Forum Replies Created
-
Posts
-
Realybės patikrinimas Nr. 1:
DG-68 siūlo tris skaitmeninio įėjimo ir išėjimo parinktis: bendraašį (S/PDIF), „TosLink“ ir patentuotą „Accuphase HS-Link“, kuriuo galima prijungti prie kitų „Accuphase“ gaminių. Tik bendraašis S/PDIF variantas buvo suderinamas su „Rossini“ skaitmeniniais įėjimais ir turimu kabeliu. Taigi, liko tik viena skaitmeninio prijungimo schema. Norėdamas prijungti S/PDIF prie DG-68, prijungiau USB iš „Nucleus+“ į niekada neišleistą „Wavelength USB-S/PDIF“ keitiklį, kurį Gordonas Rankinas man davė prieš daugelį mėnesių. Iš bangos ilgio keitiklio signalas eidavo S/PDIF (skaitmeninė) išvestis –> DG-68, S/PDIF (skaitmeninė) išvestis –> „Rossini“ DAC/Clock, XLR (analoginė) išvestis –> pradinis stiprintuvas ir XLR (analoginė išvestis) –> monoblokai.2-as realybės patikrinimas:
Norint tiksliai palyginti DG-68 garsą analoginiame įėjime/išėjime su skaitmeniniu įėjimu/išėjimu, reikėjo naudoti tuos pačius komponentus ir suderintus garsumo lygius. Todėl visada įdėdavau Wavelength converter (bangos ilgio) USB-S/PDIF keitiklį tarp „Nucleus+“ ir bet kurio kito komponento, net kai to nereikėjo.3-as realybės patikrinimas:
Nors DG-68 turi ir XLR (subalansuotus), ir RCA (vienpusius) analoginius įėjimus ir išėjimus, pradinėje apžvalgoje visą laiką laikiausi XLR, nes visiškai subalansuotas „D’Agostino“ pradinis stiprintuvas ir monoblokai leidžia naudoti tik XLR jungtis. Analoginio signalo kelias per DG-68 į mano monoblokus reikalavo trijų porų „Nordost Odin 2 XLR“ jungčių.
Mano kabelių atsargas sudarė dvi poros XLR ir dvi poros AES3 kabelių (3 išnaša); pradinėje apžvalgoje naudojau vieną iš AES3 porų. Nėra jokios techninės priežasties, kodėl AES3 kabelis negalėtų būti naudojamas subalansuotam analoginiam prijungimui, tačiau kai kurių kompanijų AES3 kabeliai, įskaitant „Nordost“, turi labai kitokią geometriją nei jų XLR. Atidžiau pagalvojęs, susimąsčiau, ar ši skirtinga geometrija galėjo pakeisti garsą. Norėdamas tai išsiaiškinti, pakeičiau AES3 porą RCA vienintelėje vietoje, kur tai buvo įmanoma – tarp „Rossini“ ir „DG-68“. Tam reikėjo kitokio įrangos sujungimo nei mano pradinėje apžvalgoje, būtent „Nucleus+“ –> „Bangos ilgio keitiklis“ –> „Rossini DAC“ –> „DG-68“ –> „Momentum HD“ išankstinis stiprintuvas –> „M550“ monoblokai. Netrukus paaiškėjo, kad AES3 pora buvo silpnoji grandis mano ankstesnėje visiškai analoginėje prijungimo schemoje. Kai perėjau nuo AES3 prie RCA, garsas buvo pilnesnis, detalesnis ir spalvingesnis, taip pat šiek tiek skaidresnis. Taigi, norint palyginti geriausius analoginio įėjimo/išėjimo ir skaitmeninio įėjimo/išėjimo variantus, reikėjo pakeisti laidus, kitą komponentų tvarką, kruopščiai suderinti garsumo lygius ir nuolat naudoti „Wavelength USB–>S/PDIF“ keitiklį. Jei bandymas visa tai vizualizuoti jums kelia galvos skausmą, tiesiog įsivaizduokite, ką reiškia užtikrinti, kad kiekvieną kartą perjungiant viskas būtų sujungta optimaliai.4-oji realybės patikra:
Kaip rašiau pirminėje apžvalgoje, man labiau patiko DG-68 automatinio įgarsinimo parinkties „Flat“ garsas, o ne „Smooth“, kuri sustiprina kai kuriuos dažnius, suteikdama papildomo šiltumo. Šis pasirinkimas išliko ir perėjus prie naujųjų etaloninių monoblokų – „Progression M550“, kurių garsas yra šiltesnis ir sklandesnis nei originalių „Progressions“. Todėl šioje tolesnėje apžvalgoje visus įrašus klausiausi „Flat“ įgarsinimo režimu. Pirmiausia DG-68 sukūriau šešias naujas „Flat“ automatinio įgarsinimo kompensavimo kreives – po vieną kiekvienam komponentų eilės tvarkos ir (arba) laidų perjungimui. Tik kartą pamiršau įjungti pradinio stiprintuvo garsą ir tik kartą rizikavau savo garsiakalbiais, kai pamiršau išjungti monoblokus perkeldamas laidus.Jasonas Viktoras Serinusas dar kartą sugrįžo prie „Accuphase DG-68“.
