- This topic has 42 replies, 3 voices, and was last updated March 19, 2021 at 13:28 by
.
-
Posts
-
Ar kas pasakytų kiek muzikos turi Tidal ar kitas failų pardavėjas?
Koks būtų visos muzikos kada nors diskuose įrašytos ir visų muzikos failų pardavėjų kartu sudėjus platinamos muzikos santykis?
Procento tikrai nesudarytų, bet tikriausiai ir 0,1 % būtų neįveikiama dalis. Jei imti populiarąją šiuolaikinę muziką, MFS tenkina pradedančiojo poreikius, bet neįsivaizduoju melomano, kuriam to pakaktų.
Ką daryčiau, jei anūkui norėčiau uždėti pasaką? Arba kai reikėtų sakralinės muzikos? Nerasime mūsų muzikos korifėjų – K. Petrausko, B. Grincevičiūtės, A. Šabaniausko. Net šiuolaikinių G. Kuprevičiaus, S. Povilaičio rasime gal kelis trupinius. Bijočiau pajudinti kitų šalių muziką. Tikriausiai skylėti būtų muzikinės šalies – Brazilijos įrašų klodai. O Japoniška muzika, kur daugybė aukštos kokybės įrašų? Arabų kraštai mažiau įdomūs, bet iš ten jau pučia muzikinių madų vėjai. Nepaminėjau Afrikos kontinento, bet tikriausiai visur būtų skylės. Nežinočiau kaip paieškoje reikėtų surašyti atlikėjus ir albumus hieroglifais arba Afrikos rašmenimis.
Kitas dalykas apsilankius parduotuvėje. Užeini, kažką pasirenki, pasikonsultuoji su pardavėju ir fonoteka pasipildo egzotine muzika. Arba namo sugrįžęs užsisakai iš e-parduotuvės, kur pasirinkimas didesnis.Kažkada juostų laikais fonoteka dažnai pasikeisdavo. Monofoninį pakeičia stereo magnetofonas ir kolekcionavimas prasidėdavo iš naujo. Arba 4 takelių buitinį išmainai į 2 takų profesionalų – vėl tas pats. Nežinau kiek turėdavau įrašų juostose, bet kasečių turėjau apie 100. Geros kasetės buvo brangios, parduotuvėje nenusipirksi. Reikėdavo taupyti, todėl į 90 minučių kasetę įrašydavau 2 albumus, o pabaigas užpildydavau kūriniais iš mažiau įdomių albumų. Būdavo daug malonaus darbo! Galima sakyti, kad mano kasečių kolekcijoje buvo 3-4 šimtai albumų.
Vinilo diskų turėjęs daug, bet atėjus CD, apsispręsti buvo paprasta – beveik visus LP pardaviau ir pradėjau kaupti CD. Kolekcijoje maždaug 1000 CD ir SACD. Tiek užtenka, nes visad randu ką seniai buvau klausęs. Radijas, TV ir YouTube yra papildomi muzikos šaltiniai. Kolekcijos stengiuosi nedidinti, todėl nauji diskai išstumia mažiau svarbius. Mano nuomone, 1000 albumų kolekcija yra optimali. Nesunku diskelius surikiuoti lentynose ir prisiminti kur kokio ieškoti. Kartais pamirštu pavadinimą, bet pirštai žino kurią lentyną prašukuoti ir surasti nebūna sunku. Albumų sąrašas kompiuteryje leidžia surasti bet kurį, bet reikia žinoti raktinius žodžius. Paprastai mechaninė albumo paieška trunka apie 5-10 sek. Aparatūra įsijungia ir diskas startuoja dar po 12 sek. Pusė minutės būtų laikas iki sėdi pasiruošęs klausyti.
CD patogu, nes gali permesti ar prasukti kūrinį pirmyn. Užstatyti ciklišką grojimą arba sustabdyti. Sunku sugalvoti kas audiofilui būtų patogiau už CD…Kasečių stalčius ir Nakamichi 1000 Tri Tracer:
MariusB
mano mintis tokia ir buvo, kad streamingas puikiausiai tinka kaip pagrindinis muzikos šaltinis
Jei jūs teigiate, kad šis srautas kokybe nusileidžia CD, norėčiau tam įrodymų. Transportas tam ir yra skirtas, kad užtikrintų duomenų perdavimo kokybę iki DAC’o koks tai šaltinis bebūtų: USB atmintukas, kietas diskas, CD, MFS internete ar lokalus MFS.
