Belas

Forum Replies Created

Viewing 10 posts - 1 through 10 (of 982 total)
  • Author
    Posts
  • Belas
    Keymaster
      E. C. Wente ir A. L. Thuras suprojektuotose kolonėlėse abi sekcijos buvo ruporinės. Žemiesiems dažniams reikėjo didelio ruporo, kurio žiočių plotas siekė apie 2,3 m². Dideli matmenys buvo pasirinkti siekiant efektyviai atkurti dažnius nuo maždaug 40 Hz, o sulankstyta ruporo konstrukcija leido sumažinti užimamą vietą. Kiekvieną ŽD ruporą žadino specialus Thuras suprojektuotas maždaug 20 colių išorinio skersmens kompresinis garsiakalbis su duraliuminio membrana ir 8 colių skersmens rite.
      Aukštesniuosius dažnius atkūrė kompresiniai garsiakalbiai su daugiaceliais ruporais. Kiekviename atkūrimo komplekte buvo naudojami du tokie ruporai su atskirais kompresiniais garsiakalbiais, o ruporų išdėstymas užtikrino maždaug 120° horizontaliąją ir 60° vertikaliąją aprėptį.

      Ruporai pasirinkti dėl didelio efektyvumo ir galimybės formuoti garso sklaidą. Reikėjo pakankamai tolygiai įgarsinti didelę auditoriją, išlaikyti orkestro dinamiką ir apriboti iškraipymus. Didelis kolonėlių efektyvumas nereiškė, kad pakako kelių vatų – kiekviename kanale lygiagrečiai veikė du 60 W lempiniai galios stiprintuvai, kartu galėję tiekti 120 W elektrinės galios. Šiai GAS buvo numatyta maždaug 40 Hz – 15 kHz perdavimo juosta, tačiau vien dažnių diapazono neužteko: tyliausiems pasažams reikėjo mažų triukšmų, o garsiausiems muzikos pikams – pakankamos galios.

      Tarpmiestinio kabelio trasa buvo apie 150 mylių arba 240 km. Salė Vašingtone talpino 4000 žmonių, eksperimento klausėsi mokslininkai, inžinieriai, muzikai ir kviestiniai svečiai. Buvo demonstruojamas ne tik orkestro skambesys, bet ir garso šaltinių lokalizacija. Filadelfijos salės scenoje vaikštanti dainininkė dainavo Coming Through the Rye, o Vašingtono klausytojams atrodė, kad dainininkė juda čia pat, priešais juos. Dar įtaigesnis buvo dviejų trimitininkų pasirodymas; vienas grojo Filadelfijoje, kitas – pasislėpęs Vašingtono scenoje. Jiems pakaitomis atliekant to paties kūrinio frazes, klausytojams atrodė, kad abu muzikantai yra priešais juos. Tik apšvietus sceną paaiškėjo, kad čia buvo tik vienas trimitininkas. Atkuriamas garsas ir jo erdvinė perspektyva sukūrė įtikinamą gyvo muzikavimo iliuziją – būtent tokio rezultato eksperimento rengėjai ir siekė.

      Eksperimento principai ir techniniai sprendimai 1934 m. buvo išsamiai aprašyti šešiuose “Auditory Perspective” straipsniuose, o patirtis neliko laboratorijoje; „Bell Labs“ dvijuostė ruporinė sistema tapo vienu atspirties taškų kuriant kino teatrams skirtą Shearer Horn (1935). Praktiniam naudojimui reikėjo paprastesnių ir lengviau gaminamų komponentų, tačiau dviejų dažnių juostų struktūra išliko.Shearer Horn_1935

      Man šis eksperimentas yra svarbus atskaitos taškas: jau 1933-iaisiais dvijuostė ruporinė sistema gebėjo įtikinamai perteikti simfoninės muzikos tembrus, dinamiką ir erdvę. Verta pažiūrėti, kaip šias galimybes plėtojo vėlesni konstruktoriai.