Mano 2021 m. rugpjūčio mėn. „Accuphase DG-68“ skaitmeninio balso ekvalaizerio (24 000 USD) apžvalgoje nebuvo nieko dviprasmiško. Pavadindamas jį „vienu iš labiausiai įkvepiančių ir reikšmingų“ garso gaminių, su kuriais teko praleisti laiką, patvirtinau, kad jis „praturtino mano muzikos atkūrimo patirtį daug labiau, nei galėjau įsivaizduoti“. Man tai buvo veiksmingas produktas, kuris veikė „nepriekaištingai, dažnai sukeldamas stulbinantį efektą“. Gerai ar blogai, visokios aplinkybės nepaliko pakankamai laiko ištirti visas DG-68 funkcijas. Pavyzdžiui, vertindamas DG-68 „Automatinio čiulbėjimo“ funkciją, pasirinkau prijungimo būdą, kurį, regis, siūlė gamintojas: naudoti visiškai analoginį jungimą.
Vienintelis mano įprastos konfigūracijos pakeitimas – „Roon Nucleus+“ muzikos serveris per Ethernet –> „Rossini DAC“ / „Rossini Clock“ derinys, XLR analoginis išėjimas –> „D’Agostino Momentum HD“ preampas, XLR analoginis išėjimas –> „D’Agostino Progression“ monoblokai (1 išnaša) – buvo DG-68 įterpimas į analoginio signalo kelią tarp preampo ir stiprintuvų. Tai darydamas vadovavausi „Accuphase“ rekomendacija, pateikta jų išsamiame, gerai iliustruotame vartojimo aprašyme: „Paprastai rekomenduojame konfigūracijas, kuriose DG-68 būtų tarp preampo ir galios stiprintuvo.“Kai vėliau paklausiau bendrovės apie šią rekomendaciją, „Accuphase“ atstovas Kohei Nishigawa el. paštu atsakė:
„Priešstiprintuvo ir galios stiprintuvo jungtis yra tradiciškiausia konfigūracija. Ji turi didžiausią poveikį. Kadangi visi iš pradinio stiprintuvo gaunami signalai gali praeiti per DG-68 apdorojimo grandinę, DG-68 bus naudingas visai sistemai. Kita vertus, jo panaudojimas tarp DAC ir pradinio stiprintuvo taip pat turi pranašumą, nes jei klientas iš tikrųjų susitelkia į CD atkūrimą, ši konfigūracija geriausiai išnaudoja DG-68 ADC našumą, nes CD grotuvo signalo išvesties lygis yra gana stabilus.“
Kadangi mano sistemoje „dCS Rossini Transport“ ir DAC/Clock kartu sudaro trijų dalių „CD grotuvą“ su SACD galimybe, ši atrodė priimtina alternatyvi išdėstymo strategija. Nepaisant to, mūsų techninis redaktorius Johnas Atkinsonas atkreipė dėmesį, kad signalo siuntimas į DG-68 ir iš jo analoginiu būdu reikalauja dviejų papildomų, nereikalingų konvertavimo DG-68 viduje: iš analoginio į skaitmeninį prieš DG-68 apdorojimą ir iš skaitmeninio į analoginį po to. Kadangi dirbau su skaitmeniniais šaltiniais, kodėl gi nepanaudojus DG-68 DSP magijos, kai signalas vis dar buvo skaitmeninis?
Akivaizdu, kad DG-68 buvo sukurtas taip veikti; jis turi skaitmeninius įėjimus ir išėjimus. Tad ar praleidus tas papildomas A/D ir D/A konvertavimo funkcijas muzika skambės geriau? Kai parašiau Nishigawa-san apie tai, jo atsakymas buvo neįpareigojantis.
„Mes geriau sureguliavome jungimą, kai klientas prijungia DG-68 su analoginiu įėjimu ir išėjimu, nei analoginiu ryšiu atjungus DG-68 ir su apėjimo kabeliu“, – rašė jis.