Dar dėl diagramos, mano nuomone, pilką dėžutę Grotuvas reikėtų išimti (nesuprantu kas čia turima omeny), o Failų paruošimą, MFS ir internetą nuleisti žemiau ir apjungti į Audiofilo kelią.Apie muzikinių failų iš MFS kokybę rašiau – LP kopija serveryje gali būti artima, o skaitmeninio disko atveju tokia pati, bet net teoriškai jokia kopija negali būti geresnė už originalą (už diską).
Apie tai plačiau.
Muzikos albumų įrašų kokybe suinteresuoti muzikantai, įrašų studijos, prodiuseriai ir pardavėjai. Visi tampriai surišti viena virvele, nes kokybė yra išgyvenimo garantas. Muzikinių failų pardavėjai ryšio su muzika nebeturi; iš diskų pardavėjo jie perką tuos albumus, kuriuos galės parduoti. Menininkai šiame biznyje nereikalingi, failų pardavėjams nei įrašų kokybė, nei pati muzika nėra svarbi. Dar daugiau – kokybę jie suinteresuoti paaukoti savo veiklai optimizuoti. Tarkime, sukompresavus muziką, failai užims mažiau vietos serveryje, prekę bus galima greičiau pristatyti pirkėjui, padidėja apyvarta, sumažėja paslaugos savikaina.MariusB paminėto, kad “transporto” kokybė yra garantuota, bet ir čia aš abejoju.
Lyginant su muzikos klausymu iš diskų, failų kelias žymiai ilgesnis. Pabandysiu surašyti kur gali atsirasti paklaidos ir garso kokybės degradacijos:
– albumo nuskaitymo paklaida pas failų pardavėją (schemos viršuje pilkame lauke pažymėjau “Grotuvas”);
– failų konvertavimo į MP3, FLAC ar kitą formatą paklaida (“Failų paruošimas”);
– duomenų praradimas serveryje;
– failų nuskaitymo iš serverio, duomenų į internetą perdavimo paklaidos, duomenų praradimai internete iki vartotojo muzikinio serverio ar failų grotuvo;
– vartotojo muzikinio serverio arba failų grotuvo įnešami “skaitmeniniai” iškraipymai.
Dar gali būti specifinių nuostolių (MQA ir pan.).
Taigi, schemoje pažymėtas kelias Muzikos failų šaka yra sudėtingas ir ilgas. Šnekėti, kad muzikinių failų kokybė yra tokia pati kaip klausant iš diskų, yra neatsakinga. Žinoma, kai kurių paminėtų paklaidų gali neatsirasti, bet gali nutikti ir taip, kad sutrikus internetui, vestuvinio maršo ar tautinės giesmės iki galo neišgirsite. Net idealiu atveju dalis praradimų neišvengiami. Kaip tai įtakoja garsą, ar failų kelyje esančius iškraipymus girdėsime savo GAS, jau būtų kita tema.Siūlymo failų paruošimą, MFS ir internetą nuleisti žemiau ir apjungti į Audiofilo kelią priimti nenorėčiau, nes muziką klausyti iš diskų yra vienintelis audiofilinis kelias.
Aš atsiprašau, bet, kaip IT specialistas, negaliu tokiau skaityti ir atsakinėti į tokias nesamones, todėl šiame forume nebedalyvausiu.
Ši tema apie muzikos įrašų kolekcionavimą. Pirmiausia pats apgalvojau, o po to parašiau, kad muzikinių failų klausymas ir kaupimas nėra kolekcionavimas. Panašiai dalykus įvertino forumietis y5357. MariusB lieka įsitikinęs, kad stryminimui priklauso ateitis, o vinilas ir CD liks egzotika.
Stryminimas dalykas naujas, čia susikerta menas (muzika) ir biznis (failų pardavimas). Jaunystės karštis ir patirtis. Žinojau, kad bus karštų diskusijų, o dabar dėkoju bičiuliui MariuiB už nuomonę ir už kibirkštis.MariausB pasitraukimo proga IT specialistams siunčiu muzikinį failą Laiptai į rojų.
Jei norėtumėte pasikonsultuoti su IT specialistu MariumiB, siūlau nukeliauti į jo FB grupę Tie, kas klausosi skaitmenos.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Bediskutuojant apie muzikos albumus diskuose ir failuose kilo klausimas – koks būtų tobulas telefonas? Senasis laidinis, ar naujausias išmanusis? Analoginis ar šiuolaikinis skaitmeninis?
