Forum Replies Created
-
Posts
-
Jevgenij Belogurov iš Vilniaus gamindavo kabelius, jam sekėsi, o šiemet Varšuvos Audio Video Show parodoje pristatė autorinę GAS “Beloguroff” ženklu. Tokie projektai nėra komerciniai, tačiau džiugu Lietuvoje matyti dalykus išmanančių, darbščių kolegų-audiofilų darbus.
Nuoširdūs linkėjimai kolegai Jevgenij nesustoti.
Šiemet Varšuvos Audio Video Show parodoje įrengtas Lietuvos “jungtinių pajėgų” kambarys.
Subrendome.
Silent Pound kolonėlės, Rada lempiniai stiprintuvai Reed patefonas su Aidas Cartridges galvute Radisson Blu Sobieski viešbučio 710 kambaryje, 2026 10 23 – 25.Mano susitikimai su studijiniais magnetofonais (1 dalis).
Apie studijinius magnetofonus galima daug sužinoti iš gamintojų katalogų, instrukcijų ir techninių matavimų, tačiau visai kita patirtis – pačiam prie jų prisiliesti. Per daugelį metų teko ne tik klausytis, bet ir remontuoti, reguliuoti bei pritaikyti darbui įvairius juostinius magnetofonus. Kai kurie iš jų atmintyje liko ne dėl kataloguose nurodytų parametrų, o dėl konstrukcinių sprendimų ir to ypatingo jausmo, kurį inžinieriui suteikia gerai sukonstruota technika.
Mano kelias į profesionalią juostinę techniką prasidėjo nuo dviejų takelių lempinio Willi Studer/Revox F36, apie kurį jau papasakojau apžvalgos pradžioje. Kitas žingsnis buvo tikras studijinis Mechlabor STM-310. Maskvos olimpinėms žaidynėms Šiaulių televizorių gamyklos konstravimo biuras ruošė kilnojamas televizijos stotis Magnolija, kurioms buvo užsakyti keli STM-310. Vieną visiškai naują aparatą, su individualiu parametrų matavimo protokolu ir technine dokumentacija, 1981 m. pavyko įsigyti ir man.
Įdomus STM-310 konstrukcinis sprendimas buvo neįprastai aukštas – 240 kHz – pamagnetinimo dažnis. Trynimo generatorius veikė dvigubai žemesniu 120 kHz dažniu. Gamintojas tokį aukštą pamagnetinimo dažnį pasirinko siekdamas sumažinti trukdančius interferencinius iškraipymus. STM-310 ketinau naudoti aukštos kokybės stereofo-niniams įrašams iš plokštelių, todėl aparatą šiek tiek pritaikiau savo poreikiams; atsisakiau simetrizuojančių transformatorių, kontrolinio garsiakalbio vietoje sumontavau du indikatorius iš Nakamichi 1000, jiems sukonstravau logaritminį stiprintuvą ir viską sukalibravau. Taip pat įtaisiau pamagnetinimo reguliavimą, kad aparatą būtų galima tiksliau suderinti skirtingoms magnetinėms juostoms. Visų sumanymų užbaigti nebespėjau – juostinius magnetofonus iš namų garso sistemų jau stūmė kasetiniai, pats įsigijau Nakamichi 1000 Tri-Tracer, o netrukus prasidėjo CD era. STM-310 turiu iki šiol ir retkarčiais įjungiu paklausyti.
Dar prieš įsigydamas STM-310 susidūriau su kitu studijiniu magnetofonu – Maskvoje gamintu МЭЗ-102А Ст. Kauno radijo gamyklos direktoriaus L. Jankausko iniciatyva Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje buvo rengiama muzikos klausymo sistema, o man teko pasirūpinti jos signalo šaltiniu. Pasiūliau naudoti profesionalų stereofoninį magnetofoną. Direktoriui susitarus su Maskvos gamykla, išvykau ten ir į Kauną parvežiau du МЭЗ-102А Ст. Vieną panaudojau vadinamų „Kauno Direktorių namų“ salės įgarsinimo projekte, o kitas – M. K. Čiurlionio muziejuje.
