Sobralio koncerte nebuvo elektrinių gitarų, buvo išlaikytas geras garsumas, bet situacijos tai negelbėjo.Geram koncertui negailime pinigų. Visi koncertai nepakartojami, o mes tada būname užhipnotizuoti. Nemažai muzikos mylėtojų taip ir lieka užhipnotizuoti. Net klausydami kokybiškų įrašų nebegali objektyviai įvertinti garso, vis prisimena koncertuose patirtas emocijas ir parašo – “garso etalono turime ieškoti koncertų salėse”.
Netiesa. Įrašų garsas būna nepalyginamai geresnis; studijose sureguliuojami instrumentų signalų lygiai, garso scenoje surikiuojami instrumentai. Įraše nebūna pašalinių triukšmų ir mes galime mėgautis aukščiausios kokybės garsu. Kai salėse instrumentus girdime per mikrofonus ir kolonėles, koncertai natūralaus instrumentų garso perteikti nebegali.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Vienas mano mėgiamiausių yra Blood, Sweat & Tears 1968-ųjų antrasis albumas. Gerai įrašytas, bet vėlesniais laikais pasirodė dar geresnių įrašų. Jokiame koncerte neišgirstume taip tiksliai įrašytų instrumentų ir 3D išsidėstymo, kaip Dave Grusin – West Side Story.
Šiemet per Kalėdų šventes planuoju susitikimą, kur galėtume paklausyti kokybišką didesnio orkestro įrašą, padiskutuoti.
Salvadoras Sobralis Kaune. (Pauliaus Grigaliūno nuotrauka)
- You must be logged in to reply to this topic.