Forum Replies Created
-
Posts
-
Trumpas žvilgsnis: https://youtu.be/IRFUWehZD0o
Dėkoju nuolatiniam rėmėjui Ugniui Stančiui ir vėl dosniai parėmusiam Vaidotui Naujokui už dėmesį mano darbams ir veiklai.
Kviečiu paklausyti mano Virginijos sūnaus Ąžuolo Paulausko nuoširdaus muzikavimo aplink “What a wonderful world”: https://www.youtube.com/watch?v=_WrC9baeRhM
Stabtelkime prie Headphonesty redakcijos komandos straipsnio – 7 moksliniai argumentai, kodėl vinilo plokštelės skamba geriau nei kompaktiniai diskai, net jei techniniai duomenys rodo priešingai .
Straipsnyje pateikiami 7 meilės vinilui argumentai:
1. „Garsumo karas“ pakeitė tai, kad kompaktiniai diskai neišnaudojo savo pranašumų.
2. Vinilo įrašams dažnai naudojamas kitas masteris.
3. RIAA atkūrimo sistema „subtiliai“ suformuoja toninį balansą.
4. Vinilas prideda harmonikų, kurios gali būti suvokiamos kaip „šiltumas“.
5. Mažesnis kanalų atskyrimas sušvelnina itin ryškius stereo efektus.
6. Pastovus foninis triukšmas gali įtakoti suvokiamą detalumą.
7. Švelnus signalo apribojimas analoginėse grandinėse „suapvalina“ garsą.
Kontr-argumentas būtų – vinilo formatas nepajėgus kokybiškai atkurti įrašų, ypatingai – šiuolaikinių, bet mintį dedu į šoną ir grįžtu prie straipsnio.
Visus argumentus rasite straipsnyje, o aš atrinkau man įstrigusius.
1-as argumentas aiškinamas taip:
16 bitų kompaktinis diskas užtikrina ~96 dB dinaminį diapazoną, palyginti su ~55–70 dB vinilo plokštelėje. Šis papildomas rezervas turėtų leisti kompaktiniams diskams išlaikyti didesnį kontrastą tarp tylių ir garsių momentų. Praktikoje viskas susiklostė kitaip. Vinilo plokštelė turi fizines ribas. Jei įrašas įrašomas pernelyg garsiai, grioveliai tampa per platūs arba pernelyg statūs, ir adata gali nukrypti nuo takelio arba praleisti įrašą. Dėl šio apribojimo įrašymo inžinieriai privalo palikti vietos piko vertėms ir vengti ekstremalios kompresijos. Kita vertus, CD neturi tokių ribų. Nuo 1990-ųjų daugelis skaitmeninių leidinių buvo masteringuojami vis garsiau, naudojant „brickwall“ ribotuvus, kurie vidutinius lygius stūmė arti 0 dBFS. Tai sumažino atotrūkį tarp piko ir vidutinio garsumo, o tai sukūrė „agresyvų“ garsą. Iš esmės, didesnis CD dinaminis diapazonas leido taikyti didesnę kompresiją, o vinilo žemesnė dinamika ją ribojo. Dėl to daugelis vinilo leidinių išsaugojo natūralesnį kontrastą muzikoje. Nors skaitmeninis formatas teoriškai siūlo geresnį dinaminį diapazoną, vinilo apribojimai kartais apsaugo būtent tą dinamiką, kuri leidžia įrašams atrodyti atviriems ir gyviems.
Matau vietos įsiterpti, kad kompresiją lemia ne formatas, o žmogus; įrašus iš senų master juostų galima skaitmeninti be jokios kompresijos ir yra daugybė tokių CD!
Šnekant techniškai, mažesnio dinaminio diapazono įrašą lengva perkelti į didesnio diapazono formatą, o didesnio diapazono šiuolaikinį skaitmeninį įrašą į vinilą įrašyti neįmanoma.