Buvo tik vienas būdas tai išsiaiškinti: naudojant tą pačią muziką, palyginti garsą su analoginiu įėjimu ir išėjimu – maksimalų konvertavimo skaičių – su garsu su skaitmeniniu įėjimu ir išėjimu, kuriam reikia minimalaus konvertavimo skaičiaus. Logika ir įprasta išmintis leido manyti, kad pastarasis skambės geriausiai. Bet nuo kada audiofilų karalystėje visada karaliauja logika ir taisyklės? Baigęs šį palyginimą, ketinau ištirti kuo daugiau kitų DG-68 funkcijų, kiek tik leido mano griežtas terminas.Visuose savo bandymuose lygius derinau naudodamas redaktoriaus Johno Atkinsono ilgai propaguojamu ir dabartinio redaktoriaus Jimo Austino (2 išnaša) siūlomu būdu. Kiekvieną kartą vertindamas skirtingą prijungimo schemą, nustatydavau „Rossini“ maksimalią išėjimo įtampą į 2 V, garsumą į 0 dB, kad pašalinčiau bet kokį garsumo reguliavimo poveikį garsui, ir visiškai pasikliaudavau pradiniu stiprintuvu, kad galėčiau reguliuoti garsumą. Paleidau 1 kHz ir –20 dB dažnio bandymo takelį iš „Stereophile Editor’s Choice“ kompaktinio disko WAV kopijos ir reguliavau pradinio stiprintuvo išėjimo lygį, kol viename iš mano „Wilson Alexia 2“ garsiakalbių gnybtų išmatuota įtampa buvo kuo artimesnė 2 V. Taip pašalinau bet kokią tikimybę, kad skirtingi išėjimo lygiai, atsirandantys dėl jungčių ir įrangos pokyčių, galėtų mane apgauti ir teikti pirmenybę vienos prijungimo schemos garsui, o ne kitai, kad ji garsesnė.
Didžiojoje apžvalgos dalyje naudojau tuos pačius tris takelius: Eriko Eśenvaldso O salutaris hostia iš puikiai Portlando valstijos kamerinio choro įrašyto albumo „Translations“ (24/96 WAV); pirmąsias dvi Roberto Schumanno „Liederkreis“ dainas, Op. 24, kurias naujame „Fuga Libera“ įraše „Thorsteinson & Schumann“ (24/96 WAV, FUG787) puikiai atliko skambusis islandų bosas-baritonas Andri Björnas Róbertssonas su pianiste Ástríduru Alda Sigurdardóttiru; ir Mocarto uvertiūrą iš „Figaro vedybų“, kurią naujame „Alpha“ įraše įdomiai atliko Julien Chauvin ir periodinių instrumentų orkestras „Le Concert de la Loge“ – Mocartas: Koncertas smuikui Nr. 3; Simfonija „Jupiteris“; „Figaro vedybų“ uvertiūra (24/96 WAV, Alpha776). Tas 2 V išvesties nustatymas buvo atskaitos, o ne klausymosi lygis, nes būtų per garsu. Tačiau su visais šiais trimis kūriniais galėjau naudoti nuotolinio valdymo pultą, kad sumažinti garsumą 14 pakopų pradiniame stiprintuve, kad pasiekčiau tinkamą klausymosi lygį.Audiofilų, melomanų grupėje buvo aptariamas “LP vs CD” formatų patikrinimas. CD oponentas E. J. pas mane norėjo atsivežti patefoną su DAVA “Major” galvute ir įrodyti, kad išgirdęs vinilą, CD fonoteką iškeisiu į vinilo. Renginiui ruošiamės, bet kilo noras pažvelgti į LP iš arčiau.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~Reveransas vinilui…
Didžiausias turtas – fonoteka. Plokštelių laikais vakarietiškas albumas kainavo džinsus, iš JAV gautos plokštelės buvo nuomojamos po 5 rublius už valandą, būdavo eilė norinčių įsirašyti, todėl LP iš voko išimdavome atsargiai ir plautomis rankomis. Vinilinė plokštelė minkšta, lengvai pažeidžiama, greitai susidėvintis daiktas. Aplink LP daugybė netikėtumų – palikai ant stalo, atsėlino vasaros saulė ir sugrįžęs iš darbo randi susibangavusią brangenybę. Esu tą patyręs…Svarbiausias plokštelių ilgaamžiškumo garantas yra maža galvutės prispaudimo jėga. Vinilo aukso laikais ieškodavome patefonų ir galvučių, leidžiančių LP klausyti su 1 gramo ar net mažesne jėga. Shure V15 deklaruodavo 0,75 – 1,25 g., bet rinkoje buvo daug kitų galvučių, leidžiančių man nustatyti 1 – 1,5 g. svorį.Patefono galvučių konstrukcija paprasta. Senąsias keramikines palyginčiau su kastuvu, o dinamines MM ir MC – su karučiu. Moderniausios optinės taip pat nesudėtingos, bet MC ir optinės reikalauja priedų, todėl gaunasi karutis su priekaba. Gyvename audiofilų eroje, žmonės ieško sunkumų, bet aš mėgstu tiesiausią kelią.
