Forum Replies Created
-
AuthorPosts
-
Kiti profesionalių magnetofonų gamintojai
Profesionalūs juostiniai magnetofonai buvo naudojami ne tik garso įrašų studijose, bet ir radijuje, televizijoje, kino pramonėje, moksliniuose tyrimuose bei kitose srityse. Vien JAV 1960–1970-aisiais profesionalius juostinius magnetofonus siūlė kelios dešimtys gamintojų ir tiekėjų, tačiau muzikos įrašų studijų rinkoje reikšmingų gamintojų buvo maždaug dešimt ar kiek daugiau. Pasauliniu mastu profesionalių magnetofonų gamintojų buvo dar daugiau, o per daugelį dešimtmečių buvo sukurta šimtai skirtingų modelių ir jų modifikacijų.
Šioje apžvalgoje daugiausia dėmesio skyriau plačiai žinomiems profesionaliems garso įrašymo magnetofonams, o Telefunken ir Studer pasirinkau jų technikos raidai išsamiau pristatyti. Profesionalios analoginės įrašymo technikos istorija gerokai platesnė; JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Vengrijoje ir Šveicarijoje buvo kuriami savitų konstrukcijų magnetofonai, atspindėję skirtingas inžinerines mokyklas ir studijų poreikius. Kviečiu pažvelgti į šešis paminėtų šalių gamintojų studijinius magnetofonus, palikusius ryškų inžinerinį pėdsaką.
Ampex ATR-102 (1976, JAV):

Leevers-Rich Proline 2000TC (1977, Anglija):

Otari MX-5050 MkIII (1980, Japonija):

Tascam BR-20 (1992, Japonija):

Mechlabor STM-610 (1976, Vengrija):

Nagra T-Audio TC (versija su SMPTE/EBU laiko kodo sistema, 1984, Šveicarija):
-
This reply was modified 3 weeks, 5 days ago by
Belas.
Keturios svarbiausios Studer kartos:
Studer-Revox G36 (1959) – lempinis magnetofonas, pratęsęs Willi Studer sukurtų F36 šeimos aparatų raidą. Tiksli trijų variklių mechanika, aukštos kokybės elektronika ir kruopšti konstrukcija leido pasiekti puikius to meto parametrus. G36 buvo gaminamas įvairiomis versijomis ir tapo svarbia grandimi tarp ankstyvųjų Studer-Revox magnetofonų ir vėlesnių profesionalių Studer konstrukcijų.
Studer J37 (1964) – profesionalus keturių takelių 1“ pločio juostoje lempinis magnetofonas, sukur-tas įrašų studijoms. J37 atstovauja atskirai profesionalių daugiakanalių magnetofonų raidos krypčiai, todėl jo techniniai parametrai lentelėje pateikiami kaip keturių takelių aparato. Masyvi ir itin tiksli juostos transporto mechanika bei keturi nepriklausomi įrašymo ir atkūrimo kanalai leido jį naudoti daugiakanaliams įrašams. J37 ypač išgarsėjo EMI Abbey Road studijoje, kur buvo naudojamas įrašant „The Beatles“ ir kitų atlikėjų muziką.

Studer A80 pasirodė (1970) ir žymėjo naują Studer profesionalių magnetofonų kartą. Tranzistorinė elektronika, servo valdoma juostos transporto sistema ir modulinė konstrukcija užtikrino labai stabilų darbą bei aukštus techninius parametrus. Įvairios A80 versijos buvo plačiai naudojamos radijo ir įrašų studijose, o pats modelis tapo vienu žinomiausių profesionalių analoginių magnetofonų pasaulyje.

Studer A820 (1985) buvo viena aukščiausių analoginių Studer technologijos viršūnių. Mikroprocesorinis valdymas, elektroninė juostos įtempimo kontrolė, labai tiksli transporto sistema ir pažangi elektronika leido pasiekti išskirtinius parametrus bei plačias reguliavimo galimybes. A820 tapo vienu paskutinių didžiųjų profesionalių analoginių Studer magnetofonų skaitmeninio garso eros pradžioje.