Antrame argumento aiškinime toks teiginys:
Kadangi vinilas turi mechaninių apribojimų, inžinieriai dažnai atlieka konkrečiam formatui pritaikytus koregavimus prieš įrašant plokštelę. Gilūs bosai dažnai verčiami į mono signalą, o siekiant sumažinti atkūrimo iškraipymus, labai ryškus ar aštrus įrašas gali būti sušvelnintas. Kai klausytojai teikia pirmenybę vinilo versijai, jie greičiausiai reaguoja į šiuos masteringo sprendimus, o ne į pačiam formatui būdingą skiriamąją gebą. Tokiu atveju vinilas skamba geriau, nors skaitmeninis įrašas užfiksuoja garsą tiksliau.
Įdomus 6-to argumento aiškinimas:
Skaitmeninis atkūrimas gali būti ypač tylus. Tačiau kai foninis triukšmas priartėja prie tylos, labai smulkios detalės aiškiai išsiskiria tyloje. Plokštelės skleidžia nedidelį nuolatinį paviršiaus triukšmą…, tai yra vinilo privalumas, nes pastovus foninis triukšmas gali sukurti maskavimo efektą. Kai triukšmas yra stabilus, smegenys prie jo prisitaiko ir traktuoja jį kaip aplinkos dalį. Tuo pačiu metu nedideli muzikos netikslumai gali būti mažiau ryškiai kontrastuojantys su tyla. Panaši idėja pasireiškia skaitmeniniame garse per dither, kur pridedamas silpnas triukšmas, siekiant išvengti grubesnių artefaktų bitų gylio mažinimo metu.
Straipsnyje paaiškinta kodėl garsas iš LP gali patikti labiau už garsą iš CD/skaitmenos, tačiau nutylimi skaitmenos privalumai.
Parametrų prasme, vinilas garso kokybės „stogą“ nuleidžia žemyn, tačiau vinilo aparatūra brangi; gera galvutė kainuoja 5 – 10 tūkstančius, patefonai reikalauja nuolatinės priežiūros, adatėlės ir LP tarnavimo laikas ribotas. Dinamiškesnė rinka yra privalumas, nes greičiau susidėvintys daiktai apyvartą didina. Vertinant garso kokybę, skaitmenos galimybės praktiškai neribotos; didesnės skaitmenos galimybės leidžia manipuliuoti garsu, iš CD signalo galima sukurti į vinilą panašų garsą ir gauti straipsnyje aprašytų “malonumų”. Iš kitos pusės, jei vinilo ypatumai būtų išskirtiniai, jei LP būtų geriausias šaltinis, neliktų vietos magnetofonams, bičiuliai!
Studijiniai magnetofonai garso kokybe lenkia LP, bet parametrai kažkodėl artėja prie CD o ne prie patefonų parametrų. Skaitmeninių studijinių magnetofonų parametrai dar aukštesni ir prakiškai susilygina su CD. Štai kodėl kilo noras paminėti svarbų vinilo privalumą – lengvas kelias į kokybišką garsą audiofilams netinka! Magnetofonų srityje dar daugiau „audiofilijos“, bet yra problema – geras studijinis su juostomis į kambarį netelpa ir reikalauja išmanymo. Magnetofonai tapo audiofilų svajone, todėl lauksime sekančio straipsnio!
Norintiems suprasti “meilę ir neapykantą”, siūlau perskaityti straipsnį “7 moksliniai argumentai, kodėl vinilo plokštelės skamba geriau nei kompaktiniai diskai, net jei techniniai duomenys rodo priešingai”.
Keli mano sakiniai neturintiems laiko skaityti.
Straipsnio autorius aiškina kodėl vinilo garsas gali patikti labiau garso iš CD. Straipsnyje taip pat sakoma, kad garsas iš CD tikslesnis ir kad LP jokiu būdu tikslumu negali lygintis prie CD. Diskusiją tęsiant ta pačia kryptimi, didesnės rezoliucijos už CD įrašai (SACD ar High-res failai) yra tylesni, garsas dar dinamiškesnis ir būsime dar toliau nuo “minkšto-iškraipyto” garso iš vinilo. Nelogiška, tiesa?Nuo savęs pridursiu, kad CD/skaitmena gali būti spąstai; naudojant “populiariausias” GAS, CD/skaitmena gali nuvilti. Siekiantiems aukščiausio įrašų atkūrimo, skaitmena yra būtinybė.
Tikiuosi ši tema padėjo rasti atsakymą.Trumpai apie “dainininko gelbėjimo” procedūrą.