      Orginalios medžiagos pagrindu esu paruošęs lietuvišką santrauką. Joje rasite nuorodas į pirminius dokumentus. Failą pdf formate galite parsisiųsti iš čia.
      (B.d.)

      • This reply was modified 2 days, 6 hours ago by Belas.
      Belas
      Keymaster

        1933-ieji: orkestras už 150 mylių.

        1933 m. balandžio 27 d. Filadelfijos Muzikos akademijoje grojančio simfoninio orkestro garsas laidais buvo perduotas į Vašingtono Konstitucijos salę. Už scenos užuolaidos stovėjusios trys ruporinės kolonėlės turėjo sukurti įspūdį, kad orkestras groja čia pat. Užduotis buvo gerokai sudėtingesnė už įprastą to meto radijo transliaciją: reikėjo perteikti instrumentų tembrus, simfoninės muzikos dinamiką ir orkestro erdvinį išsidėstymą.
        Eksperimentą rengė „Bell Telephone Laboratories“ ir AT&T specialistai, bendradarbiaudami su Filadelfijos orkestru. Vienas pagrindinių jo organizatorių buvo akustikos tyrinėtojas Harvey Fletcheris. Orkestrui Filadelfijoje dirigavo Alexanderis Smallensas, o Leopoldas Stokowskis Vašingtone valdė atkuriamo garso lygius. Prieš orkestrą buvo išdėstyti trys mikrofonai – kairėje, centre ir dešinėje. Kiekvienas turėjo atskirą perdavimo bei atkūrimo kanalą, o kolonėlės Vašingtono scenoje stovėjo mikrofonų išdėstymą atitinkančiose vietose. Trikanalis perdavimas leido išsaugoti orkestro scenos plotį ir perteikti instrumentų tarpusavio erdvinius santykius. Muzika buvo perduodama trimis kanalais, tačiau kiekvieno kanalo kolonėlė buvo dvijuostė: žemųjų ir aukštesniųjų dažnių sekcijos darbą pasidalijo maždaug ties 300 Hz.

        Dvijuostė ruporinė_1933„Bell Telephone Laboratories“ sukurta dvijuostė ruporinė kolonėlė, naudota 1933 m. muzikos perdavimo iš Filadelfijos į Vašingtoną eksperimente

        • This reply was modified 2 days, 6 hours ago by Belas.
        in reply to: Magnetofonai #11585
        Belas
        Keymaster

          Epizodus sudėjau į dokumentą Juostiniai magnetofonai: technikos raida ir mano patirtis (Apžvalga Nr. 3).

          • This reply was modified 2 weeks, 1 day ago by Belas.
          in reply to: Magnetofonai #11571
          Belas
          Keymaster

            Prisiminiau man svarbų susitikimą Maskvoje su Nagra.
            1985 metais Maskvoje vykusioje tarptautinėje parodoje „Связь-85“ turėjau progą iš arti susipažinti su Nagra T-Audio TC. Prie šio aparato užsibuvau ilgiau – Nagra vardą jau gerai žinojau iš profesionalios kino ir garso įrašymo technikos, tačiau T-Audio buvo visai kito masto studijinis magnetofonas.
            T-Audio buvo dviejų takelių analoginis magnetofonas, pradėtas gaminti 1981 m., o 1984 m. pasirodė SMPTE/EBU laiko kodu aprūpinta TC versija. Iš kitų studijinių aparatų išsiskyrė kompaktiška, neįprastai preciziška dviejų vedančiųjų velenų mechanika ir mikroprocesoriniu valdymu. TC versija galėjo ne tik įrašyti ir atkurti centrinį SMPTE/EBU laiko kodo takelį, bet ir sinchronizuotis su išorine vaizdo bei garso aparatūra.
            Parodoje labiausiai domino ne laiko kodas, o pati konstrukcija. Šalia didelių Telefunken, Studer ar МЭЗ studijinių magnetofonų Nagra atrodė neįtikėtinai kompaktiška. Kartu buvo akivaizdu, kad tai ne sumažintas buitinis aparatas, o profesionaliam darbui nuo pradžių suprojektuotas precizinis mechanizmas. Žiūrėdamas į T-Audio TC galėjau gyvai pamatyti, iki kokio techninio lygio buvo subrendęs analoginis magnetofonas pačioje skaitmeninės eros pradžioje.Nagra T-Audio_1981