Studer
1951 m. šveicarų inžinieriaus Willi Studer įkurta įmonė pradėjo profesionalių magnetofonų gamybą Studer vardu, o buitinės ir pusiau profesionalios aparatūros rinkai sukūrė gerai žinomą Revox prekinį ženklą. Nors šie pavadinimai dažnai minimi atskirai, juos sieja tas pats konstruktorius, ta pati inžinerinė mokykla ir ta pati gamykla.
Vienas žinomiausių ankstyvosios Revox šeimos magnetofonų buvo lempinis G36, pratęsęs Willi Studer sukurtų F36 serijos aparatų raidą. Daugelyje šalių jis buvo žinomas ir kaip Willi Studer G36, todėl iki šiol abu pavadinimai sutinkami greta. Jei Telefunken profesionalūs magnetofonai išgarsėjo novatoriškais techniniais sprendimais ir reikšminga įtaka pokario garso įrašymo raidai, tai Studer tapo ilgaamžiškumo, preciziškos mechanikos ir nepriekaištingo patikimumo simboliu. Šių dviejų gamintojų magnetofonai daugelį dešimtmečių buvo vieni svarbiausių profesionaliose garso įrašų studijose visame pasaulyje.
Šioje apžvalgoje vartojamas Studer vardas apima ir ankstyvuosius Willi Studer vardu žymėtus modelius. Neatsitiktinai vienas iš didžiausią įspūdį palikusių magnetofonų buvo artimos studijiniam G36 konstrukcijos, mano 2 takelių Willi Studer F36.
* Skirtingų modelių duomenys pateikti pagal to laikotarpio gamintojo naudotą matavimo metodiką; DIN, CCIR, NAB ir kitos svertinės metodikos nėra visiškai tapačios.
** Kainos pateiktos apytikslės, nes priklausė nuo komplektacijos (stovas, indikatorių blokai, nuotolinis valdymas, pasirenkami greičiai ir kt.).
*** Žurnale „Mix“ 1990 m. liepos numeryje radau Studer A820 24 takelių kataloginę kainą – 74 900 JAV dolerių.
Pastaba. Lentelėje pateikti reprezentatyvių Studer profesionalių magnetofonų modelių duomenys. Atskirų modifikacijų (juostos pločio, takelių skaičiaus, greičių ir komplektacijos) parametrai gali skirtis.Studer greitai pelnė profesionalų pripažinimą dėl išskirtinio mechaninio tikslumo, patikimumo ir nuoseklaus techninių sprendimų tobulinimo. Nuo lempinių G36 ir J37 iki tranzistorinių A80 bei A820 modelių, Studer magnetofonai tapo vienais svarbiausių profesionalių garso įrašymo įrankių pasaulyje, o A820 laikomas vienu technologiškai pažangiausių analoginės eros studijinių magnetofonų.
Profesionalių studijinių magnetofonų istorijoje Telefunken vardas užima ypatingą vietą. Per tris dešimtmečius buvo sukurta keletas modelių, tapusių Europos radijo ir įrašų studijų etalonais.
Trumpai apžvelkime keturias svarbiausias jų kartas.M5 (1954) buvo pirmasis pokario Telefunken profesionalus magnetofonas, žymintis naujos kartos studijinių aparatų pradžią. Daugiausia buvo naudojami monofoniniai M5, tačiau buvo gaminama ir stereofoninė šio magnetofono versija. M5 išsiskyrė masyvia trijų variklių mechanika, moduline elektronika ir išskirtiniu patikimumu. M5 buvo sukurtas kasdieniam darbui radijo studijose. Tais laikais garsioje Deutsche Grammophon įrašų studijoje taip pat buvo naudojami M5. Daugelis konstrukcinių sprendimų vėliau buvo panaudoti kuriant M10.