Norėdamas girdėti neiškreiptą tembrą, pirmiausia Accuphase DG-68 Voicing ekvalaizeriu sureguliavau lygią dažninę tyrimo vietoje (~0,7 m atstume nuo AGILA koaksialinio garsiakalbio). Po sureguguliavimo dažninės netolygumas buvo ne didesnis kaip +/- 1 dB visoje 31 Hz – 20 kHz zonoje.
AGILA dažninė tyrimo vietoje (~0,7 m nuo dešiniosios kolonėlės garsiakalbio) prieš atliekant „garso balanso“ reguliavimą:
Pradinio stiprintuvo 2 kHz tembro reguliatoriumi stiprinimą padidinau +1,5 dB, o 20 kHz tembro reguliatorių nustačiau +1 dB:
Į kambarį su gitara sugrįžo Eva Cassidy ir buvo maloniau klausyti.
Paminėsiu, kad tokį 2 – 3 kHz dažninės pakėlimą naudodavome scenoje – vadinamas „presence“ arba “dalyvavimo“ filtras, vokalui išryškinti. Šnekant techniškai, sureguliavau panašią į AS su plačiajuosčiais dažninę.Mėlyna kreivė rodo dažninę po balanso sureguliavimo:
Kuris būdas geresnis?
Nesudėtingiems įrašams klausyti tinka pigiausias būdas – AS su plačiajuosčiais. Pajungus lempinį stiprintuvą, plačiajuosčio dažninės kilimas bus dar ryškesnis, spektras pasipildys klausai maloniais iškraipymais. Tokius kaip Eva Cassidy ir panašius albumus bus gera klausyti, tačiau elektroninis būdas universalesnis. Stebiu augantį audiofilų norą turėti stiprintuvus su tembro reguliatoriais ir tuo džiaugiuosi.Nuorodoje 3,5 minutės filmukas, kur pademonstravau Eva Cassidy įrašo koregavimą. Taip pat Helen Merrill (1954) albumo epizodas, kur garsas gerai subalansuotas. Bičiulius noriu įspėti, kad Eva C. albumas koncertinis, kad kinta garsumas ir ne visur stabilus tembras. Pvz., epizode nuo 1‘:07“ girdimas VD-ŽD paryškinimas, bet vokalo balansavimui naudojau tik 2 ir 20 kHz tembro reguliatorius. Tikiuosi atidesniam klausytojui nesunku bus tą pastebėti kituose filmuko „Kas išgelbės dainininką“ epizoduose.
Filmuke garsas iš AGILA dešiniosios kolonėlės, įrašiau WAV ir konvertavau į monofoninį MP3.Kas išgelbės dainininką?
Įrašai būna skirtingi, o kartais – nuviliantys. Hi-Fi laikais stiprintuvai būdavo su tembro reguliatoriais, arba naudodavome ekvalaizerius. Audiofiliniais laikais stiprintuvų gamintojai kaifuoja – kodėl gaminti su tembrais, jei tembrai „gadina“ garsą!?
Turime super-technologijas, skaitmenoje galimas praktiškai bet koks garso balanso reguliavimas, bet priemonės garsui subalansuoti lieka užribyje…Mano lentynose du Evos Kasidy albumai. Iš gyvenimo Eva Cassidy pasitraukė vos 33 metų ir nespėjo prasibrauti į aukščiausias įrašų studijas. Liga žmogų nugludina, Evos muzikavimas jautrus, bet įrašai ne iki galo sutvarkyti. „Live At Blues Alley“ (1996) įrašytas dainininkės mirties metais, atrodytų – brandžiausias, bet įrašuose vokalas nesubalansuotas, kinta garsumas, trūksta raiškos.
Kaip pagerinti atkūrimą?