Muziejuje magnetofonas turėjo ilgą laiką veikti be operatoriaus, todėl jį teko pritaikyti automatiniam Čiurlionio muzikos įrašų atkūrimui; pasibaigus programai juosta buvo automatiškai atsukama į pradžią ir įrašas paleidžiamas iš naujo. Valdymui panaudota prie juostos pritvirtinta metalinė juostelė ir relės. Kiek metų ši sistema veikė, šiandien pasakyti negaliu, tačiau remontuoti jos manęs nekvietė – vadinasi, sprendimas pasirodė pakankamai patikimas.Studijinis stereofoninis magnetofonas МЭЗ-102А Ст(1982). Virš 100 kg svorio konsolė, šių magnetofonų buvo išleista mažai (~100 egzempliorių):
Mano studijinis Mechlabor STM-310 (apie 1974):
Kiti profesionalių magnetofonų gamintojai
Profesionalūs juostiniai magnetofonai buvo naudojami ne tik garso įrašų studijose, bet ir radijuje, televizijoje, kino pramonėje, moksliniuose tyrimuose bei kitose srityse. Vien JAV 1960–1970-aisiais profesionalius juostinius magnetofonus siūlė kelios dešimtys gamintojų ir tiekėjų, tačiau muzikos įrašų studijų rinkoje reikšmingų gamintojų buvo maždaug dešimt ar kiek daugiau. Pasauliniu mastu profesionalių magnetofonų gamintojų buvo dar daugiau, o per daugelį dešimtmečių buvo sukurta šimtai skirtingų modelių ir jų modifikacijų.
Šioje apžvalgoje daugiausia dėmesio skyriau plačiai žinomiems profesionaliems garso įrašymo magnetofonams, o Telefunken ir Studer pasirinkau jų technikos raidai išsamiau pristatyti. Profesionalios analoginės įrašymo technikos istorija gerokai platesnė; JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Vengrijoje ir Šveicarijoje buvo kuriami savitų konstrukcijų magnetofonai, atspindėję skirtingas inžinerines mokyklas ir studijų poreikius. Kviečiu pažvelgti į šešis paminėtų šalių gamintojų studijinius magnetofonus, palikusius ryškų inžinerinį pėdsaką.
Ampex ATR-102 (1976, JAV):
Leevers-Rich Proline 2000TC (1977, Anglija):
Otari MX-5050 MkIII (1980, Japonija):
Tascam BR-20 (1992, Japonija):
Mechlabor STM-610 (1976, Vengrija):
Nagra T-Audio TC (versija su SMPTE/EBU laiko kodo sistema, 1984, Šveicarija):
Keturios svarbiausios Studer kartos:
Studer-Revox G36 (1959) – lempinis magnetofonas, pratęsęs Willi Studer sukurtų F36 šeimos aparatų raidą. Tiksli trijų variklių mechanika, aukštos kokybės elektronika ir kruopšti konstrukcija leido pasiekti puikius to meto parametrus. G36 buvo gaminamas įvairiomis versijomis ir tapo svarbia grandimi tarp ankstyvųjų Studer-Revox magnetofonų ir vėlesnių profesionalių Studer konstrukcijų.
Studer J37 (1964) – profesionalus keturių takelių 1“ pločio juostoje lempinis magnetofonas, sukur-tas įrašų studijoms. J37 atstovauja atskirai profesionalių daugiakanalių magnetofonų raidos krypčiai, todėl jo techniniai parametrai lentelėje pateikiami kaip keturių takelių aparato. Masyvi ir itin tiksli juostos transporto mechanika bei keturi nepriklausomi įrašymo ir atkūrimo kanalai leido jį naudoti daugiakanaliams įrašams. J37 ypač išgarsėjo EMI Abbey Road studijoje, kur buvo naudojamas įrašant „The Beatles“ ir kitų atlikėjų muziką.