M10 (1957) tapo vienu žinomiausių Europos radijo studijų magnetofonų. Tiksli mechanika, patikima transporto sistema ir puikūs techniniai parametrai lėmė, kad šis modelis dešimtmečius buvo laikomas etalonu. Iki šiol nemažai restauruotų M10 sėkmingai naudojami archyvinių įrašų atkūrimui. Pirmieji M10 buvo lempiniai. Juos pakeitęs M10A jau turėjo tranzistorinę elektroniką, tačiau išlaikė daugelį sėkmingų M10 mechaninių sprendimų.

M15 pasirodė 1971-aisiais ir žymėjo naują Telefunken profesionalių magnetofonų kartą. Tranzistorinė elektronika, patobulinta juostos transporto sistema ir modulinė konstrukcija užtikrino stabilų darbą bei aukštus techninius parametrus. Šis modelis buvo plačiai naudojamas radijo ir garso įrašų studijose.

M20 (1980) buvo analoginės Telefunken eros kulminacija. Mikroprocesorinis valdymas, elektroninė juostos įtempimo kontrolė ir pažangiausia to meto elektronika leido pasiekti išskirtinį tikslumą. M20 tapo vienu paskutinių aukštos klasės analoginių Telefunken studijinių magnetofonų, sukurtų skaitmeninei įrašymo technikai jau pradedant įsitvirtinti profesionaliose studijose.
Magnetofonų parametrus surinkti lengviau, bet kataloguose retai pamatydavome kainas. Ypatingai sunku būdavo rasti pro-aparatūros kainynus. Jei apie studijinius magnetofonus, tai kaina priklausydavo nuo komplektacijos, o ten džiunglės – studijiniai būdavo su stalais, mono, stereo, pritaikyti naudoti siaurą arba plačią juostelę… Kaina priklausė nuo gamybos metų, šalys-gamintojos patyrė finansinių krizių, sunku buvo rasti, pvz. Šveicarjos frankų ir dolerio santykį kažkurio studijinio Studer gamybos metais.Parametrai priklauso nuo testavimo juostelės, tačiau kataloguose duomenų apie testavimo juostelę daniausiai nebūdavo. Gauti aptarnavimo instrukcijas (Service manual) nevisad pavykdavo, todėl mano duomenų lentelėse bus tuščių laukelių.Telefunken
Per mažiau nei trisdešimt metų Telefunken profesionalūs magnetofonai nuėjo kelią nuo lempinio M5 iki mikroprocesoriumi valdomo M20. Ši evoliucija puikiai atspindi analoginio garso technikos brandą prieš prasidedant skaitmeninei erai.Žemiau lentelėje pagrindiniai Telefunken magnetofonų parametrai. Pokyčiai atspindi analoginių studijinių magnetofonų techninę brandą paskutiniais dešimtmečiais prieš žengiant į skaitmeninių įrašų erą. Kadangi buvo gaminamos įvairios modifikacijos (M10, M10A, M15A, M15A-C ir kt.), skirtinguose Telefunken kataloguose pateikiami duomenys gali nežymiai skirtis nuo lentelėje nurodytų reikšmių.
* Be triukšmo slopinimo sistemų.
** Kainos pateiktos apytikslės, nes priklausė nuo komplektacijos (takelių skaičius, stovas, stiprintuvų blokai, nuotolinis valdymas, pasirenkami greičiai ir kt.).
Pastaba. Dažninės charakteristikos pateiktos pagal gamintojų katalogus ir to laikotarpio DIN matavimo metodiką; skirtingų modifikacijų bei naudojamų etaloninių juostų duomenys gali nežymiai skirtis.Pokyčiai atspindi analoginių studijinių magnetofonų techninę brandą paskutiniais dešimtmečiais prieš žengiant į skaitmeninių įrašų erą. Kadangi buvo gaminamos įvairios modifikacijos (M10, M10A, M15A, M15A-C ir kt.), skirtinguose Telefunken kataloguose pateikiami duomenys gali nežymiai skirtis nuo lentelėje nurodytų reikšmių.