            =============  ♦ ♦ ♦  =============

            Juostinio magnetofono istorija truko kelis dešimtmečius, per kuriuos palyginti paprastas elektromechaninis aparatas virto itin tikslia profesionalia įrašymo mašina. Telefunken, Studer, Ampex, Nagra, Mechlabor ir kitų gamintojų konstruktoriai sprendė tuos pačius fizikos uždavinius – kaip kuo tolygiau transportuoti juostą, sumažinti detonaciją ir triukšmą, išplėsti dažnių diapazoną bei sumažinti iškraipymus. Analoginės technologijos pabaigoje šie sprendimai buvo pasiekę labai aukštą techninį lygį.

            Tačiau kartu artėjo ir jos fizinės ribos – norint įrašyti daugiau kanalų ir pasiekti geresnius parametrus, reikėjo vis sudėtingesnės mechanikos, tikslesnių galvučių, platesnės juostos ir didesnio jos greičio. Skaitmeninis įrašymas pakeitė pačią problemą: garso informaciją pavertus skaičiais, nebereikėjo vis tobulinti analoginio ryšio tarp judančios juostos ir magnetinės galvutės. Juosta dar kurį laiką liko skaitmeninių magnetofonų laikmena, bet technologinė kryptis jau buvo aiški.
            Man magnetofonas buvo ne vien muzikos klausymo aparatas. Tai buvo galimybė gauti muziką, kurios parduotuvėse nebuvo, ją įrašyti, keistis įrašais ir kaupti fonoteką. Kartu magnetofonas buvo puiki inžinerijos mokykla – teko remontuoti, reguliuoti, perdaryti ir pačiam ieškoti geresnių techninių sprendimų.

            Šiandien muzikos įrašymo ir atkūrimo technologijos nuėjo nepalyginamai toliau, todėl nematau pagrindo magnetinei juostai suteikti kažkokio išskirtinio „analoginio absoliuto“ statuso. Geras studijinis magnetofonas gali puikiai skambėti ir šiandien, tačiau jo iškraipymai, triukšmas, juostos charakteristikos ir mechanikos netobulumai niekur nedingo. Dalis to, ką mėgstame vadinti „juostos skambesiu“, yra būtent šios technologijos savybės.
            Vis dėlto tai nė kiek nesumažina juostinio magnetofono vertės. Priešingai – kuo geriau supranti, kokiomis priemonėmis analoginės technikos konstruktoriai pasiekė tokių rezultatų, tuo didesnę pagarbą kelia jų darbas. Man juostinis magnetofonas liko ne geresnio ar blogesnio garso simboliu, o vienu gražiausių precizinės mechanikos, elektronikos ir muzikos susitikimų XX amžiaus technikos istorijoje.

            Magnetofonai vėl tapo šiuolaikinio audiofilo atributu. Jaunimą vilioja „stebuklas“, kai iš tyliai judančios juodos juostelės į kambarį ateina Muzika. Ši mada paskatino atgimti ir magnetinių juostų gamybą – Prancūzijoje jas vėl gamina Recording The Masters (RTM). Atsirado ir naujų, įspūdingų juostinių magnetofonų. Vienas tokių – graikų ir australų kilmės inžinieriaus bei dizainerio Kosto Metaxo sukurti Metaxas & Sins juostiniai magnetofonai.Metaxas & Sins Papillon

            Metaxas & Sins – Papillon Studio 15.
            (Apžvalgos pabaiga)