Studer A80 pasirodė (1970) ir žymėjo naują Studer profesionalių magnetofonų kartą. Tranzistorinė elektronika, servo valdoma juostos transporto sistema ir modulinė konstrukcija užtikrino labai stabilų darbą bei aukštus techninius parametrus. Įvairios A80 versijos buvo plačiai naudojamos radijo ir įrašų studijose, o pats modelis tapo vienu žinomiausių profesionalių analoginių magnetofonų pasaulyje.
Studer A820 (1985) buvo viena aukščiausių analoginių Studer technologijos viršūnių. Mikroprocesorinis valdymas, elektroninė juostos įtempimo kontrolė, labai tiksli transporto sistema ir pažangi elektronika leido pasiekti išskirtinius parametrus bei plačias reguliavimo galimybes. A820 tapo vienu paskutinių didžiųjų profesionalių analoginių Studer magnetofonų skaitmeninio garso eros pradžioje.
Studer
1951 m. šveicarų inžinieriaus Willi Studer įkurta įmonė pradėjo profesionalių magnetofonų gamybą Studer vardu, o buitinės ir pusiau profesionalios aparatūros rinkai sukūrė gerai žinomą Revox prekinį ženklą. Nors šie pavadinimai dažnai minimi atskirai, juos sieja tas pats konstruktorius, ta pati inžinerinė mokykla ir ta pati gamykla.
Vienas žinomiausių ankstyvosios Revox šeimos magnetofonų buvo lempinis G36, pratęsęs Willi Studer sukurtų F36 serijos aparatų raidą. Daugelyje šalių jis buvo žinomas ir kaip Willi Studer G36, todėl iki šiol abu pavadinimai sutinkami greta. Jei Telefunken profesionalūs magnetofonai išgarsėjo novatoriškais techniniais sprendimais ir reikšminga įtaka pokario garso įrašymo raidai, tai Studer tapo ilgaamžiškumo, preciziškos mechanikos ir nepriekaištingo patikimumo simboliu. Šių dviejų gamintojų magnetofonai daugelį dešimtmečių buvo vieni svarbiausių profesionaliose garso įrašų studijose visame pasaulyje.
Šioje apžvalgoje vartojamas Studer vardas apima ir ankstyvuosius Willi Studer vardu žymėtus modelius. Neatsitiktinai vienas iš didžiausią įspūdį palikusių magnetofonų buvo artimos studijiniam G36 konstrukcijos, mano 2 takelių Willi Studer F36.
* Skirtingų modelių duomenys pateikti pagal to laikotarpio gamintojo naudotą matavimo metodiką; DIN, CCIR, NAB ir kitos svertinės metodikos nėra visiškai tapačios.
** Kainos pateiktos apytikslės, nes priklausė nuo komplektacijos (stovas, indikatorių blokai, nuotolinis valdymas, pasirenkami greičiai ir kt.).
*** Žurnale „Mix“ 1990 m. liepos numeryje radau Studer A820 24 takelių kataloginę kainą – 74 900 JAV dolerių.
Pastaba. Lentelėje pateikti reprezentatyvių Studer profesionalių magnetofonų modelių duomenys. Atskirų modifikacijų (juostos pločio, takelių skaičiaus, greičių ir komplektacijos) parametrai gali skirtis.Studer greitai pelnė profesionalų pripažinimą dėl išskirtinio mechaninio tikslumo, patikimumo ir nuoseklaus techninių sprendimų tobulinimo. Nuo lempinių G36 ir J37 iki tranzistorinių A80 bei A820 modelių, Studer magnetofonai tapo vienais svarbiausių profesionalių garso įrašymo įrankių pasaulyje, o A820 laikomas vienu technologiškai pažangiausių analoginės eros studijinių magnetofonų.
Profesionalių studijinių magnetofonų istorijoje Telefunken vardas užima ypatingą vietą. Per tris dešimtmečius buvo sukurta keletas modelių, tapusių Europos radijo ir įrašų studijų etalonais.