-
This reply was modified 1 month ago by
Belas.
Apie juostinius magnetofonus, techninę raidą ir mano patirtį.
Gramofono forume 2019-ais buvau parašęs apie savo magnetofonus, bet tada Lietuvos audiofilams rūpėjo į madą sugrįžtantys patefonai. Dabar magnetofonų renesansas, todėl dar kartą sugrįžau parašyti apžvalgą apie studijinius juostinius.Šiandien pirmoji apžvalgos dalis, o vėliau pristatysiu populiariausius studijinius. Paminėsiu rečiau sutinkamų juostinių gamintojus, parašysiu kokius studijinius juostinius turėjau ir nukeliausime į skaitmeninį garso įrašymą magnetinėje juostelėje.
— ” —
Studijiniai magnetofonai geriausiai atspindi juostinių magnetofonų progresą. Šios apžvalgos dėmesio centre – profesionalių juostinių magnetofonų technikos raida, daugiausia dėmesio skiriant dviejų takelių stereofoniniams aparatams. Ilgai džiaugiausi pusiau-profesionaliu Willi Studer/Revox F36 2 takelių lempiniu magnetofonų – vėlesnio studijinio Revox G36 pirmtaku. Nuo 1981 metų mano aparatūros lentynoje 2 takelių studijinis STM-310 ir šis formatas dabar yra daugelio audiofilų troškimas.Juostiniai magnetofonai šiandien daugeliui tėra praeities technika. Jaunesnei kartai jie dažniau siejasi su muziejumi ar senais kino filmais, tačiau mano kartai tai buvo laikmetis, kai muziką reikėjo ne atsisiųsti, o surasti, įrašyti ir išsaugoti. Pop muzikos naujienas pavykdavo sužinoti iš „Radio Luxembourg“ viduriniosiomis bangomis, bet The Beatles, Rolling Stones, Who ar Cream albumus fonotekai norėjau įsirašyti iš amerikoniškų plokštelių.Per daugelį metų teko pažinti įvairiausių magnetofonų – nuo paprastų buitinių iki profesionalių studijinių. Vienus remontavau, kitus tobulinau, trečius tiesiog ilgai naudojau ir lyginau tarpusavyje. Kiekvienas jų paliko savą pėdsaką. Kai 4 takelių buitinius pakeičiau 2 takelių pro-magnetofonais, reikėjo iš naujo formuoti fonoteką. Čia du dalykai viename – vargas pradėti ir malonumas judėti aukštyn!Vienas aparatas atmintyje užima ypatingą vietą. Tai Revox F36 – dviejų takelių lempinis magnetofonas, kurį įsigijau iš akademiko Zigmo Januškevičiaus. Akademikas buvo didelis klasikinės muzikos mėgėjas. Dalyvaudamas tarptautinėse kardiologų konferencijose Ciuriche, jis rasdavo laiko ne tik mokslui, bet ir apsilankymui garso aparatūros bei muzikos įrašų parduotuvėse. Kai dėl susidėvėjusių galvučių Revox nebegalėjo dirbti kaip naujas, akademikas nusprendė likti prie vinilinių plokštelių. Teko garbė šį žmogų konsultuoti garso aparatūros srityje ir aš pasinaudojau galimybe pirmąjį Revox serijoje stereo buitinį magnetofoną įsigyti. Pavyko gauti Tandberg TD 20A 2 takelių galvutes ir priderinti darbui su lempiniais stiprintuvais. Atkūrus mechanikos parametrus ir kruopščiai sureguliavus aparatą, paaiškėjo tai, ko nesitikėjau – daugiau kaip dešimtmečiu