Nesudėtingo spektro, visokius vokalistų įrašus galima klausyti plačiajuosčiais ir džiaugtis! Plačiajuosčių dažninė kylanti, vokalas ištraukiamas į priekį, paryškinama dainavimo ir solinio grojimo „technologija“. Jei garso nesugadinsime BLH, kolonėlės su plačiajuosčiais bus dinamiškos ir nebrangios. Žemųjų atkūrimas liks sumenkęs, bet čia kitas privalumas – mažesni reikalavimai kambariui. Galintis susitaikyti su prastu ŽD atkūrimu, su prasta sklaida AD ruože, didesniais iškraipymais, vokalo ir soliniams įrašams plačiajuostės AS yra puikus sprendimas.FOSTEX FE203 grafikas parodo tipinę (kylančią) plačiajuosčių garsiakalbių dažninę:
Ką daryti toliau plačiajuosčių pažengusiems audiofilams?
Evos C. albumo garsą pabandžiau subalansuoti C-2300 pradiniame stiprintuve esančiais tembro reguliatoriais. Stiprintuve 6 tembro reguliatoriai, bet šiuo atveju svarbiausia buvo paryškinti vokalą.
Paveikslėlyje C-2300 tembro reguliavimo galimybės (paryškinau naudotus 2 ir 20 kHz reguliatorius):
Mažiau pravažiuoti keliai.
Taip pat išbandžiau „Manual Voicing“– kambario korekciją, bet ne automatinę. „Accuphase“ rankinio garsų įgarsinimo galimybių sąrašas prilygsta šeimos vakarienės meniu „Chan’s Casino“ – kinų restorane Rokvilio centre, Niujorke, miestelyje Long Ailendo pietinėje pakrantėje, kuriame užaugau prieš daugelį metų. Pasirinkau iš anksto nustatytą kreivę, kurioje lygis palaipsniui mažėja, pradedant nuo 2 kHz, 1 dB oktavai greičiu. Pasiekiau, kad rezultatus parodyčiau L+R kanale, bet pasimečiau, paspaudžiau neteisingą mygtuką ir galiausiai nieko negavau. Bijodamas, kad jei dar labiau pratęsiu terminą, opera, kurioje vaidinu Joną Krikštytoją, o Jimo Austino „Salomė“ reikalauja mano galvos ant sidabrinio padėklo, nusprendžiau pasigailėti savo gyvybės ir judėti toliau.
Galiausiai įjungiau DG-68 „Analizatoriaus“ ekraną, kad lėtai kintančiame spektre parodyčiau, kaip atrodo pirmoji Mahlerio Trečiosios simfonijos dalis. Tai buvo vienas įdomiausių pratimų per visą mano laiką su DG-68. Tai neturėjo įtakos garsui, bet praturtino mano suvokimą apie jį. Stebėti tai buvo panašu į tai, ką įrašų inžinieriai mato įprastai. Nesu įrašų inžinierius ir nesu žmogus, kuriam paprastai patinka įranga su daugybe mirksinčių lempučių, bet tai buvo įdomu.Apibendrinant.
Kuo daugiau laiko praleidau su DG-68, tuo labiau vertinau, kiek daug jis gali ir kaip lengva juo groti: išbandyti dalykus, klausytis ir peržiūrėti ne optimalius pasirinkimus arba visiškai jų atsisakyti. Turint omenyje išlygą, kad mano sistemoje skaitmeninis įėjimas/išėjimas skambėjo aiškiai geriau nei analoginis įėjimas/išėjimas skaidrumo, aiškumo, gylio, spalvų sodrumo, detalių atkūrimo ir kitų aspektų atžvilgiu, aš ir toliau labai rekomenduoju DG-68. –
Jason Victor Serinus1 išnaša: Tie „Progression“ modeliai vėliau buvo pakeisti „Progression M550“ monoblokais.
2 išnaša: Mudu su JA siūlėme naudoti tinkamą voltmetrą garsiakalbių išėjimų lygiams nustatyti. Konkretų įgyvendinimą atliko Jason. –Jim Austin.
3 išnaša: AES3 skaitmeninių kabelių poros? Taip, nes DCS komponentai naudoja dvigubas AES jungtis, kad galėtų perduoti didesnės raiškos signalą.