Trumpai apžvelkime keturias svarbiausias jų kartas.M5 (1954) buvo pirmasis pokario Telefunken profesionalus magnetofonas, žymintis naujos kartos studijinių aparatų pradžią. Daugiausia buvo naudojami monofoniniai M5, tačiau buvo gaminama ir stereofoninė šio magnetofono versija. M5 išsiskyrė masyvia trijų variklių mechanika, moduline elektronika ir išskirtiniu patikimumu. M5 buvo sukurtas kasdieniam darbui radijo studijose. Tais laikais garsioje Deutsche Grammophon įrašų studijoje taip pat buvo naudojami M5. Daugelis konstrukcinių sprendimų vėliau buvo panaudoti kuriant M10.
M10 (1957) tapo vienu žinomiausių Europos radijo studijų magnetofonų. Tiksli mechanika, patikima transporto sistema ir puikūs techniniai parametrai lėmė, kad šis modelis dešimtmečius buvo laikomas etalonu. Iki šiol nemažai restauruotų M10 sėkmingai naudojami archyvinių įrašų atkūrimui. Pirmieji M10 buvo lempiniai. Juos pakeitęs M10A jau turėjo tranzistorinę elektroniką, tačiau išlaikė daugelį sėkmingų M10 mechaninių sprendimų.
M15 pasirodė 1971-aisiais ir žymėjo naują Telefunken profesionalių magnetofonų kartą. Tranzistorinė elektronika, patobulinta juostos transporto sistema ir modulinė konstrukcija užtikrino stabilų darbą bei aukštus techninius parametrus. Šis modelis buvo plačiai naudojamas radijo ir garso įrašų studijose.
M20 (1980) buvo analoginės Telefunken eros kulminacija. Mikroprocesorinis valdymas, elektroninė juostos įtempimo kontrolė ir pažangiausia to meto elektronika leido pasiekti išskirtinį tikslumą. M20 tapo vienu paskutinių aukštos klasės analoginių Telefunken studijinių magnetofonų, sukurtų skaitmeninei įrašymo technikai jau pradedant įsitvirtinti profesionaliose studijose.
Magnetofonų parametrus surinkti lengviau, bet kataloguose retai pamatydavome kainas. Ypatingai sunku būdavo rasti pro-aparatūros kainynus. Jei apie studijinius magnetofonus, tai kaina priklausydavo nuo komplektacijos, o ten džiunglės – studijiniai būdavo su stalais, mono, stereo, pritaikyti naudoti siaurą arba plačią juostelę… Kaina priklausė nuo gamybos metų, šalys-gamintojos patyrė finansinių krizių, sunku buvo rasti, pvz. Šveicarjos frankų ir dolerio santykį kažkurio studijinio Studer gamybos metais.Parametrai priklauso nuo testavimo juostelės, tačiau kataloguose duomenų apie testavimo juostelę daniausiai nebūdavo. Gauti aptarnavimo instrukcijas (Service manual) nevisad pavykdavo, todėl mano duomenų lentelėse bus tuščių laukelių.Telefunken
Per mažiau nei trisdešimt metų Telefunken profesionalūs magnetofonai nuėjo kelią nuo lempinio M5 iki mikroprocesoriumi valdomo M20. Ši evoliucija puikiai atspindi analoginio garso technikos brandą prieš prasidedant skaitmeninei erai.Žemiau lentelėje pagrindiniai Telefunken magnetofonų parametrai. Pokyčiai atspindi analoginių studijinių magnetofonų techninę brandą paskutiniais dešimtmečiais prieš žengiant į skaitmeninių įrašų erą. Kadangi buvo gaminamos įvairios modifikacijos (M10, M10A, M15A, M15A-C ir kt.), skirtinguose Telefunken kataloguose pateikiami duomenys gali nežymiai skirtis nuo lentelėje nurodytų reikšmių.
* Be triukšmo slopinimo sistemų.
** Kainos pateiktos apytikslės, nes priklausė nuo komplektacijos (takelių skaičius, stovas, stiprintuvų blokai, nuotolinis valdymas, pasirenkami greičiai ir kt.).