senesnis, pusiau profesionalus Revox muziką įrašydavo ir atkurdavo geriau negu anksčiau naudotas aukštos klasės, 4 takelių japoniškas TRIO (Kenwood) TT-50 juostinis priedėlis. Galutinai supratau, kad garso kokybę lemia ne vien pagaminimo metai ar reklaminiai katalogai, bet „konstrukcijos inžinerinė filosofija“. Žinoma, dalį pranašumo lėmė ir dviejų takelių įrašymo formatas, tačiau F36 mechanikos bei elektronikos konstrukcija paliko ne mažesnį įspūdį.Mano kelyje buvo daugiau magnetofonų – sovietinis buitinis Маяк-001, amerikoniškas Concord Mk IV, studijiniai МЭЗ-102А Ст ir iki šiol lentynoje esantis Mechlabor STM-310. Sovietų laikais magnetofonais aprūpindavau kelis „pogrindinius“ įrašų platintojus, prižiūrėdavau ir remontuodavau jų juostinius. Akai buvo populiariausi, bet teko „operuoti“ Sony, Philips, Tandberg R2R priedėlius.Nuotraukoje keli mano jaunystės R2R:

-
This reply was modified 1 month ago by
Belas.
Su patyrusiais audiofilais-melomanais rugsėjo 21 susitikome pas mane prie NIDA garso sistemos. Atvyko didžiausios Lietuvoje Audiofilų, melomanų grupės administratorius Deivis Mic, inžinierius ir istorinę aparatūrą kolekcionuojantis Sigitas Kavaliauskas, o taip pat lempinės apartūros specialistas Gitis Bertulis. Klausėme įvairių muzikos žanrų įrašų iš CD, pradėjome nuo labai tyliai, o užbaigėme koncertiniu garsumu sistemos linijiškumui ir dinaminėms galimybėms patikrinti. Deivis buvo atsinešęs savo referencinį Leonard Cohen – You Want It Darker albumą. Albumą Deivis klausęs daugybėje GAS, todėl žino visus garso niuansus. Įrašas iš tiesu geras, bet NIDA garsą mano kambaryje vertinti palieku dalyviams.
Susitikimas užtruko ~3 valandas. Pertraukoje apžiūrėjome aparatūrą, buvome prisėdę užkąsti, o aš konkrečiais praeities projektais pristačiau didelio jautrio garso atkūrimo sistemų istoriją. Kokybiškiausias garsas būdavo JAV įrašų studijose ir kino teatruose. Istorija turtinga, o pradžia buvo 1933 metų eksperimentas, kai JAV atliko muzikos signalo telefono laidais perdavimą iš Filadelfijos į Vašingtoną trimis kanalais erdviniam simfoninio orkestro garsui Vašingtono Konstitucijos salėje suformuoti. 1933-iais buvo naudojamos 2-juostės Harvey Fletcher ruporinės kolonėlės, po 4 metų atsirado Lansing Iconic studijiniai monitoriai (1937), netrukus sekė pasaulio įrašų studijas užkariavę monitoriai su Altec 604 Duplex koaksialiniais (1943 – 1986), sėkmningas buvo Altec Lansing Model 19 projektas (1976 – 1985), o nuo 1983 iki šiol naudojami TAD bei Kinoshita didieji studijiniai garso monitoriai yra akustikos briliantai.
Paminėtos garso sistemos buvo 2-juostės, tačiau dabar HighEnd rinką drebina ESD Acoustic Dragon 6-juostės su daug apvalių ruporų, Cabasse La Sphere 4-juostės koaksialinės ir panašios GAS – šias daugiajuostes taip pat trumpai pristačiau.