            • This reply was modified 2 weeks, 3 days ago by Belas.
            in reply to: Magnetofonai #11568
            Belas
            Keymaster

              Kartu su STM-310 gavau jo individualų gamyklinių matavimų protokolą. Mano STM-310, Nr. 817, gamykloje buvo patikrintas 1978 m. gruodžio 13 d. Protokole užrašyti ne vien leistini parametrai, bet ir konkretaus aparato išmatuotos reikšmės. Pavyzdžiui, esant 38,1 cm/s greičiui, detonacija abiem matavimo kryptimis siekė 0,03 ir 0,025 %, iškraipymai – 0,6 %, o signalo ir triukšmo santykis – 64 dB mono ir 62 dB stereo režimu. Tai buvo tikras konkretaus aparato „gimimo liudijimas“, kurį išsaugojau iki šiol.STM 310 pasas

              STM-310 buvo kompaktiškas studijinis magnetofonas (50 × 41,5 × 22 cm), svėręs 35 kg ir galėjęs dirbti tiek horizontalioje, tiek vertikalioje padėtyse. Juostos transporto sistemoje Mechlabor panaudojo savus konstrukcinius sprendimus, o aparato modulinė sandara palengvino techninę priežiūrą. Neįprastai aukštas (240 kHz) pamagnetinimo dažnis buvo pasirinktas siekiant suma-žinti trukdančius interferencinius reiškinius, o trynimo generatorius veikė 120 kHz dažniu. Gamintojo pristatymo dokumente nurodoma, kad per 6 metus Europos šalims buvo parduota apie 2000 tokios konstrukcijos aparatų. Studijinei aparatūrai tai didelis kiekis, parodantis konstrukcijos sėkmę.

              in reply to: Magnetofonai #11559
              Belas
              Keymaster

                Mano susitikimai su studijiniais magnetofonais.

                Apie studijinius magnetofonus galima daug sužinoti iš gamintojų katalogų, instrukcijų ir techninių matavimų, tačiau visai kita patirtis – pačiam prie jų prisiliesti. Per daugelį metų teko ne tik klausytis, bet ir remontuoti, reguliuoti bei pritaikyti darbui įvairius juostinius magnetofonus. Kai kurie iš jų atmintyje liko ne dėl kataloguose nurodytų parametrų, o dėl konstrukcinių sprendimų ir to ypatingo jausmo, kurį inžinieriui suteikia gerai sukonstruota technika.
                Mano kelias į profesionalią juostinę techniką prasidėjo nuo dviejų takelių lempinio Willi Studer/Revox F36, apie kurį jau papasakojau apžvalgos pradžioje. Kitas žingsnis buvo tikras studijinis Mechlabor STM-310. Maskvos olimpinėms žaidynėms Šiaulių televizorių gamyklos konstravimo biuras ruošė kilnojamas televizijos stotis Magnolija, kurioms buvo užsakyti keli STM-310. Vieną visiškai naują aparatą, su individualiu parametrų matavimo protokolu ir technine dokumentacija, 1981 m. pavyko įsigyti ir man.
                Įdomus STM-310 konstrukcinis sprendimas buvo neįprastai aukštas – 240 kHz – pamagnetinimo dažnis. Trynimo generatorius veikė dvigubai žemesniu 120 kHz dažniu. Gamintojas tokį aukštą pamagnetinimo dažnį pasirinko siekdamas sumažinti trukdančius interferencinius iškraipymus. STM-310 ketinau naudoti aukštos kokybės stereofo-niniams įrašams iš plokštelių, todėl aparatą šiek tiek pritaikiau savo poreikiams; atsisakiau simetrizuojančių transformatorių, kontrolinio garsiakalbio vietoje sumontavau du indikatorius iš Nakamichi 1000, jiems sukonstravau logaritminį stiprintuvą ir viską sukalibravau. Taip pat įtaisiau pamagnetinimo reguliavimą, kad aparatą būtų galima tiksliau suderinti skirtingoms magnetinėms juostoms. Visų sumanymų užbaigti nebespėjau – juostinius magnetofonus iš namų garso sistemų jau stūmė kasetiniai, pats įsigijau Nakamichi 1000 Tri-Tracer, o netrukus prasidėjo CD era. STM-310 turiu iki šiol ir retkarčiais įjungiu paklausyti.
                Dar prieš įsigydamas STM-310 susidūriau su kitu studijiniu magnetofonu – Maskvoje gamintu МЭЗ-102А Ст. Kauno radijo gamyklos direktoriaus L. Jankausko iniciatyva Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje buvo rengiama muzikos klausymo sistema, o man teko pasirūpinti jos signalo šaltiniu. Pasiūliau naudoti profesionalų stereofoninį magnetofoną. Direktoriui susitarus su Maskvos gamykla, išvykau ten ir į Kauną parvežiau du МЭЗ-102А Ст. Vieną panaudojau vadinamų „Kauno Direktorių namų“ salės įgarsinimo projekte, o kitas – M. K. Čiurlionio muziejuje.
                Muziejuje magnetofonas turėjo ilgą laiką veikti be operatoriaus, todėl jį teko pritaikyti automatiniam Čiurlionio muzikos įrašų atkūrimui; pasibaigus programai juosta buvo automatiškai atsukama į pradžią ir įrašas paleidžiamas iš naujo. Valdymui panaudota prie juostos pritvirtinta metalinė juostelė ir relės. Kiek metų ši sistema veikė, šiandien pasakyti negaliu, tačiau remontuoti jos manęs nekvietė – vadinasi, sprendimas pasirodė pakankamai patikimas.