Pastaba. Dažninės charakteristikos pateiktos pagal gamintojų katalogus ir to laikotarpio DIN matavimo metodiką; skirtingų modifikacijų bei naudojamų etaloninių juostų duomenys gali nežymiai skirtis.Pokyčiai atspindi analoginių studijinių magnetofonų techninę brandą paskutiniais dešimtmečiais prieš žengiant į skaitmeninių įrašų erą. Kadangi buvo gaminamos įvairios modifikacijos (M10, M10A, M15A, M15A-C ir kt.), skirtinguose Telefunken kataloguose pateikiami duomenys gali nežymiai skirtis nuo lentelėje nurodytų reikšmių.
Apie juostinius magnetofonus, techninę raidą ir mano patirtį.
Gramofono forume 2019-ais buvau parašęs apie savo magnetofonus, bet tada Lietuvos audiofilams rūpėjo į madą sugrįžtantys patefonai. Dabar magnetofonų renesansas, todėl dar kartą sugrįžau parašyti apžvalgą apie studijinius juostinius.Šiandien pirmoji apžvalgos dalis, o vėliau pristatysiu populiariausius studijinius. Paminėsiu rečiau sutinkamų juostinių gamintojus, parašysiu kokius studijinius juostinius turėjau ir nukeliausime į skaitmeninį garso įrašymą magnetinėje juostelėje.
— ” —
Studijiniai magnetofonai geriausiai atspindi juostinių magnetofonų progresą. Šios apžvalgos dėmesio centre – profesionalių juostinių magnetofonų technikos raida, daugiausia dėmesio skiriant dviejų takelių stereofoniniams aparatams. Ilgai džiaugiausi pusiau-profesionaliu Willi Studer/Revox F36 2 takelių lempiniu magnetofonų – vėlesnio studijinio Revox G36 pirmtaku. Nuo 1981 metų mano aparatūros lentynoje 2 takelių studijinis STM-310 ir šis formatas dabar yra daugelio audiofilų troškimas.Juostiniai magnetofonai šiandien daugeliui tėra praeities technika. Jaunesnei kartai jie dažniau siejasi su muziejumi ar senais kino filmais, tačiau mano kartai tai buvo laikmetis, kai muziką reikėjo ne atsisiųsti, o surasti, įrašyti ir išsaugoti. Pop muzikos naujienas pavykdavo sužinoti iš „Radio Luxembourg“ viduriniosiomis bangomis, bet The Beatles, Rolling Stones, Who ar Cream albumus fonotekai norėjau įsirašyti iš amerikoniškų plokštelių.Per daugelį metų teko pažinti įvairiausių magnetofonų – nuo paprastų buitinių iki profesionalių studijinių. Vienus remontavau, kitus tobulinau, trečius tiesiog ilgai naudojau ir lyginau tarpusavyje. Kiekvienas jų paliko savą pėdsaką. Kai 4 takelių buitinius pakeičiau 2 takelių pro-magnetofonais, reikėjo iš naujo formuoti fonoteką. Čia du dalykai viename – vargas pradėti ir malonumas judėti aukštyn!Vienas aparatas atmintyje užima ypatingą vietą. Tai Revox F36 – dviejų takelių lempinis magnetofonas, kurį įsigijau iš akademiko Zigmo Januškevičiaus. Akademikas buvo didelis klasikinės muzikos mėgėjas. Dalyvaudamas tarptautinėse kardiologų konferencijose Ciuriche, jis rasdavo laiko ne tik mokslui, bet ir apsilankymui garso aparatūros bei muzikos įrašų parduotuvėse. Kai dėl susidėvėjusių galvučių Revox nebegalėjo dirbti kaip naujas, akademikas nusprendė likti prie vinilinių plokštelių. Teko garbė šį žmogų konsultuoti garso aparatūros srityje ir aš pasinaudojau galimybe pirmąjį Revox serijoje stereo buitinį magnetofoną įsigyti. Pavyko gauti Tandberg TD 20A 2 takelių galvutes ir priderinti darbui su lempiniais stiprintuvais. Atkūrus mechanikos