Kas lemia prispaudimą (LP ilgaamžiškumą)?Pirmiausia, adatėlės paslankumas. Adatėlės forma taip pat svarbu. Konusinės formos adatėlės kontakto su vinilu plotas labai mažas, mechaninis spaudimas būna didelis (~4 kg/kv. mm), todėl kontakto vieta įkaista (160° ir daugiau). Elipsinės adatėlės kontaktavimo plotas didesnis, įkaitimas mažesnis, plokštelė mažiau dyla. Moderniausios-brangiausios Shibata ir MicroRidge adatėlės dar labiau apsaugo plokšteles. Pastaroji forma panaši į plokštelių gamyboje naudojamą rėžtuką, todėl atkūrimas tiksliausias. MicroRidge adatėlė taip pat ilgiau tarnauja, nes smaigalio dilimas nepakeičia geometrijos. Su MicroRidge reikalingas tikslesnis patefono sureguliavimas, bet tai papildomas malonumas stebėti kaip gerėja garsas.Kokią įtaką turi kitos „karučio“ dalys?Adatos laikiklis turi būti lengvas, tvirtas, šilumai laidus ir greitai perduodantis virpesius. Adatėlės „pakaba“ yra svarbus paslankumo ir glotnios dažninės komponentas. Stangresnė galvutės pakaba gerina impulsinius parametrus, bet reikalauja padidinti svorį ( = sparčiau gadinti plokštelę).Galvučių „motorai“ seniai ištobulinti. Geriausi Alnico-5 magnetai, iki šiol tokių galima nusipirkti iš JAV ar Japonijos. Norint išsiskirti, galima sugrįžti į senovę – motoruose naudoti elektromagnetus. Galvutė su elektromagnetu retenybė, todėl tai kolekcionierių sritis. Mažiau patyrusius vinilo mėgėjus elektromagnetas, įvyniotas į „išskirtinio garso“ ar „muzikalumo“ vystyklus gundo. Man tai bereikalingas galvos skausmas. Dalykas paprastas – elektromagneto ritė didina galvutės svorį, reikalingas specialus tonarmas ir išorinis maitinimo šaltinis. Jei nuolatinių magnetų nebūtų, visi svajotume sukonstruoti galvutę be elektromagnetų, tiesa?Jei vertingą kolekciją turėčiau…Nenaudočiau galvutės, reikalaujančios daugiau 2 gramų svorio. Galbūt pirkčiau optinę galvutę, nes didelis išėjimo signalas (70 mV) labai vilioja. Jei nX k€ už optinį komplektą būtų gaila, dairyčiausi MC su MicroRidge adatėle; pasišnekėčiau su Vidmantu T. iš „Reed“, paskambinčiau Aidui Š. iš „Aidas Cartridges“ dėl galvutės pasirinkimo ir eičiau gaminti didesnę spintą vinilui sudėti.DAVA ar AIDAS?DAVA dizainas patinka, bet gamintojas duomenų nepateikia. Autorius sako, kad motoro konstrukcija panaši į Neumann DST, kuriai reikalingas 6,5 g. (!) prispaudimas. Nežinau DAVA galvučių paslankumo ir prispaudimo, bet DAVA „Major“ prispaudimas tikriausiai dvigubas negu reikalingas „Aidas Cartridges“ galvutėms (1,9 g.). Ar iš karučio nesigaus “Major” plūgas plokštelėms arti? Apie tai turi pagalvoti DAVA pirkėjai.Man patinka DAVA „Soul“ konstrukcija, kai ritelės arčiau plokštelės griovelio ir kai naudojama MicroRidge adatėlė. Deja „Soul“ adatėlės prispaudimas, kaina (~9000) ir papildomi rūpesčiai mane skatina dairytis Aido galvučių.Dalinuosi lentele iš interneto apie DAVA.
Negaliu patikėti, kad iki šiol DAVA gamina galvutes su kaktuso spygliais?! Visai kolekcinis reikalas… O gal internetas blūdija?..
Lauksiu pamatyti patefoną su DAVA “Major”, sužinosiu prispaudimo jėgą, paklausysiu muzikos ir galbūt mano reveransas bus į kitą pusę?Kitame paveikslėlyje parodyta, kad didžiausias adatėlės su plokštele kontaktavimo plotas yra S.A.S. (MicroRidge) ir Shibata, o konusinė forma prasčiausia.
Taip pat dalinuosi lentele, kurioje monofonijos laikų galvutės. Plokštelių tausojimo būdai buvo atrasti vėliau (stereofonijos laikais), bet yra norinčių plokšteles groti dideliais svoriais.
AIDAS CARTRIDGES aprašymai išsamūs, plati nomenklatūra, todėl lieku stebėti Aido komandos darbą. Iš nebrangių dėmesį traukia Malachit Silver.
