Forum Replies Created
-
Posts
-
Kodėl nebegaminami DD patefonai?
Nuo maždaug 1990-ųjų rinką užkariavo CD ir dauguma gamintojų patefonų gamybą nutraukė. Patefonams pritaikytų DD variklių nebereikėjo ir gamyba buvo sustabdyta. Šiuo metu nėra sąlygų užsakyti 100 ar daugiau DD variklių kas dieną, todėl serijinė DD pavarų gamyba būtų nuostolinga.
Stebime vinilo atgimimą, bet rinkoje daugybė kažkada pagamintų patefonų. DD pavara tokia tobula, kad sukurti šioje srityje kažką naujo būtų sunku – dar vienas stabdantis faktorius. DD varikliai neturi besitrinančių detalių, todėl ilgai nesusidėvi. Ilgaamžiškumas reiškia, kad patefonų reikėtų gaminti mažiau, o tai dar vienas blogas ženklas. DD įrenginių savikaina didesnė už dirželinių, reikia mažiau aptarnavimo, todėl uždarbis būtų mažesnis. LP standartas yra ribotų galimybių, todėl įrenginiai gali būti paprastesni.
Paminėjau kelias priežastis, dėl ko pasirenkami senieji rolikiniai arba dirželiniai mechanizmai. Jei atsiranda norintis įsigyti unikalų patefoną, paprastai siūlomas ratukinis arba su dirželiu, kurį pagaminti paprasčiau.Kuri schema geriau atkuria klasikinę muziką?
Rinkos dalyviai susijaudinę parašo, kad simfoninė muzika geriau skamba iš ratukinių patefonų, kad dirželinė pavara turi rezonansus, o DD patefonų diskų sukimosi greitis būna mikro-nestabilus.
Patefonų kokybė apibūdinama parametrais, bet šiais laikais mėgstama kurti legendas.Ar vinilo plokštelė yra analoginis signalo šaltinis?
Tiesiogiai iš mikrofonų per analoginį mikšerinį pultą, limiterius ir kitus analoginius įrenginius įrašyta plokštelė būtų analoginis šaltinis, o plačiau apie Direct-to-disc recording galite perskaityti Vikipedijoje.
Vinilo plokštelė taip pat būtų analoginio signalo šaltinis, bet nuo 1978-ųjų įrašų studijose įsivyravo skaitmeniniai magnetofonai, todėl įrašai plokštelėse yra skaitmeniniai. Griežtai žiūrint, net iki 1978 m. studijinius magnetofonus vadinti analoginiais būtų klaidinga – magnetofonuose naudojamas aukšto dažnio pamagnetinimas iškraipymams ir triukšmams sumažinti. Panašiai kaip skaitmeniniame garse, magnetofonuose pamagnetinimas pradžioje buvo žemesnio dažnio (~40 kHz), o vėliau nuosekliai buvo didinamas iki ~240 kHz garso signalui pagerinti.Ar vinilo plokštelėje signalo spektras tęsiasi toli už 20 kHz?
Diskusijos apie ultragarsą plokštelėse kyla iš noro pateisinti LP formatą, su muzikos įrašais to sieti nereikėtų. Paminėsiu kelis argumentus.
1. Žmogus gali girdėti iki 20 kHz, į tą dažnių ruožą telpa visa muzika, todėl racionalu konstruoti GAS, atkuriančią iki 20 kHz.
2. Muzikantų arba įrašų studijose naudojamų mikrofonų dažninė pasibaigia iki 20 kHz.
3. Senos kartos analoginių studijinių magnetofonų dažninė taip pat būdavo staigiai krentanti nuo 20 kHz.
4. Kad būtų nepriekaištinga signalo iki 20 kHz kokybė, šiuolaikinėse studijose naudojamas 24/96 skaitmeninis standartas. Albumai išleidžiami 16/44 CD arba LP formatu, todėl dažninė vinilo plokštelėje pasibaigia ties 20 kHz.
5. RIAA standartas nustato dažninę iki 20 kHz.
6. Patefono galvutės yra keitikliai, kurių darbas pasibaigia elektromechaniniu rezonansu ir nuo tam tikro dažnio keitiklis nustoja dirbęs. Galvučių parametrai parenkami taip, kad keitiklio darbas būtų maksimaliai tiesiškas visame muzikos dažnių ruože, o aukščiausias galvučių darbo dažnis paprastai parenkamas 20 kHz, nuo kurio stebimas staigus dažninės kritimas.