Susitikimo tikslą galėčiau užrašyti vienu sakiniu – įrašų įvairovei atkurti reikia monitorių, ar dairytis “muzikalios” garso sistemos? Palieku jums, bičiuliai, spręsti.Aparatūra: Accuphase DP-450 -> C-2300 -> NIDA X24 -> Accuphase P-6100 ir A-36 -> NIDA Mk1
Su Deiviu M.:
Dalyvio S. K. komentaras čia, o D. M. – čia.-
This reply was modified 1 month, 1 week ago by
Belas.
Dažninė yra vienas iš pluošto geram garsui reikalingų parametrų. Paminėsiu, kad mano kelyje didžiausią pagerėjimą rasdavau naudojant aktyvinę GAS struktūrą. Žinoma, gero garso pradžia yra kolonėlės akustiškai paruoštoje aplinkoje.
Sėkmės realizuojant savo norus!-
This reply was modified 1 month, 2 weeks ago by
Belas.
Apie plokštelių ilgaamžiškumą ir galvutės prispaudimo jėgą
Bičiulis-audiofilas ruporines kolonėles klausančiam kitam bičiuliui rekomenduoja rinktis senųjų laikų sunkią-kietą patefono galvutę ir jai tinkantį senovinį tonarmą. Siūlymui nepritariu, nes didesnė prispaudimo jėga iššaukia plokštelių degradaciją.
Žemiau platesnis komentaras ir argumentai.Plokštelių ilgaamžiškumo klausimą nagrinėjo ir daug medžiagos pateikė Shure inžinieriai. Patefoninių archyvų seniai nevarčiau, bet vakar prisėdau ir atkūriau senus “suvokimus” apie patefonų prispaudimo jėgos įtaką plokštelių degradacijai.
1954-ais Shure paaiškino, kad vinilo takelis labiausiai dėvisi dėl takelyje esančių deimanto dulkių ir dėl ten esančių nešvarumų. Judančiai adatėlei ta “abrazyvinė pasta” yra priemonė grioveliui gadinti.
Suprantame, kad vinilo takelio degradacija reiškia iškraipymų padidėjimą, S/N sumažėjimą, tačiau tyrimuose Shure pasirinko lengviausiai išmatuojamą 15 kHz signalo sumažėjimą. Platybėse rasite medžiagos apie Shure tyrinėjimus, o raktiniai žodžiai būtų “groove wear” ir Shure.Keli sakiniai iš mano archyvų, kuriuos papildžiau pasibastęs po gūūglus.
1961 m. Shure darbuotojas Andersonas tyrime matavo aukštųjų dažnių charakteristikos pokytį po 20 grojimų ir su Shure M3D galvute gavo tokį rezultatą:
– 3g prispaudimas – praktiškai 0 dB;
– 6g – 15 kHz lygis sumažėjo apie -2 dB;
– 9 g – apie -5 dB.Pastebėta, kad esant didelei jėgai, labai reikšminga dėvėjimosi dalis įvykdavo jau per pirmą grojimą.
Galima daryti išvadą – jei 3 g su ano meto konusine galvute po 20 grojimų nesukėlė išmatuojamo 15 kHz kritimo, tai 2 g su tvarkinga šiuolaikine konusine deimantine adatėle yra gana švelnus plokštelių naudojimo režimas.
Kitame (1978 m.) Shure kataloge radau parašyta, kad 50 kartų pragrojus LP su 1g prispaudimu, pastebimo pažeidimo nebuvo.
Išvada sau pačiam ir dalykus suprantančiam audiofilui – nesirinkčiau galvutės, kuriai reikalingas didesnis kaip 3 g VTF.Nevertinant adatėlės susidėvėjimo įtakos plokštelei – sudėvėta galvutė stipriai trumpina plokštelės amžių – 15 kHz AD atkūrimo degradacija po 20 pragrojimų nauja adata būtų maždaug tokia:
– 1g prispaudimas – degradavimas labai mažas ir praktiškai neišmatuojamas;
– 2g – mažas;
– 3g – vis dar artimas 0 dB;
– 4g – apytikriai -0,5 dB;
– 6g – apie -2 dB;
– 9g – apie -5 dB.Akivaizdu, kad plokštelės aukštųjų dažnių degradavimas didėjant prispaudimui auga gerokai sparčiau negu tiesiškai.