Apie plokštelių susidėvėjimą, apie adatėlių smaigalio įkaitimą ir kitus „vinilinius“ ypatumus: https://pspatialaudio.com/stylus_wear.htm
Ištyriau DG-68 impulsinį atsaką iš jo analoginio įėjimo į analoginį išėjimą, naudodamas suformuotą impulsą, diskretizuotą 384 kHz dažniu, kurį panaudojau savo 2019 m. straipsnyje apie ADC. Šį failą paleidau naudodamas „Pure Music 3.0“ programėlę savo „MacBook Pro“, siųsdamas impulsinius duomenis į „Mytek HiFi Brooklyn“ DAC per USB. Kadangi signalo diskretizavimo dažnis buvo 384 kHz, o aš testavau „Accuphase“ su 88,2 Hz diskretizavimo dažniu, „Brooklyn“ rekonstrukcijos filtro skambėjimas esant 192 kHz dažniui būtų dviem oktavomis didesnis nei DG-68 ADC Nyquist dažnis ir neturėtų įtakos rezultatui.
15 pav. parodytas rezultatas su atjungtu ekvalaizeriu. Išskyrus dvigubą diskretizavimo dažnį, impulsinis atsakas yra tokio paties minimalios fazės tipo, kaip parodyta 1 pav. Tačiau dabar jis yra apverstas: balansinės įvesties XLR lizdai sujungti su teigiamu 3 kontaktu, priešingai nei buvo nustatyti išvesties XLR lizdai. Nebalansiniai analoginiai įėjimai išlaikė absoliutų poliškumą.
Galiausiai, įjungus „VC/EQ“, išnagrinėjau DG-68 DSP poveikį su JVS sukurtais nustatymais.
16 pav. parodytas poveikis impulsiniam atsakui. Kaip ir tikėtasi, ekvalaizatoriaus skaitmeniniai filtrai pakeitė impulsinį atsaką. (Skaitmeninis filtras veikia įvesties duomenis daugindamas arba „konvoliuodamas“ su savo impulsiniu atsaku.) Rezultatas JVS pageidaujamų nustatymų dažnių srityje (be išlyginimo) parodytas 17 pav.; jis atskleidžia DG-68 universalumą – „Voicing“ IIR filtras turi 67 1/6 oktavos juostas, „Equalizer“ IIR filtras – 80 juostų, visos jos siūlo ±12 dB reguliavimą. (DG-68 spektro analizatoriaus ekranas atkartoja tradicinius analoginius analizatorius tuo, kad rožinis triukšmas atrodo plokščias.) Svarbu tai, kad įjungus ekvalaizatorį, nesumažėjo skiriamoji geba ir nepadidėjo iškraipymai.
„Accuphase DG-68“ išmatuotos charakteristikos rodo, kad siekiant universalumo nebuvo daroma jokių kompromisų. – John AtkinsonSutelkęs dėmesį į DG-68 analoginį-skaitmeninį keitiklį, ištyriau jo veikimą skaitmeninėje srityje, prijungdamas koaksialinę skaitmeninę išvestį prie SYS2722 skaitmeninės įvesties. Diskretizavimo dažnis gali būti nustatytas į 44,1 kHz, 88,2 kHz, 176,4 kHz arba 352,8 kHz. ADC matavimus daugiausia atlikau esant 88,2 kHz dažniui. Nebalansinės analoginės įvesties varža buvo 19,5 kiloomų esant 20 Hz ir 1 kHz, o sumažėjo iki 10 kiloomų esant 20 kHz. Balansinės įvesties varža buvo dvigubai didesnė nei nebalansinės, kaip ir tikėtasi. „Accuphase“ specifikacijose teigiama, kad analoginė įvestis ribota esant 1,78 V, o stiprinimas nustatytas į „0 dB“. Pastebėjau, kad analoginės įvesties signalo riba (kai THD + triukšmas pasiekia 1 %) yra 1,85 V (12 pav.). Kai signalas pasiekia ribojimo lygį, ekrane raudonai užsidega žodis „Peak“ ir valdymo skydelyje reikia sumažinti įėjimo jautrumą.
Esant žemesniam nei 1,85 V lygiui, DG-68 skaitmenina savo analoginius įėjimus su labai mažais iškraipymais. Pavyzdžiui, 13 paveiksle parodyta „Accuphase“ skaitmeninio išėjimo spektrinė analizė, kai analoginis signalas yra 3 dB žemiau iškraipymo. Nors galima matyti kai kurias iškraipymo harmonikas, jų lygis yra nykstamai žemas. Antroji harmonika yra aukščiausia, tačiau ties –129 dB kairėje ir –140 dB dešinėje ji yra nereikšminga. Atkreipkite dėmesį į maždaug 15 dB rezervą, matomą šiame grafike. Tai leidžia DG-68 ekvalaizeriui taikyti iki 12 dB stiprinimą, neviršijant 0 dBFS.