Iš Ukrainos į JAV išvykusio bičiulio Alex B. dirželinis Onedof – One Degree of Freedom Turntable (150000 $) su Kuzma Tri-Planar tonarmu (4300 $) ir Lyra Atlas galvute (12000 $).
▪Jei kolekcijoje švarūs šiuolaikiniai LP diskai, arba turite vertingų, kurie nebuvo nuripinti į failus, rinkčiausi kažkurį iš 1970-80 m. su DD pavara. Buvo europietiškų DD, bet pradėčiau nuo japoniškų. Visi didieji Japonijos gamintojai gamino įvairius patefonus, bet galiojo taisyklė – brangesnis to paties gamintojo patefonas buvo geresnis. Pigiausią ir brangiausią iš sąrašo galima atmesti ir rinktis 250 – 300 $ kainavusį patefoną. Bus neblogas “S” tipo tonarmas, į kurį galėsite įstatyti šiuolaikinę galvutę. 500 – 1000 € turėtų užtekti aparatui sukomplektuoti ir galėsite daug metų diskus klausysite už veltui.
Įklimpus į vinilą giliau, rekomenduočiau nusipirkti aukštesnės serijos mechanizmą, tada tonarmą ir jam tinkančią galvutę. Galvutė nebūtinai turi būti MC, nes rinkoje yra labai gerų MM galvučių. Taip išvengsite aukštinančių transformatorių, sutaupysite, o jūsų audio sistemos dinaminis diapazonas bus didesnis.
Iš DD galiu paminėti Technics SP-10 (nuo 1970) arba Denon DP-3000 (1972) mechanizmus, nors buvo daugiau neperkrautų bereikalingomis funkcijomis labai gerų japoniškų aparatų.
Denon DP-3000 1973 kainavo apie 500 $.
Denon DP-3000 raudonmedžio korpuse su Fidelity Research FR-54 tonarmu – grojantis baldas interjerui puošti.Kokį rinkčiausi patefoną?
Senose plokštelėse buvo labai geros muzikos, bet dauguma plokštelių bus nudėvėtos. Štai kodėl senąją muziką geriau klausyti iš CD arba iš muzikos failų. Jei kolekcionuojate LP, reiškia jums tiktų “kolekcijinis” patefonas iš tų 1960-ųjų senųjų ratukinių arba dirželinių. Turėsite smagaus darbo susirasti, nupirkę – išvalyti ir sureguliuoti. Teks nusipirkti galvutę, tada išgirsite mechaninius bildesius ir imsitės disko guolio ir pavaros remonto. Stalčiuje laikysite atsarginį dirželį, šepetėlius plokštelei ir adatėlei valyti. Plokštelių plovimo priemonės ir elektrostatiniam krūvio nuėmimo prietaisas taip pat bus reikalingi. Įsimylėjęs procesą aprengsite korpusu iš kilmingos medienos ir įsiliesite į patyrusių būrį.
Patefonas yra primityvus mechaninis įrenginys su keliais precizinės mechanikos elementais. Gundantis ir viliojantis, tik neskaičiuokite kiek išleidote už kažkada buvusį pigiausią signalo šaltinį…1990-ųjų “Stereo Review” žurnalą ilgai vartyti neverta. Žurnale pirkėjo vadovas iš 260 puslapių, bet patefonams paskirti tik 4. Daugelis gamintojų nėrė į CD, todėl iš japonų patefonų gamintojų matome tik kelis. Kažkoks nematytas Oracle Audio siūlo Gold Plated Premier Mark II paauksuotą patefoną už 3500 $, bet kiti šioje susitraukusioje rinkoje likę Japonijos gamintojai nusuleidę į žemesnę klasę. Iš senųjų sąraše matome užsispyrėlį Linn LP12 už 1165 $, bet kitų žinomiausių nebėra. Tiesa, amerikiečių Sota buvo žinomas gamintojas, kuris 1990-aisiais pristatė Cosmos Turntable su vakuuminiu plokštelės pritraukimu už 4000.
Tokių kaip Oracle Audio Premier Mark IV šiais laikais galima nusipirkti neišėjus iš namų; prikrauni lagaminą pinigų ir išmainai į labai gražų su Svarovskio kristalais. Arba į šaldytuvo dydžio su judančiais kandeliabrais kitonišką. Bėda, kad pinigai dabar tikri, o tie naujoviški patefonai – nebe.