Nesunku numanyti darželinuko atsakymą, bet YouTube mačiau filmuką, kai paaugliai nesugebėjo paskambinti laidiniu telefonu. Vienas numerį rinko nenukėlęs ragelio, kitas nukėlė ragelį, padėjo jį ant stalo, bet nemokėjo naudotis numerių skriemuliu. Nepavykus nei vienam paskambinti, supykę pasišalino, manydami, kad nesėkmė dėl nevykusio įrenginio. ? Jei tau, bičiuli, trūksta patirties paskambinti tikru telefonu, siūlau pasižiūrėti šį filmuką.Šiuolaikiniame išmaniajame daugybė įrenginių. Fotoaparatas, kamera, radijas, TV, diktofonas, muzikos ir video grotuvai, laikrodis… Išmaniajame yra ir telefonas, bet įlendi kur nors į mišką ir pišš. Arba girdi fragmentus ir bandai suvokti šnekėtojo žodžius.
Laidinio nebenaudoju, nes mobiliajame ryšys visai nekainuoja. Dabar telefonas lyg priedas prie mažučio kompiuterio. Vertinimai apsiverstų, jei akcentuotume telefoninio ryšio kokybę. Tą tikrąją telefono paskirtį, o ne išmaniojo teikiamus malonumus. Patikimiausias, greičiausias, kokybiškiausias ir paprasčiausias naudoti yra laidinis telefonas. Atsakingiausiose srityse tokį iki šiol matome ir matysime. Ligoninėse, dispečeriniam ryšiui arba brangiausiuose Hiltono viešbučiuose naudojamas laidinis telefonas.Išmanųjį sukūrė kelių sričių specialistai. Dalyvavo ir IT inžinieriai, bet sakyti, kad jie geriausiai išmano išmanųjį vėl būtų neatsakinga. Kibernetinis saugumas būtų sritis, kur be IT žinių neišsiversi. Klausyti failų muzikos techniškai nesudėtinga – per minutę prisijungiau prie Spotify ir veltui paklausiau Stasį Povilaitį. Žinoma, galima surasti sudėtingesnių failų parsisiuntimo ir išsaugojimo uždavinių, bet tas pats visose srityse.
Įdomu ką pasakytų IT specialistai – geresnis telefonas dešinėje, ar tas kairėje?
Sugrįžkime prie įrašų.
Failų muzikos išplitimui reikšmės turėjo atsiradusios galimybės įrašyti dainą ar išleisti albumą namie. Nebereikia brangių įrašų studijų ir diskų gamintojų paslaugų, nes savo albumui įrašyti užtenka gero NB ir kažkokios Protools PĮ. Reklamos taip pat nebereikia, nes veltui galime paviešinti Youtube ir socialiniuose tinkluose. Yra blogoji žinia – procesams pingant, paprastai stebime degradavimą. Ypatingai meno srityje.Diskusijoje užsiminta apie aukštą failų iš serverių kokybę, bet pagerinti įrašų kokybės niekas negali. Visi papildomi skaitmeninių įrašų apdorojimai-suspaudimai-kompresavimai yra kokybės sąskaita. Vienintelė failų degradaciją stabdanti aplinkybė būtų konkurencija, bet kolekcionavimas iš failų dar vystykluose. Aš įsitikinęs, kad CD kokybė yra tokia aukšta, jog vartotojai savo aparatūra dažniausiai jos išnaudoti negali. Esu tyrinėjęs dvigubo standarto CD/SACD diskus ir galiu pasakyti, kad nei gera aparatūra, nei elektrostatinėmis ausinėmis garso kokybės skirtumo neišgirdau. Sudėtingesniais tyrinėjimais atskirti galima, bet tai būtų parametrų matavimų lygmuo. Jei CD kokybė netenkina, albumų galima ieškoti didesnės rezoliucijos SACD, DVD-Audio diskuose, bet pirminis šaltinis – vinilo ar lazerinis diskas garso kokybės prasme yra geriausi.