Tada ištyriau DG-68 veikimą nuo analoginio įėjimo iki analoginio išėjimo, apeinant DSP ekvalaizavimą. Įjungus automatinį lygio valdymą (ALC), 1 kHz analoginis įėjimo signalas esant 1 V įtampai davė 949 mV analoginio išėjimo lygį, t. y. įterpties nuostoliai buvo vos 0,23 dB. Išjungiau ALC, todėl išėjimo lygis buvo nustatytas į „0,0 dB“, ir pakoregavau lygį nuotolinio valdymo pulto įvesties stiprinimo reguliavimo mygtukais: „–6dB“ davė 1,341 V analoginio išėjimo lygį, t. y. 3 dB stiprinimą, palyginti su įjungtu ALC; „0dB“ davė 2,674 V analoginio išėjimo signalą; „5dB“ davė 4,756 V (tiksliai +5 dB); bet didesni stiprinimo nustatymai sumažino išėjimą.14 pav. parodytas dažnio atsakas esant visiems keturiems ADC diskretizavimo dažniams, su ir be aktyvaus ikigarsinio filtro. Atsakas esant 352,8 kHz dažniui (mėlynos ir raudonos kreivės) yra identiškas atsakui esant 176,4 kHz dažniui (žalios ir pilkos kreivės), o slopinimas siekia -3 dB esant 55 kHz dažniui. (Specifikacijose nurodyta, kad -3 dB dažnis yra 50 kHz.) Ikigarsinis filtras pasižymi staigiu slopinimu žemiau 40 Hz, kuris siekia -3 dB esant 20 Hz dažniui. Galima pastebėti nedidelį pralaidumo juostos pulsavimą, tikriausiai dėl ADC antialiasing filtro.
Kas liečia DAC, „Accuphase“ kūrė labai mažus harmoninių iškraipymų lygius visame skaitmeninio signalo diapazone; antroji harmonika buvo aukštesnė kairiajame kanale (8 pav., mėlyna kreivė) nei dešiniajame (raudona kreivė), tačiau, esant vos -117 dB (0,00014 %) tai nereikšminga. Šis spektras buvo užfiksuotas su 24 bitų diferencijuotais duomenimis ir esant didelei 100 kΩ apkrovai. Kai sumažinau apkrovos varžą iki srovės reikalaujančių 600 omų, iškraipymų spektras beveik nepakito. Intermoduliaciniai iškraipymai su 19 ir 20 kHz tonų mišiniu, kurių kiekvienas buvo ties -6 dBFS, buvo taip pat labai maži (9 pav.), o skirtumas ties 1 kHz buvo -134 dB (0,00005 %). Šiame grafike matyti pirminių tonų iškraipymai, tačiau jie yra ties -99 dB ir -107 dB. Vėlgi, pakeitus 100 kiloomų 600 omų, intermoduliacijos produktų lygis beveik nepakito.
Tiriant „Accuphase“ gebėjimą slopinti skaitmeninio žodžių takto virpesius per S/PDIF įvestis su 16 bitų J-testo duomenimis, jis pasirodė labai gerai (10 pav.). Visos nelyginės eilės harmonikos nereguliuotoje žemo dažnio LSB lygio stačiakampėje bangoje yra teisinguose lygiuose, kuriuos rodo nuožulni žalia linija, ir nors su maitinimo šaltiniu susijusios šoninės juostos matomos ties 60 Hz ir 120 Hz abiejose aukšto lygio tono pusėse, esant ketvirtadaliui diskretizavimo dažnio, jas galima matyti tik dėl labai žemo triukšmo lygio, kurį matome DG-68 analoginio išėjimo lizde. Pakartojus testą su 24 bitų duomenimis, gautas švarus spektras (11 pav.).
Mintimis nuklydau į audiofiliją, Hi-Fi ir Hai-end‘ą ir noriu “išsipažinti”.
Hi-Fi nusakantis DIN 45500 standartas lengvai pasiekiamas, o Philips Hi-Fi 22RH komplektas buvo mano pavyzdys. Hai-endą taip pat suprantu – aukščiausių parametrų aparatūra, nesidairant į kainą.
Philips laikais vyravo stambiaserijinė gamyba kainai tramdyti. Stambūs gamintojai pasitraukė, todėl tokie kaip aš „garažiniai“ konstruktoriai-gamintojai esame brangūs.
Audiofilams reikia sunkesnių kelių. Tarkime, iš Philips Hi-Fi galima sudėlioti AN-E SPe HE + Ongaku. Parametrai bus analogiški, bet bendraminčių pagarba garantuota! Arba galite keliauti šimtmetį atgal pas WE, AT&T, Altec akustines retenybes. Studijiniai Nagra-Kudelski, EMT ir panašūs aparatai suteikia inžinerinį džiaugsmą ir pagarbą – dar vienas audiofilinis kelias.Jei Philips Hi-Fi ir Hai-end parametrai vienodi, gal neįmanoma suprasti kuris geresnis?