Paauksuotas Oracle Audio Premier Mark IV dirželinis patefonas.Neprisimenu kiek esu turėjęs DD patefonų, bet pirmasis buvo Technics SL-1200 Mk2 su pažangiausia Quartz Locked Phase servo sistema. Technics buvo populiarūs, nes palyginti nebrangūs, patogūs naudoti ir labai patikimi. Paskutinis mano čiupinėtas buvo iš tų senųjų laikų Mitsubishi DP-84DA. Čia plačiau kas viduje, o čia trumpas filmukas.
Sony buvo aparatūros sudėtingumo meistrai, bet patefonų srityje mane nustebino Kenwood L07D.
Maskvoje pas bičiulį buvo keli patefonai, bet pagrindinis buvo šis milžinas. Muziką klausydavome ir LP diskus į Nakamichi 1000 ZXL persirašydavau būtent šiuo. Buvo sumontuoti 2 tonarmai, todėl buvo galima klausyti 2 galvutėmis – Shure V15 Type III arba pačia brangiausia Ortofon MC-30. Korekcinis taip pat buvo aukščiausios klasės Kensonic C220. Garsas sklisdavo iš studijinių monitorių JBL 4343 pusiau aktyviniame režime per du Threshold galios stiprintuvus.
Tai štai, tas Kenwood L07D turėjo sudėtingą konstrukciją, labai sunkų pagrindą ir 2 rankenas įrenginiui pakelti. Patefonas svėrė 35 kilogramus, todėl nešdavome dviese. Diskas iš kompozito (aliuminis-duraliuminis-aliuminis), su ant viršaus uždedamu 5 mm storio nerūdijančio plieno paklotu (mat). Tada disko svoris būdavo 5,5 kg, bet ant Aleksandro patefono disko dar buvo specialus keraminės medžiagos papildomas paklotas TS-10. Kartu su variklio rotoriumi disko svoris 6,8 kg, o su visais priedais – išoriniu disko stabilizatoriumi DS-20, bei vidiniu DS-21, plokštelės nešėjo svoris buvo beveik 10 kg. Nevibruojanti, gerai nuo variklio patefono galvutę ekranuojanti disko konstrukcija, kuriai nukelti buvo padarytos 2 kiaurymės specialiems varžtams-laikikliams įsukti.
Detonacijų lygis parametruose nurodytas mažesnis kaip 0,01 %, o rumpelis -94 dB pagal DIN. Tikriausiai šis aparatas buvo rekordiškai tylus. Vinilo plokštelei klausyti tai nebūtina, bet norint ištraukti viską, užsispyręs muzikos mylėtojas 1970-80 galėjo nusipirkti štai tokį absoliutų patefoną.
Lietuvoje tokio aukšto lygio aparatūros anais laikais turėti negalėjome. Visoje TSRS L07D tikriausiai buvo vienintelis , nes tiekimo kanalų nebuvo. Čia pasitarnavo mano bičiulio Aleksandro M. draugas, kurio tėvas buvo TSRS ambasadorius Amerikoje. A. M. galėdavo iš JAV užsakyti naujausią aparatūrą, arba po Maskvą su bičiuliu palakstyti Porche ir Cadillac. Su Aleksandru turėjome bendrų projektų, o artima draugystė man leido pasisemti patirties ir žinių iš giliausio aruodo.
Quartz PLL Direct Drive patefonas Kenwood L07D
Patefono valdymo struktūrinė schema
Platesnis pristatymas čia, o pilnas Kenwood L07D aprašymas, dokumentacija ir reklaminė medžiaga visomis kalbomis pateikta specialiame L-07.com tinklapyje.Brangiausias 1980-ųjų rinkoje buvo Sony PS-B80, prifarširuotas automatikos ir variklių. Per sudėtingas, kad tokį rizikuoti pirkti, bet techniškai labai įdomus.
PS-B80 turėjo elektroninį automatinį išcentrinės jėgos kompensavimo mechanizmą (anti-skeitingą), mechanizuotą galvutės adatėlės nuvalymo įrenginį, elektroninį galvutės svorio nustatymą, elektroniškai valdomą tonarmą ir automatinį plokštelės dydžio nustatymą. Per ketvirtį apsisukimo diskas pasiekdavo darbinį greitį, o elektromagnetinė sankaba sparčiai diską stabdydavo. Buvo vidinė atmintis plokštelės epizodams įsiminti arba pasirinktiems muzikos fragmentams pakartoti.