Stryminimo rinkoje situacija nenusitovėjusi. Vieni prekiauja prastesnės kokybės muzika, bet nebūtinai tokius įveiks prekiaujantys aukštesnės kokybės failais. Tidal pasiūlė aukštos kokybės įrašus, bet nežinia ar jie išgyvens. Nenorėčiau, bet platybėse rašoma, kad Tidal nebeprogresuoja, kad klientų skaičius išpūstas.Galiu paminėti kas mane stabdo pasinerti į failų muziką:
– aukščiausios garso kokybės siekis;
– failų grotuvas yra papildomas įrenginys, darantis GAS sudėtingesnę ir mažiau patikimą;
– neištobulinta ir palyginti brangi stryminimo aparatūra;
– standartų įvairovė neleidžia pasirinkti kažkurį vieną failų pardavėją ir kažkurį vieną aparatą;
– failų kolekcionavimas reikalauja papildomų pastangų;
– ribotas muzikos pasirinkimas ir sudėtingesnis muzikos iš failų klausymas.Muzikos mylėtojui didžiausia vertybė yra ne aparatūra, o fonoteka. Ne todėl, kad fonotekai reikia daug tūkstančių, bet todėl, kad tai didelis darbas. Albumai reikalauja vietos, o jei fonoteka LP formate, jai prižiūrėti reikia spec. įrangos.
Muzikos failų klausytojui fonoteka aplamai nebūtina. Failų kolekcionieriui nereikia fizinės vietos, skaitmeninis formatas užtikrina gerą garso kokybę, todėl yra gera alternatyva diskų fonotekai.Gal failų fonoteka yra geriausia? Kokią muzikos fonoteką pats rinkčiausi?
Jei būčiau pradedantysis, rinkčiausi stryminimą. Tai leistų susipažinti su įvairiausia muzika ir sužinoti kokios kolekcijos man reikia.
Stryminimui nebūtina pirkti aparatūros, nes išmanusis su ausinėmis yra viskas ko reikia individualiam muzikos klausymui. Jei yra lėšų ir įklimpome į muziką, diskų kolekcionavimas yra įdomus užsiėmimas ir gera investicija. Be to, garso kokybės prasme diskai yra geriausias signalo šaltinis. ~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Ši diskusija prasidėjo nuo stryminimo fano MariausB teiginio – streaminimui priklauso ateitis, o vinilas ir CD liks egzotika.
Paneigti teiginį buvo galima diskusijos pradžioje, paklausus – rinkoje vyrauja failų albumai, ar muzikantai iki šiol įrašinėja diskus?
2006-aisiais suomių atlikėjas Mika iš tiesu savo muziką pirmiausia paviešino failais. Sulaukęs sėkmės pradėjo koncertuoti ir tada ėmė leisti albumus diskuose.
Galbūt yra, arba atsirastų vien koncertuojančių atlikėjų, kurie albumų diskuose neišleidžia?
Koncertavimas yra sekinantis, apimtų nedidelę auditoriją ir būtų neilgai trunkantis užsiėmimas. Albumai sukuria tvirtesnį pamatą, leidžia muzikantui pailsėti, užtikrina tvirtesnį finansinį pagrindą ir platų artisto žinomumą. Štai kodėl teiginys apie įrašų kolekcijos diskuose pražūtį yra jaunatviškai karštas, ankstyvas.
Kai naujų albumų muzikos rinkoje 10 ar daugiau procentų bus failuose, o ne diskuose, tada bus galima sugrįžti prie temos prie diskų kolekcijų baigtį.
Aptarėme šiuolaikinę muzikos fonoteką, bet žmonės kartais neria į senuosius įrašų formatus. Vieni pamėgo kolekcionuoti vinilo plokšteles, o kiti džiaugiasi nusipirkę įrašytą juostelę.
Profesionalus juostinis magnetofonas gali labai gerai įrašyti ir atkurti muziką. Kalbu apie 2 takelių įrašus 6,3 mm pločio juostelėje, 38 arba 76 cm/s juostelės greitį ir gerai suderintą magnetofoną. Rinkoje atsirado daug perrašinėtojų į juostas – gal imti kolekcionuoti šiuolaikinius įrašus R2R juostose?
Juostelių kolekcija būtų labai brangi ir nepatogi naudoti. Vienoje juostoje pro-standartu įrašomas vienas albumas, todėl nedidelei kelių šimtų albumų fonotekai reikėtų atskiro kambariuko su stelažu juostoms. Maždaug taip atrodytų aktyviai naudojama didesnė juostelių kolekcija:
Juostos nepritaikytos ilgam laikymui. Ištrupa magnetinis sluoksnis, prastėja dinaminis diapazonas, sumažėja AD signalo lygis ir kitos magnetofoninės problemos. Magnetofono priežiūra sudėtingesnė už LP grotuvo, todėl čia reikalingi dideli pinigai ir pasišventimas.