4 išnaša: Dar neturėjau laiko spręsti NAS problemos. Opera tęsiasi. ▪Stengdamasis suspėti baigti darbus, griebiau daugybę laidų, vėl prijungiau analoginį DG-68 įėjimą/išėjimą, perstumdžiau įrangą, kad atlaisvinčiau dar vieną lentyną, ir įdiegiau ilgai neveikiantį „Rossini SACD/CD“ pernešimo įrenginį, kad galėčiau klausyti etaloninius SACD, o ne failus. Užtruko visą naktį ir tik likus kelioms valandoms iki tolesnio patikrinimo, man pavyko atkurti laidinį transliacijos ryšį su etalonine sistema (4 išnaša). Tuo metu nebebuvo laiko grįžti prie skaitmeninio įėjimo/išėjimo. Pirminėje apžvalgoje rašiau, kad „Accuphase“ skiria „garso koregavimą“ – terminą, vartojamą garso kambario korekcijai apibūdinti – ir „ekvalaizavimą“, kuriuo „Accuphase“ reiškia garso pritaikymą jūsų konkretiems (ir kartais kintantiems) poreikiams. Pradinėje apžvalgoje pasirinkau „Automatinį garsų koregavimą“; dabar bandyčiau „ekvalaizavimą“, kad dar labiau kompensuočiau kambario atsako netobulumus.
Bosų atsakas Jasono kambaryje be (viršuje) ir su (žemiau) „Accuphase DG-68“ skaitmeninio domeno „Voicing“ režimu. Išnagrinėjęs „Flat“ prieš/po „Auto Voicing“ kompensacijos grafikus, kuriuos sukūriau originaliai apžvalgai analoginio įėjimo/išėjimo režimu, atkreipiau dėmesį į tai, kad buvo du kambario nuliai žemiau 100 Hz ir dar vienas kritimas šiek tiek aukščiau dažniu; tai sritys, kurias „Auto Voicing“ pagerino, bet visiškai neištaisė. Naudodamas pridedamą DG-68 pieštuką-manipuliatorių, padidinau signalo lygį šiose trijose siaurose juostose, nupiešdamas korekcijas dideliame DG-68 lietimui jautriame ekrane. Tai buvo taip paprasta, kaip piešti iPad su Apple pieštuku. Kadangi failų atkūrimas nebuvo galimas, įjungiau Mahlerio 3-iosios simfonijos d-moll (CCS SA 38817) „Channel Classics SACD“, kurį atliko Ivanas Fischeris ir Budapešto festivalio orkestras, ir pradėjau eksperimentuoti su DG-68 „Equalization“ funkcija.Ar šios korekcijos padėjo?
Rezultatai, sakykime, buvo subtilūs. Ar girdėjau kokį nors skirtumą? Nesu tikras, tačiau ekvalaizavimas yra lankstus. Galite išbandyti skirtingus dalykus ir pamatyti, kaip jie skamba. Jei jums patinka, galite jį pasilikti, bet jei ne, galite lengvai pradėti iš naujo arba visiškai išjungti šią funkciją. Pagalvojęs apie tai, supratau, kad netgi galėčiau pabandyti padidinti bosus taip aukštai, kad mano sistema pradėtų imituoti masyvių žemųjų dažnių garsiakalbių, esančių patobulintų 1993 m. „Buicks“ ir „Pontiacs“ automobilių bagažinėse, garsą, kurie prieš daugelį metų, kai gyvenome Rytų Oklande, drebino mūsų namus. Tačiau nusprendžiau to nebandyti. Per pastarąsias kelias dienas buvau pakankamai sukrėstas. Be to, abejojau, ar kada nors galėčiau priversti savo sistemą skambėti taip blogai, kad ir kokie sudėtingi būtų įrankiai.Ar nustebote?