Ir kiti gamintojai nėrėsi iš kailio, lyg nujausdami kad į duris po 2 metų pasibels CD. Sony tą tikrai žinojo, nes kartu su Philips patys kūrė lazerinių plokštelių standartą.
Sony PS-B80Gal Radijo ir TV studijose išliko senieji ratukiniai ir dirželiniai?
Vokiečių EMT bandė neatsilikti, paskutinis jų 950 buvo su elektronine DD pavara, bet ta pavara buvo nužiūrėta nuo Technics SP-10.
1980-aisiais studijose įsitvirtino modernūs, patikimi ir palyginti nebrangūs DD patefonai.Pažvelkime kur patefonų gamintojai buvo nukeliavę vinilo klestėjimo laikais.
Atsiverčiau Stereo Directory & Buying Guide–1980. 242 puslapiuose vien aparatūros trumpi pristatymai, o patefonams skirta 12 puslapių. Labai daug japoniškų, o aukščiausiose pozicijose tik su Direct Drive (DD) pavaromis. Matome Garrard (13 modelių), Dual (10), Thorens (6), vis tas pats Linn Sondek LP12 (650 $), bet tokių prašmatnių-brangių kaip iš Japonijos nematyti. Tiesa, Bang & Olufsen Beogram 4004 dirželinis už 850 ir Studer/Revox B790 taip pat su tangentiniu tonarmu ir DD pavara siūlomas už 899 $. Galima sakyti, kad tie abu laiko europinį brangių patefonų frontą, bet štai Akai savo AP-206 DD patefoną siūlo už 160 $. Sony PS-T1 DD pusautomatis dar pigesnis – 130 $. Denon, Hitachi, JVC, Kenwood, Lux, Micro Seiki, Mitsubishi, Onkyo, Optonica, Pioneer, Sansui, Sanyo, Sony, Technics, Toshiba sąrašus pradeda DD plokštelių grotuvai už beveik tūkstantį. 1978 pristatytas brangiausias Sony PS-B80 kainuoja 1800 $. Tik žemiausiose eilutėse matome japoniškus dirželinius, bet jie dešimt kartų pigesni ir skirti pradedantiesiems. Dabartiniu kursu moderniausias-brangiausias toks iš 1980-ųjų patefonas būtų ~6000, o pigiausias DD – 440 $. Brangiausias dirželinis iš Šveicarijos Thorens TD-126C kaina nusileido žemyn – 825 $, arba ~2700 $ dabartiniais.
Kur slypi DD sėkmė?
Ratukinių ir dirželinių diskus suka greitaeigiai varikliai, todėl parazitiniai triukšmai neišvengiami. Mechaninių gaudesių spektras būna platus, todėl jų panaikinsi.
1969-ais Direct Drive pavarą išrado Matsushita (Technics, Panasonic) inžinierius Shuichi Obata ir šis išradimas leido pamiršti mechaninių triukšmų problemą. Triukšmai sumažėjo, nes diskas uždedamas tiesiai ant variklio ašies ir sukasi kartu su daugiapoliu bekolektoriniu DD varikliu. Labai lėti 33 arba 45 rpm sūkiai reiškia, kad mechanizmas mažai dėvisi, nekaista ir ilgai tarnauja.
Japonai žengė dar vieną žingsnį – sugalvojo elektronines servo-schemas, leidžiančias preciziškai kontroliuoti variklio darbą. Tų geriausių servo schemų vyraujantis pavadinimas būdavo maždaug toks: Direct Drive turntable with Phase-lock Quartz Speed Control.
Maitinimo įtampos arba dažnio pasikeitimas, disko svoris, plokštelės prispaudėjas ar tonarmo apkrovimas disko sukimosi greičio neįtakodavo. Mechaniniai gaudesiai persistūmė žemyn į 70-80 dB lygį, o DD patefonų detanacijos buvo 0,02-0,025 % zonoje. Technics geriausias suktukas nominalų greitį pasiekdavo diskui pasisukus per 30° – dar viena maloni naujiena. Toks startavimas artimas magnetofonams, bet tada reikalingi galingesni DD varikliai sukimo jėgai sukurti.
Direct Drive pavara-motoras su elektroniniu valdymo moduliuViena didžiausių patefonų problemų yra mechanikos gaudesys. Gaudesį sukelia variklis, kuris per velenėlį persiduoda į plokštelę, tonarmą, galvutę. Signalas užteršiamas ir dėl to sumažėja įrenginio dinaminis diapazonas. Rumpelį/gaudesį patikrinti paprasta – ant įjungto patefono korpuso netoli besisukančio disko padėkite trintuką, ant jo nuleiskite tonarmą ir pagarsinkite aparatūrą. Filmuko su trintuku neradau, bet galite pažiūrėti platesnį apie mechaninius trigdžius.