Galbūt kada nors Hai-endą pastatysime šalia mano Philips komplektuko patikrinti?
~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Į bažnyčią žmonės eina nešini pinigą aukoti. Aukštos durys, vitražiniai langai, auksu siuvinėti kunigo rūbai, vargonai, choras… Įstatykite paprastas duris ir tikėjimo nebeliks.
Į Balbieriškio kultūros namų salę eičiau paklausyti Juozo Erlicko už 10 €, bet kaip smagu matyti skubančius į Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčią!
Po daugelio metų ratas apsisuko ir iš Norvegijos namo parkeliavo jaunystėje Maskvoje nupirkta Philips Hi-Fi sistema.Istorija man svarbi, todėl stabtelsiu.
Konstravimo biuras mane siųsdavo gauti inžinieriams reikalingų mikroschemų, o aš keliones į Maskvą išnaudodavau vakarietiškos aparatūros paieškoms. Turėjau Trio (Kenwood) TT 50 juostinį, Technics SL-1200 patefoną, Pioneer HPM 60 kolonėles ir audiofilinės patirties. Maskvoje pavykdavo nukauti kažką sau arba parvežti pažįstamiems. Uždirbi 50 ar šimtą, pridedi pinigus už aparatūros remonto darbus ir dairaisi kelio aukštyn į geresnį garsą.Maskvos komisai buvo apgulti į mane panašių medžiotojų, bet aš turėjau porą rimtesnių maskviečių. Tokius kaip aš „spekuliantus“ stebėdavo milicija, todėl susitikdavome didžiausio Maskvos komiso Sadovo-Kudrinskaja 10 prieigose. Persimesdavome žodžiu ir tyliai keliaudavome į butą su parduodama aparatūra.1977-ais “bičiulis” pasiūlė pažiūrėti seną, bet “gerai skambantį” Philips. Šis gamintojas nebuvo mano svajonių sąraše. Tuolab, Philips Hi-Fi 22RH496/591 buvo daug mates, seno dizaino komplektas. Draugas uždėjo juostą, įjungė ir… kambaryje pasklido švelnus, tikroviškas muzikos garsas. Tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau ir namo sugrįžau su aparatūra savo vyresniąjai sesei Ženutei.Kolonėlės uždaro tipo, trijuostės; AD8065 žemadažniai, AD5060 VD ir AD160 kupoliniai AD tikri olandiški Philips. Antros eilės “vadovėliniai” filtrai, sandarūs korpusai – tiesiog akustinė klasika. Patikrinau komponentus, truputį sumažinau AD lygį, užsandarinau korpusus, išmatavau dažnines ir atpažinau savo jaunystėje girdėtą garsą.“591” stiprintuvas su filipsiniais priedais garsui gerinti. Tie “gerinimai” priderinti prie “496” kolonėlių, todėl sustiprina komplektą. Stiprintuvas pakankamos galios (20/30 W), galo kaskaduose silicio tranzistoriai, išėjimuose skiriamųjų kondensatorių nėra.Dešimtmečius šis komplektas kentėjo nuo aplink jį šokančių ir dainuojančių. Sesės sodyboje kolonėles pastatydavome ant atviro lango ir tada pievos bei miškas skambėjo bitlais ir krydensais. Kažkada komplektą sesė padovanojo sūnėnui, o neseniai iš Norvegijos mano jaunystės Philips Hi-Fi sugrįžo ieškoti ramios senatvės… Neveikė maitinimas, bet mano stalčiai pilni. Atgaivinus stiprintuvą suderinau kolektoriaus sroves, atlikau balansavimą. Būčiau keitęs elektrolitus, bet nusprendžiau patikrinti parametrus; visi atitiko specifikacijas ir nusprendžiau palikti “gamyklinį muzikalumą”.