                Studijinis stereofoninis magnetofonas  МЭЗ-102А Ст(1982). Virš 100 kg svorio konsolė, šių magnetofonų buvo išleista mažai (~100 egzempliorių):МЭЗ-102СТ_1982

                Studijinis Mechlabor STM-310 (apie 1974):STM310

                • This reply was modified 2 weeks, 3 days ago by Belas.
                in reply to: Magnetofonai #11555
                Belas
                Keymaster

                  Perėjimas prie skaitmeninio įrašymo

                  Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje profesionaliose studijose pradėjo rastis skaitmeninio garso įrašymo sistemos. Išoriškai pirmieji skaitmeniniai magnetofonai dar buvo panašūs į analoginius – signalui įrašyti tebenaudojama atvira magnetinė juosta, tačiau joje jau buvo saugomas PCM būdu užkoduotas skaitmeninis signalas.

                  Vienas įdomiausių šio pereinamojo laikotarpio gamintojų buvo Mitsubishi Electric. 1980 m. pasirodęs dviejų kanalų Mitsubishi X-80 naudojo 1/4 colio juostą, judančią 38 cm/s greičiu, stacionarias galvutes ir 50,4 kHz diskretizavimo dažnį. Juostoje buvo įrašomi ne tik PCM duomenys, bet ir klaidų korekcijai bei sinchronizacijai reikalinga informacija.

                  Netrukus Mitsubishi pristatė X-800 – 32 kanalų skaitmeninį studijinį magnetofoną, naudojusį 1 colio pločio juostą ir 76 cm/s greitį. 1981 m. techniniame aprašyme nurodoma, kad juostoje buvo net 44 takeliai: 32 PCM garso, aštuoni klaidų korekcijos, du analoginiai pagalbiniai, SMPTE laiko kodo ir papildomas skaitmeninis takelis. Vėlesni X-850, X-86 ir kiti Mitsubishi aparatai priklausė profesionaliai ProDigi sistemai; X-850 įrašė 32 skaitmeninius garso kanalus į 1 colio juostą, o ProDigi tapo viena iš dviejų svarbių profesionalaus skaitmeninio magnetinio įrašymo sistemų, konkuravusia su Sony ir Studer naudota DASH sistema.