Su gaudesiu buvo bandoma kovoti įvairiausiais būdais. Problema išsisprendė sukūrus CD, kur nebeliko mechaninio kontakto įrašymo ir atkūrimo grandyse. Rumpelio taip pat nebus patefonuose su lazeriniu nuskaitymu, bet pačioje plokštelėje bus likęs LP matricos „drožtuko“ mechanikos gaudesys.Garrard 301/401 gaudesį bandė panaikinti mechaniškai atskirdami tonarmą. Šis patefonas buvo ratukinis disko suktukas, o tonarmą ir galvutę reikėdavo nusipirkti atskirai. Mechaniškai atskirtas tonarmas leidžia sumažinti į tonarmo pagrindą patenkančias parazitines vibracijas, bet problema nepranyksta – nuleidus galvutę ant plokštelės, mechaniniai triukšmai ateis per plokštelę.
Garrard 401
Efektyvesnis rumpelio mažinimo būdas yra kietą velenėlį pakeisti dirželiu.
Dirželiniai patefonai atsirado seniai. Suskaičiavau, kad tais pačiais 1968-aisiais JAV rinkoje buvo 5 ratukiniai, 8 dirželiniai ir Thorens TD-124 su dirželiu ratukui varyti (mišri Belt-Idler schema).Dirželis suteikia papildomų galimybių. Pirmiausia, disko greitis priklauso ne nuo tinklo dažnio, bet nuo nuolatine srove maitinamo varikliuko šaltinio stabilumo. Tada paprasčiau reguliuoti disko greitį, o maitinimas nuolatine srove leidžia sukonstruoti pavarą su grįžtamuoju ryšiu nuo disko ir sumažinti detonacijas. Varikliuką buvo galima iškelti išorėn ir dar labiau sumažinti mechaninius gaudesius. Sunkius diskus buvo galima pakeisti lengvesniais, sukonstruoti elektroninį varikliuko forsavimą, pagreitinantį patefono startavimą. Sumažėja patefono svoris, galima sumažinti kainą.
Nuotraukoje dviejų greičių Micro Seiki SX-1500 su atskirtu variklio bloku:
Dirželinė pavara konstruktoriui suteikia naujų galimybių arba leidžia sukonstruoti labai paprastą ir pigų patefoną. Kažkada į Вега 106 patefonus buvo dedami lenkiški dirželiniai Unitra G-206. Turėjau tokį ir džiaugiausi. Kai atsirado galimybės, nusipirkau vieną brangiausių Bang & Olufsen BeoGram 4002 dirželinį su tangentiniu tonarmu. Neišpasakytai gražus ir patogus naudoti daiktas, leidęs man sulaukti CD laikų.
BeoGram 4002 buvo gaminami 1974-80 metais, sukonstravo vienas B&O lyderių Jacob Jensen. Turėjo lengvą (1,3 kG) diską, bet patefonas buvo sunkus (11 kg). Viduje buvo atskiri varikliai diskui ir tonarmui, 33 ir 45 aps/min greičiai. Detonacijos +/- 0,05 % (DIN), rumpelis >65 dB (DIN), takelio sekimo paklaida ne didesnė kaip 0,04°, spyruoklinis galvutės prispaudimas. 1975 m. JAV kainavo 750 $, o dabartinėmis kainomis būtų maždaug 3700.Pagrindiniai patefono mechanizmui keliami reikalavimai yra disko sukimo greitis, greičio stabilumas, tylus veikimas ir startavimo greitis. Sukimosi greitį užtikrinti paprasta, nes absoliutus plokštelės greitis mums nėra svarbu. Tylų įrenginio veikimą ir mechaninį atsparumą užtikrinti taip pat nesunku, nes realus plokštelių dinaminis diapazonas nedidelis; klausant normaliu garsumu tyliausias garsas būna plokštelių traškesiai, bet ne variklio triukšmas ir mechanikos gaudesys (rumpelis/Rumble).
Didžiausia patefonų problema yra momentinis greičio stabilumas. Klausant bitlus, ar smuiką detonacijų (Wow and Flutter) tikriausiai neišgirsime, bet fortepijono įrašuose net mažiausia detonacija bus girdima.