Pora internetinių nuotraukų:
4 minučių filmukas: https://youtu.be/1NEMYDUGtzA Matavimai
„Accuphase DG-68“ yra sudėtingas gaminys, sudarytas iš analoginio-skaitmeninio keitiklio (ADC), skaitmeninio signalo apdorojimo (DSP) ir skaitmeninio-analoginio keitiklio (DAC). Jis taip pat turi skaitmeninius įėjimus ir išėjimus, kurie apeina ADC ir DAC pakopas. JVS (Jasonas Viktoras Serinusas) jį naudojo kaip visavertį analoginį-analoginį procesorių, todėl, be atskirų ADC, DSP ir DAC pakopų veikimo tyrimo, aš taip pat peržiūrėjau jo elgseną, nustatytą JVS. Matavimams atlikti naudojau savo „Audio Precision SYS2722“ sistemą (žr. 2008 m. sausio mėn. „Kaip mes tai darome“), kai kuriuos bandymus pakartodamas su naujesne žurnalo „APx555“ sistema. Nors „Accuphase“ nurodo, kad koaksialinė S/PDIF įvestis priima duomenis, kurių diskretizavimo dažnis yra iki 192 kHz, ji neužsifiksuotų esant didesniam nei 96 kHz dažniui su abiejų „Audio Precision“ sistemų koaksialine skaitmenine išvestimi. Optinė S/PDIF įvestis priėmė iki 96 kHz diskretizavimo dažnius, kaip nurodyta. Pirmiausia apžvelgiant DG-68, kaip skaitmeninio-analoginio procesoriaus, veikimą, matyti, kad maksimalus išėjimo lygis esant 1 kHz dažniui, kai įjungtas automatinis lygio valdymas, buvo 1,7 V tiek subalansuotame, tiek monoblokiniame išėjime. Kai galinio skydelio jungiklis nustatytas į teigiamą XLR išėjimo 2 kontaktą, „Accuphase“ išlaikė absoliutų poliškumą (t. y. neinvertavo signalo) iš abiejų analoginių išėjimų. Išėjimo varža buvo maža – 47 omai abiejuose išėjimuose esant 20 kHz ir 1 kHz dažniui, o padidėjo iki vis dar mažos – 83 omų (subalansuotas) ir 66 omų (nesubalansuotas) esant 20 Hz dažniui. „Accuphase“ DAC siūlo vieną „atstatymo“ (rekonstrukcijos) filtrą su klasikiniu minimalios fazės atsaku (1 pav.), kuris skamba po pirmojo aukšto dažnio semplo. Šio filtro ultragarsinis slopinimas su 44,1 kHz duomenimis (2 pav., rausvos ir raudonos spalvos kreivės) pasiekia visišką stabdymo juostos slopinimą šiek tiek daugiau nei pusę semplo dažnio (vertikali žalia linija). Pilno dažnio 19,1 kHz (žalsvai mėlynos, žydros) tono iškraipytas vaizdas ties 25 kHz yra slopinamas 100 dB, o su 19,1 kHz tonu susijusios harmonikos yra labai žemo lygio. 3 pav. pavaizduoti 44,1 kHz ir 96 kHz dažniais atrinkti skaitmeniniai duomenys, rodo, kad skaitmeninis-analoginis atsakas smarkiai sumažėja, kai jis yra šiek tiek mažesnis nei pusė diskretizavimo dažnio.
Kanalų atskyrimas buvo puikus – >126 dB abiem kryptimis žemiau 1 kHz, o esant 20 kHz dažniui sumažėjo iki vis dar puikių 112 dB. DG-68 analoginio triukšmo lygis buvo labai žemas ir be su maitinimo šaltiniu susijusių trikdžių (4 pav.). Padidinus bitų gylį nuo 16 iki 24, kai dithered (vertėjo pastaba: režimo su papildomu triukšmu parametrams gerinti) duomenys vaizdavo 1 kHz toną esant -90 dBFS, „Accuphase“ triukšmo lygis sumažėjo 21 dB (5 pav.), o tai reiškia, kad skiriamoji geba yra nuo 19 iki 20 bitų. Kai grojau undithered režimu, vaizduojančius toną, kurio dažnis buvo tiksliai -90,31 dBFS, bangos forma buvo simetriška, o trys nuolatinės įtampos lygiai, aprašyti duomenimis, buvo be triukšmo (6 pav.). Dešiniojo kanalo išėjime buvo labai nedidelis +25 µV nuolatinės srovės poslinkis. Dėl nekeičiamų 24 bitų duomenų (7 pav.) „Accuphase“ labai žemas analoginio triukšmo lygis leido išgauti švarią sinusoidę net ir esant tokiam labai žemam signalo lygiui.
AGILA techniniai duomenys
Garsiakalbiai: CP-8001Be, kurių konstrukcijoje 16“ ŽD garsiakalbiai su ALNICO motorais, 1“ angos AD kompresiniai garsiakalbiai su gryno berilio membranomis ir ALNICO motorais
Korpusas: * Nupjautinė piramidė su vertikalaus srauto išoriniu fazės apgręžikliu
Nominali varža: 8/8 Omai
Jautris: 100 dB/W/m (aukščiau 100 Hz)
Efektyvus dažnių atsakas: 20 Hz – 20 kHz +/- 3 dB
Aktyvinis dažnių atskyrimo filtras: Accuphase DF-75 (96/48 dB/okt.)
Dažninės išlyginimas: Pilnas, švelnus arba individualus su Accuphase DG-68
Maksimalus kolonėlės garsumas: 117 dB/1 m
Maksimali kolonėlės galia: 70 W
Kolonėlės gabaritai: 70 x 60 x 108 cm
Kolonėlės svoris: 119 kg
Panaudojimas: Tinka naudoti mažuose ir vidutinio dydžio kambariuose, galima
klausyti iš arti arba iš toliau* Patentuota konstrukcija (patento Nr. 5850).