Juostų gamybos technologijos nebevystomos, todėl pigių ir kokybiškų juostelių rinkoje nebelikę. CD biznis nebepelningas, vinilas atsibodęs, todėl atsirado proga prikelti dar vieną dinozaurą – prekyba įrašais juostose. Į talką suskubo nedidelės įrašų studijos, kurių įrenginių sąrašuose puikuojasi senieji juostiniai magnetofonai.
Jei kolekcionuoti šiuolaikinių įrašinėtojų juostas, albumas gali kainuoti 400 € ir dar daugiau. Finansinis kolekcijos vertinimas paprastas – už vieną albumą juostoje nupirksite 35 CD albumus. Jei muzika nepatiks, CD padovanosite arba parduosite. Panaudotą šiuolaikinę juostelę su įrašu parduoti būtų sunkiau negu anų laikų tuščia Maxell ar Ampex. Štai kodėl prieš pradedant kolekcionuoti muziką juostose reiktų gerai pagalvoti.Magnetofoną smagu turėti. Įjungi, pasidžiaugi, kad vis dar veikia ir kitiems gali pademonstruoti sudėtingą elektromechanikos stebuklą. Tam reikia bent vienos geros juostelės. Galima paprašyti kad kažkas įrašytų iš CD ir turėsite nepriekaištingą “analoginį signalą”. Arba už 345 € galima nusipirkti iš juostos į juostą perrašytą demo-juostelę gražioje pakuotėje – didelė kaina dar labiau prikaustys dėmesį!
Jei apie garso kokybę, tai skaitmeninis studijinis “magnetofonas” su kažkokiu SSD vietoje juostelės yra geriausia vieta muzikos signalui suformuoti, o dabartiniai skaitmeniniai diskeliai ar failai visiems užtikrina puikų signalą už mažą kainą.Paveikslėlyje italų Open Reel Records juostelė, kurioje Enriko Dindo ir I Solisti di Pavia groja F. J. Haydn muziką. Šalia ta pati muzika CD formate – ką pirkti renkatės jūs.
Parodose ir pas draugus dažnai matome LP grotuvus ir magnetofonus, bet muzika klausoma iš skaitmeninių įrašų.
YouTube mačiau dalykus išmanančio žmogaus GAS pristatymą. Kambaryje EMT, Micro Seiki ir kiti aukščiausios klasės patefonai bei geri magnetofonai, tačiau visi “analoginiai” šaltiniai ilsisi.LP plokštelė arba magnetofonas yra gerai, bet skaitmeniniam įrašui neprilygsta joks “analogas”.
GAS vartotojui etalonas yra koncertas, studijinis master-failas ar iš lentynos paimtas diskas?
Mano atsakymas – nupirktas albumas, bet ne kažkada studijoje paruoštas failas diskų kepyklai. Jei gaminant diskus įvyko kažkokie pakitimai ir tie pakitimai nukeliavo į mūsų kolekcijas, toks diskas ir bus etalonas, kurį norime atkurti.
Koncertas dar toliau nuo albumo, nes studijoje sukuriama tokių garso variacijų, kokių koncerte neišgirsime;
įrašų studijoje įrašoma pagal tam tikras garso įrašymo taisykles ir muzikantai studijoje groja kitaip negu žiūrovams.
GAS užduotis yra atkurti kas įrašyta atitinkamo muzikos nešėjo galimybių ribose – vinilo plokštelėje, kasetėje, lazeriniame diske ar muzikiniame faile. Studijinis master-failas mums nepasiekiamas ir neįdomus. Be to, master-failas ar master-juosta, gali būti nepritaikyti atkurti buitine aparatūra. Net jei tai buitinio pločio magnetinė juosta, tikriausiai ji bus pasenusi, degradavusi, reikalaujanti papildomo garso inžinieriaus darbo.
Skaitmeninėje eroje skirtumas tarp master-failo ir lazerinio disko nedidelis, bet klausimas – kas pirminis? išlieka. Kalbu apie tai, kad stryminimo laikais failų pardavėjai gali manipuliuoti mūsų pasitikėjimu. Neva, stryminimas gali būti aukštesnės kokybės už parduotuvėje nupirktą diską. Mano vertinimu, tai klaidinga.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Albumo klausymas iš disko yra tiesiausias, paprasčiausias ir tikriausias kelias išgirsti ką mums norėjo papasakoti muzikantas. Master-failas panašu į nuotraukos negatyvą – labai svarbus, bet mums neįdomus.
Janis Joplin
- You must be logged in to reply to this topic.