Sugalvota daugybė disko sukimo schemų, bet dabar apžvelkime pagrindines.Pati paprasčiausia buvo su diską varančiu ratuku (Idler drive).
Pioneer ratukinis patefonas
Ratukiniam patefonui reikalingas sinchroninis vienfazis variklis ir ratukas diskui sukti. Sinchroninio variklio sūkiai priklauso nuo kintamos srovės tinklo dažnio, kuris visur pasaulyje yra stabilus. Tai reiškia, kad patefono disko sukimosi greitis bei momentiniai greičio pokyčiai taip pat bus tokio stabilumo, koks yra mūsų maitinimo tinklo 50 Hz dažnio stabilumas. Elektros tinklo įtampos svyravimai būna didesni, bet sinchroninių variklių sūkius lemia ne įtampa, o maitinimo tinklo dažnis. Štai kodėl net paprasčiausių ratukinių patefonų detonacijos būna nedidelės. 1968 m. kataloge matome maždaug 0,1 % ar mažesnes detonacijas – geras rodiklis už nebrangiai!Ratukiniai buvo populiariausi. Anais laikais klausydavome latviškus REMR gamybos Aккорд ir tik kažkada vėliau pasirodė lenkiški dirželiniai Unitra G-602.
Lentynoje turiu Thorens TD-135. Šis šveicarų gamintojas ilgai lyderiavo. Manąjį iš Ciuricho parsivežė akademikas Z. Januškevičius, dalyvaudavęs tarptautinėse kardiologų konferencijose. Atiteko su patefoninėmis relikvijomis – plokštelės dulkių valytuvu, cheminiais skysčiais galvutei nuvalyti. Pilnai veikiantis, bet aš įsijungiu tik praeities emocijoms pažadinti.
Patefono viduje ratukinė mechanika su greičio reguliavimo, įjungimo ir sustabdymo mechanizmais. Besisukančios dalys subalansuotos, velenėliai dideli, disko guolis storas, diskas išlietas iš aliuminio lydinio. Aukcionuose tokį mačiau už ~1000 USD, bet atlikus hai-endinę „modernizaciją“ ir prikaišiojus saldžių žodžių, už prekę tikriausiai prašytų dvigubai. 
Thorens TD-135Vėl populiarūs prieš 50-60 metų gaminti Thorens TD-124, Garrard 401, Lenco L75, Linn Sondek LP12, Dual patefonai. Galvutės būna sudilusios, bet yra naujų. Tonarmas tarnauja ilgai arba galima įstatyti modernų.
Kuo ypatingi senųjų patefonų mechanizmai?Vinilo plokštelės ilgai buvo geriausias muzikos įrašų nešėjas. Plokštelėse buvo labai daug muzikos ir visi norėjo klausyti ne per radiją, o iš patefono. Penkiasdešimtųjų pabaigoje pasirodė ilgai grojančios stereo plokštelės. Tais laikais patefonų gamyba buvo taip ištobulinta, kad tai buvo pigiausias signalo šaltinis.
Pavartykime žurnalus, bet pradėkime nuo 1968 m. amerikiečių „Audio“ – būtent tais metais pasirodė mūsų kraštuose dažnai minimas Lenco L75.
Matome ~100 dolerių vidutinišką patefono kainą. Dabartinėmis būtų 7,3 kartų brangiau arba 730 USD. FM tjuneris 68-aisiais kainavo dvigubai, stiprintuvas – 3x, o magnetofonas 4 kartus brangiau. Atmetus patefono galvutės, tonarmo, pakuotės, dokumentacijos kainą, pavaros kaina bus 40-50. Sinchroninis variklis būtų maždaug pusė tos sumos. Reiškia, gamintojas mechanizmą turėjo pagaminti už 15 arba už mažiau. Nuotraukoje apačioje matyti, kad „Audio“ žurnalas kainavo 60 centų. Patefono mechanika tik 25 žurnalai su 95 puslapiais!? Panašaus žurnalo kaina dabar tikrai gali būti 0,6×7,3 = 4,4 $, bet ar rastume naują-tvirtą-gerą patefoną už 730 ?
Kaina stebina, bet kartu pasako, kad buvo labai didelis patefonų poreikis, patefonai buvo gaminami masiškai, o rinkoje buvo mažai konkurentų. 1968-ųjų “Audio” žurnale suskaičiavau, kad JAV rinkoje buvo 8 gamintojai ir 17 patefonų. Tiesa, patefonai-automatai atskirame sąraše, bet tai mus mažai domina.