Johnas Atkinsonas tikrai nenustebo, kaip ir Jimas Austinas. Skaitmeninis įėjimas/išėjimas per DG-68 užtikrino geriausią garsą. Net ir nuėmus bangos ilgio keitiklį, kas buvo įmanoma klausantis analoginio įėjimo/išėjimo režimu, skaitmeninis įėjimas/išėjimas su reikiamu bangos ilgio keitikliu pranoko analoginį įėjimą ir išėjimą. Edenvaldso kūrinyje „O salutaris hostia“ skaitmeninio įėjimo/išėjimo skaidrumas, spalvų gama ir gylis neabejotinai pagerėjo. Balsų aiškumas, spalvų kontrastai tarp dainininkų su skirtingais balso diapazonais, bendras garso scenos rezonansas, gylis ir išdėstymo pojūtis buvo aukščiausio lygio – geriausi, ką girdėjau iš savo sistemos. Nors Johnas Atkinsonas nedalyvavo įrašant šį kūrinį, jis buvo atsakingas už mikrofono išdėstymą ir atliko svarbų darbą. Jis taip pat panaudojo visas savo vaizdines priemones, kad dviejų kanalų stereofoniniu garsu perteiktų emocinį antifoninių chorų, išdėstytų visoje įrašymo vietoje, poveikį. DG-68 skaitmeninė įėjimo/išėjimo jungtis ne tik suteikė svarbų trimatumą, kurio siekė Johnas; jis taip pat kompensavo mano kambario žemųjų dažnių išryškėjimą, išryškindamas svarbiausias žemųjų dažnių linijas ir išryškindamas balsus taip, kaip anksčiau nebuvo girdėti mano sistemoje. Garsas buvo sodresnis geriausiais įmanomais būdais, neprarandant skaidrumo, spalvų, gylio ir pan. DG-68 skaitmeninis įėjimas/išėjimas pagerino mano klausymosi patirtį visais įmanomais būdais, išskyrus tai, kad perkėlė mane į tikrąją įrašymo vietą. Jei neturiu galimybės apžvelgti viso boso-baritono Andri Björno Róbertssono įrašo, leiskite pasakyti, koks malonus buvo ir yra girdėti natūralų jo nuostabaus balso rezonansą, kurį visiškai išryškino DG-68. Su skaitmeniniu įėjimu/išėjimu jo balsas aiškiai skambėjo virš ir priešais fortepijoną, o spalvų kontrastai tarp dviejų instrumentų buvo nepaprastai “skanūs”.
Turbūt didžiausias atradimas buvo susijęs su senoviniais Mocarto laikų instrumentais. Raiška buvo tokia ryški, kad galėjau įžiūrėti instrumentines tekstūras ir atskirti atskirus smuiko grupės instrumentus, kai jie grojo tą pačią natą unisonu. Tikrai galėjau. Nors su analoginiu įėjimu/išėjimu žemesniems dažniams trūko visiško aiškumo, su skaitmeniniu įėjimu/išėjimu jie skambėjo aiškiai ir laisvai.Kalbant apie patikrintą ir patikimą atsarginį variantą, gitaros, lydinčios Rickie Lee Jones jos nuostabiame „The Stones“ dainos „Sympathy for the Devil“ (Tidal, 16/44.1 FLAC) iš jos albumo „The Devil You Know“ koveryje, tekstūra ir gilaus balso elektroninio instrumento, skambančio įžangoje, rezonansas buvo puikūs. Visada maniau, kad mano sistema gali skambėti taip gerai, bet man taip ir nepavyko iki galo pasiekti, kol nepanaudojau „Accuphase DG-68“ skaitmeninio įėjimo/išėjimo režimu.
Kliūtys ir atradimai.
Galbūt kažkur gerojoje knygoje parašyta, kad operos mylėtojui recenzijos retai kada vyksta sklandžiai. Tačiau net aš nebuvau pasiruošęs atomazgai, kuri įvyko kaip tik tuo metu, kai uždanga artėjo užsiverti paskutiniam šios tęsinio recenzijos veiksmui. Nespėjus apraudoti brangaus draugo mirties, kilo didžiulė audra, privertusi šunis loti arijas, o virstantys medžiai sukėlė mažiausiai keturis elektros energijos tiekimo sutrikimus mūsų kaimynystėje. Dėl elektros tiekimo sutrikimų sugedo NAS, kuriame buvo saugomi didelės raiškos takeliai, kuriuos naudojau šiai apžvalgai, mano interneto ryšys 36 valandoms sutriko, todėl failų atkūrimas ir transliavimas buvo neįmanomas. Atrodė, lyg dievai šauktų – „Mūsų kerštas!“ Trūko tik atvykusio audiofilo evangelisto, kuris vaikščiotų jo po namus ir laikytų Michaelo Fremerio kasečių paruošimo DVD kopiją, ragindamas mane atgailauti dėl savo skaitmeninio gyvenimo būdo arba rizikuoti būti užpultas 400 000 dolerių kainuojančio patefono.