Shure taip pat tyrinėjo elipsines adatėles, o jų išvada tokia:
“Elipsinės adatėlės pranašumas yra ne savaime mažesnis plokštelės dėvėjimas, o geresnis aukštųjų dažnių griovelio sekimas. Mažas dėvėjimas gaunamas tada, kai elipsinė adatėlė dėl geresnės mechaninės sistemos gali patikimai dirbti su mažesniu prispaudimu (mažesniu VTF).”Įdomus buvo 1966 m. Stereo Review žurnale straipsnis, kuriame aptariama, kad maždaug 1,3–1,5 g srityje nuolatinė plastinė vinilo deformacija gali jau nebevykti arba būti labai maža, nes neperžengiama medžiagos tamprumo riba. Senojoje techninėje literatūroje taip pat rasime teiginį, kad virš maždaug 2–2,5 g vinilo dėvėjimasis ima didėti labai ryškiai.
~~~~~~~~~~~~~~~~~
Galima daryti tokias išvadas:
A) 1–1,5 g VTF: jei galvutė tikrai gali patikimai sekti griovelį, esame zonoje, kur nuolatinis griovelio dėvėjimas gali būti labai mažas. ~2–2,5 g VTF: prasideda pereinamoji sritis. 3 g ir daugiau – didėjant VTF, griovelio plastinės deformacijos ir aukštųjų dažnių praradimo rizika ima augti labai sparčiai.B) Pavojus nėra vien „sunki galvutė“. Pavojinga kombinacija yra didelė reikalinga VTF, mažas galvutės paslankumas ir didelė tonarmas–galvutė masė. Didelio paslankumo galvutė lengvame tonarme gali patikimai sekti griovelį maždaug 1–1,5 g jėga, todėl vinilas lieka gerokai arčiau elastingos, o ne plastinės vinilo deformacijos būsenos, vedančios į LP degradaciją.
C) Šiais laikais plokštelės brangios ne dėl sumokėtų €, o dėl to, kad mėgstamiausi senieji albumai nepakartojami. Įrašų iš LP atkūrimas neišvengiamai gadina didžiausią turtą – plokšteles, todėl prieš renkantis “sunkią” galvutę ir tonarmą, pagalvokite apie fonotekos likimą.
Empyrinė plokštelėje įrašyto 15 kHz signalo degradavimo priklausomybė nuo galvutės prispaudimo jėgos:

-
This reply was modified 2 months, 1 week ago by
Belas.
Apie filmą „Maiklas“ ir Forum Cinema garsą.
Eiti pažiūrėti “Maiklas” paskatino FB Audiofilų grupėje perskaitytas postas –
“Rekomenduočiau kino salėje pamatyti šį filmą, itin kikybiškai pastatytas ir kas svarbiausia absoliutus garsas, tokio niekur neišgirsit jokioj savo sistemoj“.Filmas labai patiko. Sunku buvo patikėti, kad matome šokantį ne Maiklą Džeksoną, o jo sūnėną. Piktąjį tėvą taip pat puikiai suvaidino vyriausiojo iš „Jackson Five“ brolių sūnus, bet… tai vaidybinis, o ne dokumentinis filmas.
Šeštadienio vakarą Forum Cinema salė buvo pilna žiūrovų. Sėdėjome 9-os eilės viduryje – palanki vieta garsui įvertinti ir įrašyti.
Apie garsą plačiau.
Neabejoju, kad „Maiklas“ filmo „Dolby Cinema“ garso takelis kokybiškas, bet salėje girdėjau stipriai paryškintus super-žemuosius. Akivaizdu, kad jie buvo iš subvuferių, garso slopinimas buvo prastas ir bosinės gitaros bei būgnų garsas buvo mažai panašus į koncertinį.Ar kino teatruose būna garsas, kokį norime klausyti namie?