parametrus ir kruopščiai sureguliavus aparatą, paaiškėjo tai, ko nesitikėjau – daugiau kaip dešimtmečiu senesnis, pusiau profesionalus Revox muziką įrašydavo ir atkurdavo geriau negu anksčiau naudotas aukštos klasės, 4 takelių japoniškas TRIO (Kenwood) TT-50 juostinis priedėlis. Galutinai supratau, kad garso kokybę lemia ne vien pagaminimo metai ar reklaminiai katalogai, bet „konstrukcijos inžinerinė filosofija“. Žinoma, dalį pranašumo lėmė ir dviejų takelių įrašymo formatas, tačiau F36 mechanikos bei elektronikos konstrukcija paliko ne mažesnį įspūdį.Mano kelyje buvo daugiau magnetofonų – sovietinis buitinis Маяк-001, amerikoniškas Concord Mk IV, studijiniai МЭЗ-102А Ст ir iki šiol lentynoje esantis Mechlabor STM-310. Sovietų laikais magnetofonais aprūpindavau kelis „pogrindinius“ įrašų platintojus, prižiūrėdavau ir remontuodavau jų juostinius. Akai buvo populiariausi, bet teko „operuoti“ Sony, Philips, Tandberg R2R priedėlius.Nuotraukoje keli mano jaunystės R2R:
Su patyrusiais audiofilais-melomanais rugsėjo 21 susitikome pas mane prie NIDA garso sistemos. Atvyko didžiausios Lietuvoje Audiofilų, melomanų grupės administratorius Deivis Mic, inžinierius ir istorinę aparatūrą kolekcionuojantis Sigitas Kavaliauskas, o taip pat lempinės apartūros specialistas Gitis Bertulis. Klausėme įvairių muzikos žanrų įrašų iš CD, pradėjome nuo labai tyliai, o užbaigėme koncertiniu garsumu sistemos linijiškumui ir dinaminėms galimybėms patikrinti. Deivis buvo atsinešęs savo referencinį Leonard Cohen – You Want It Darker albumą. Albumą Deivis klausęs daugybėje GAS, todėl žino visus garso niuansus. Įrašas iš tiesu geras, bet NIDA garsą mano kambaryje vertinti palieku dalyviams.
Susitikimas užtruko ~3 valandas. Pertraukoje apžiūrėjome aparatūrą, buvome prisėdę užkąsti, o aš konkrečiais praeities projektais pristačiau didelio jautrio garso atkūrimo sistemų istoriją. Kokybiškiausias garsas būdavo JAV įrašų studijose ir kino teatruose. Istorija turtinga, o pradžia buvo 1933 metų eksperimentas, kai JAV atliko muzikos signalo telefono laidais perdavimą iš Filadelfijos į Vašingtoną trimis kanalais erdviniam simfoninio orkestro garsui Vašingtono Konstitucijos salėje suformuoti. 1933-iais buvo naudojamos 2-juostės Harvey Fletcher ruporinės kolonėlės, po 4 metų atsirado Lansing Iconic studijiniai monitoriai (1937), netrukus sekė pasaulio įrašų studijas užkariavę monitoriai su Altec 604 Duplex koaksialiniais (1943 – 1986), sėkmningas buvo Altec Lansing Model 19 projektas (1976 – 1985), o nuo 1983 iki šiol naudojami TAD bei Kinoshita didieji studijiniai garso monitoriai yra akustikos briliantai.
Paminėtos garso sistemos buvo 2-juostės, tačiau dabar HighEnd rinką drebina ESD Acoustic Dragon 6-juostės su daug apvalių ruporų, Cabasse La Sphere 4-juostės koaksialinės ir panašios GAS – šias daugiajuostes taip pat trumpai pristačiau.
Susitikimo tikslą galėčiau užrašyti vienu sakiniu – įrašų įvairovei atkurti reikia monitorių, ar dairytis “muzikalios” garso sistemos? Palieku jums, bičiuliai, spręsti.Aparatūra: Accuphase DP-450 -> C-2300 -> NIDA X24 -> Accuphase P-6100 ir A-36 -> NIDA Mk1
Su Deiviu M.:
Dalyvio S. K. komentaras čia, o D. M. – čia.