                  Skaitmeninis magnetofonas buvo tik pereinamasis technologijos etapas – garso informacijai tapus skaitmenine, jos saugojimui magnetinė juosta nebebuvo būtina. Vos per septynerius metus 24 analoginius takelius 2″ juostoje pakeitė 32 skaitmeniniai kanalai perpus siauresnėje 1″ juostoje (žemiau nuotraukoje 24 takelių skaitmeninis ir analoginis magnetofonai). Aparatai dar svėrė šimtus kilogramų ir kainavo milžiniškus pinigus, tačiau technologinė kryptis jau buvo aiški. Atsiradus kompaktinei plokštelei, o vėliau kompiuterinėms įrašymo ir redagavimo sistemoms, profesionalus garso įrašymas palaipsniui persikėlė į kitokias laikmenas.

                  Mitsubishi X-80 (1980) – dviejų kanalų PCM studi-jinis magnetofonas. Skaitmeninis įrašas buvo daromas ¼ colio magnetinėje juostoje, kurią buvo galima montuoti ir tradiciniu būdu – fiziškai kerpant:Mitsubishi X-80

                  1981 m. Mitsubishi pristatė 32 kanalų X-800, įrašiusį skaitme-ninį PCM signalą į 1 colio mag-netinę juostą. Vėliau šią profe-sionalių daugiakanalių skaitme-ninių magneto-fonų kryptį pra-tęsė X-850:Mitsubishi X-800

                  32 kanalų skaitmeninis X-850:   PCM įrašymas, 1″ juosta (1985):Mitsubishi X-850

                  Palyginimui 24 kanalų Studer A800-24: analoginis, 2“ juosta (1978):Studer A800 24 takelių

                  Vos per septynerius metus 24 analoginius takelius 2″ juostoje pakeitė 32 skaitmeniniai kanalai perpus siauresnėje 1″ juostoje. Aparatai dar svėrė šimtus kilogramų ir kainavo milžiniškus pinigus, tačiau technologinė kryptis jau buvo aiški.

                  in reply to: Parodos #11548
                  Belas
                  Keymaster

                    Varšuvos Audio Video Show parodos “Radisson Blu Sobieski” viešbučio 710-ajame kambaryje RADA pristatė naujus stiprintuvus. Garsas sklido iš kito Lietuvos gamintojo – RiSound atviro tipo akustinių sistemų.
                    HiFi Pig Magazine apie parodos pristatymą radau dailią nuotrauką, dalinuosi ir konstruktoriams siunčiu inžinerinių linkėjimų.RADA su RiSound Varšuvoje 2026

                    • This reply was modified 2 weeks, 6 days ago by Belas.
                    in reply to: Parodos #11544
                    Belas
                    Keymaster

                      Jevgenij Belogurov iš Vilniaus gamindavo kabelius, jam sekėsi, o šiemet Varšuvos Audio Video Show parodoje pristatė autorinę GAS “Beloguroff” ženklu. Tokie projektai nėra komerciniai, tačiau džiugu Lietuvoje matyti dalykus išmanančių, darbščių kolegų-audiofilų darbus.
                      Nuoširdūs linkėjimai kolegai Jevgenij nesustoti.Beloguroff_Varšuvos parodoje 2026Varšuvos parodoje 2026 10 23-25

                      • This reply was modified 2 weeks, 6 days ago by Belas.
                      in reply to: Parodos #11539
                      Belas
                      Keymaster

                        Šiemet Varšuvos Audio Video Show parodoje įrengtas Lietuvos “jungtinių pajėgų” kambarys.
                        Subrendome.Lietuviškas kambarys_2026 10Silent Pound kolonėlės, Rada lempiniai stiprintuvai Reed patefonas su Aidas Cartridges galvute Radisson Blu Sobieski viešbučio 710 kambaryje, 2026 10 23 – 25.

                        • This reply was modified 3 weeks, 1 day ago by Belas.
                      Viewing 10 posts - 1 through 10 (of 982 total)