Sovietų laikų pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje didžiuosiuose mūsų kino teatruose garsas būdavo iš didelių KINAP 30A-15 arba 30A-20 kolonėlių su ruporais. Galima sakyti, kad klausydavome į Altec VOTT arba Klangfilm panašų garsą, kokio dažnai dairosi patyrę audiofilai. Muzikinių filmų būdavo mažai, bet amerikoniškų „Džiaze tik merginos“ ir „Muzikos garsai“ filmų garsas buvo panašus į tikrą. Šiais laikais kinas su daugiakanaliu garsu efektams gauti, bet konkrečioje salėje už garsą atsakingi aparatūrą suderinę specialistai. Man patiko vaizdo-garso sintezė Las-Vegaso IMAX teatre, geras garso balansas buvo Berlyno buitinės aparatūros parodoje IFA (2011), kai didžiulius plazminius ekranus demonstravo Panasonic specialioje salėje. Namų kinas taip pat yra priemonė pilnaverčiam šiuolaikiniam kinui žiūrėti, o Forum Cinema garsas priminė Robi Viljamso koncertą, iš kurio išėjome jam nepasibaigus.Ar kino garsas tinka stereo muzikai klausyti?
Kine garsas yra vaizdo „papildinys“, o ne priemonė muzikos įrašams atkurti. Kino efektams įgarsinti kolonėlės būna ant salės sienų ir gale, naudojami subvuferiai ir kilovatiniai stiprintuvai garso smūgiams į žiūrovo krūtinę generuoti. Ryškiausia būtų patirtis Holivude, kur buvome įsodinti į vagonėlį, pririšti ir atiduoti „dinozaurams sudraskyti“. Stereo garsui atkurti reikalinga glotni dažninė, geras slopinimas, maži iškraipymai, mikro ir makro-dinamika. Visiškai skirtingi dalykai!Kodėl koncertuose ir kine garsas kurtinantis su paryškintais žemaisiais?
Žemi dažniai demonstruoja jėgą, žmones jaudina į krūtinę mušantys žemieji, jie perka bumsinčias S90, subvuferius arba kolonėles pastato kambario kampuose žemiems pastiprinti. Ne mažiau svarbi šiuolaikinė komercija; salėje iš abiejų pusių ir priekyje sėdėjo žiūrovai su spragintų kukurūzų pakais rankose, tvyrojo pigios valgyklos kvapas, o po filmo ant grindų buvo šiukšlynas. Iki sekančio seanso darbščios valytojos salę išvalys, bet ir jos yra šiuolaikinio kino biznio dalis. LT kino teatrai renkasi komerciją, o aš kažkelintą kartą užsidėsiu Sony DVD diskelį pasidžiaugti Joe Cocker – Fire It Up koncertu ir garso kokybe.
~~~~~~~~~~~~~~
Kelis „Maiklas“ filmo epizodus sudėjau į filmuką. Reikėtų klausyti kolonėlėmis su dažnine nuo 30 Hz arba ausinėmis. Tokių priemonių neturintiems, paruošiau Maiklo Džeksono „Beat It“ kūrinio iš Forum Cinema ir iš Thriller albumo spektro charakteristikas. Apatinėje diagramoje matyti, kad Forum Cinema salėje 30 Hz zona buvo +11 dB (3,5 kartų), o 20 Hz +18 dB (8 kartus) pagarsinta, o viršutinėje diagramoje Thriller albumo garsas iš AGILA kolonėlių su atkūrimu nuo 20 Hz @0 dB. Kino salėje ir kambaryje naudojau tą patį skaitmeninį stereo magnetofoną WAV failams įrašyti.
-
This reply was modified 6 months ago by
Belas.
-
This reply was modified 3 weeks, 5 days ago by
-
AuthorPosts