Forum Replies Created
-
Posts
-
Specifikacijos aprašymas:
Skaitmeninis balso ekvalaizeris su nuotolinio valdymo pultu. Analoginės įvestys: 1 pora vienpusių (RCA), 1 pora subalansuotų (XLR). Išvestys: 1 pora vienpusių (RCA), 1 pora subalansuotų (XLR). Skaitmeninės įvestys/išvestys: 1 HS-Link (skirta „Accuphase“ gaminiams; pavyzdžiai iki DSD 5,8 MHz ir PCM 32/384), 1 bendraašis (pavyzdžiai iki PCM 24/192); 1 optinis (pavyzdžiai iki PCM 24/96). USB 2.0/3.0 prievadas tik sureguliavimo rezultatų saugojimui.
Stiprinimas: nuo +12 dB iki –90 dB, kintamas. Maksimalus analoginės įvesties lygis: 0,89 V esant +6 dB stiprinimui, 1,78 V esant 0 dB stiprinimui, 3,55 V esant –6 dB stiprinimui. THD+triukšmas, 20 Hz–20 kHz: 0,0007 %.
Dažnio atsakas: 0,5–50 kHz, +0/–3,0 dB. Energijos suvartojimas: 24 W. Įgarsinimas: 1/6 oktavos, 67 juostos, IIR filtras; reguliavimo diapazonas ±12 dB. Ekvalaizeris: 1/6 oktavos, 80 juostų, IIR filtras; reguliavimo diapazonas ±12 dB. Spektro analizatorius: 1/3 oktavos, 35 juostos, realaus laiko analizė.
Matmenys: 18,3 colio (465 mm) plotis × 6,3 colio (161 mm) aukštis × 15,6 colio (396 mm) gylis. Svoris (bendras): 32,8 svaro (14,9 kg). Apdaila: auksinė ir juoda. Apžvelgiamo įrenginio serijos numeris: HOY 144. Pagaminta Jokohamoje, Japonijoje.
Kaina: 24 000 USD. Apytikslis JAV prekybos atstovų skaičius: 19. Garantija: 3 metai dalims ir darbui, neperleidžiama. Gamintojas: „Accuphase Laboratory Inc.“, 2-14-10 Shin-ishikawa, Aoba-ku Yokohama 225-8508, Japonija.Tyrimuose naudota įranga:
Skaitmeniniai šaltiniai:
„dCS Rossini SACD/CD“, „Rossini DAC“ ir „Rossini Clock“; integruotas „EMM Labs DV2 DAC“; „Synology“ 5 lizdų NAS 1019+; „Roon Nucleus+“ muzikos serveris su HDPlex 200 linijiniu maitinimo šaltiniu; „Uptone Audio etherRegen“, „Small Green Computer Sonore“ optinis modulis, TP-Link gigabito Ethernet medijos keitikliai ir daugiamodis dvipusis šviesolaidinis kabelis (2), „Linksys“ maršrutizatoriai (2); „Small Green Computer“ linijinis maitinimo šaltinis ir „Small Green Computer“ / HDPlex keturių komponentų, 200 W linijinis maitinimo šaltinis (3); išoriniai kietieji diskai, SSD USB atmintinės, „iPad Pro“; 2017 m. „Apple Macbook Pro“ kompiuteris su 2,8 GHz „Intel i7“, SSD, 16 GB RAM.
Pradinis stiprintuvas: „Dan D’Agostino Momentum HD“.
Galios stiprintuvai: „Dan D’Agostino Progression“ monoblokai.
Garsiakalbiai: „Wilson Audio Specialties Alexia 2“.
Laidai: Skaitmeniniai: „Nordost Odin 1“, „Odin 2“, „Valhalla 2“ (USB) ir „Frey 2“ (USB adapteris), „Wireworld Platinum Starlight Cat8“ (Ethernet) ir OM1 62.5/125 dvipusiai šviesolaidiniai kabeliai. Jungiamieji kabeliai: „Nordost Odin 2“. Garsiakalbiams: „Nordost Odin 2“. Signaliniai: „Nordost Odin 2“; „AudioQuest Dragon“, „Dragon HC“ ir „Thunderbird“.
Priedai: „Grand Prix Monza“ 8 lentynų dviguba lentyna ir stiprintuvų stovai, 1,5 colio „Formula“ platforma, „Apex“ atramos; „Nordost QB8“, „QX4“ (2), „QK1“ ir „QV2“ kintamosios srovės maitinimo priedai, „QKore 1“, „3“ ir „6“ su „QKore“ laidais, titano ir bronzos spalvos „Sort Kones“, „Sort Lifts“; „AudioQuest Niagara 5000“ maitinimo reguliatorius ir NRG Edison lizdai bei „JitterBugs“; „Tweek Geek Dark Matter Stealth“ maitinimo reguliatorius su „High Fidelity“ ir „Furutech“ parinktimis; „GreenWave“ kintamosios srovės filtras;
„Ansuz Darkz T2S“ rezonansinės atramos; „Wilson Audio“ atramos; „IsoAcoustics Orea“ atramos; „Stillpoints Aperture“ plokštės; „Resolution Acoustics“ kambario apdirbimo sistema; „Stein Music Super Naturals“, „Blue Suns/Diamonds“, „Quantum Organizer“; „Bybee“ kambario neutralizatoriai; „Absolare Stabilians“; „Symposium Ultra“ platforma; „Marigo Aida“ CD kilimėlis.
Kambarys: 20′ (6,1 m) ilgis × 16′ (4,9 m) plotis × 9′ (2,75) aukštis.
Tyrimų autorius – Jasonas Viktoras SerinusasPrieš supakuojant „Accuphase“ ir išsiunčiant jį Johnui Atkinsonui matavimams atlikti, su draugu Peteriu Schwartzmanu atlikome paskutinį perklausymą su įjungtu „VC/EQ“, o tada su išjungtu. Nei vienas iš mūsų nepastebėjome skaidrumo skirtumo. Dar kartą perklausę, kai įrenginys jau buvo supakuotas, aptikome nedidelį pokytį. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, ką gali DG-68, manau, kad nedidelis skaidrumo sumažėjimas (jei iš tikrųjų toks buvo) įjungus DG-68 buvo nedidelė kaina.
„Accuphase“ skaitmeninis balso ekvalaizeris nėra saulė, mėnulis ir žvaigždės ar elektroninis J. M. Barrie „Peter Pan“ pakaitalas (6 išnaša). Jei turite baldus, kurie skleidžia perkusinius spragsėjimus ir verčia cimbolus skambėti kaip sutraiškytą aksomą, DG-68 greičiausiai to neištaisys. Jei jūsų kambarys netinkamai įrengtas, DG-68 gali padaryti daug. Raudonosios jūros perskyrimas nėra jo įrankių rinkinyje. Bet jei melsitės prie teisingo altoriaus, ką aš ir padariau, kai išsivadavau iš netikrų dievų, kurie manipuliavo kambariais, DG-68 gali palikti jus jaustis taip, lyg būtumėte pasiekę Pažadėtąją žemę.
Paskutinis kirtis.
Kai papasakojau Demianui Martinui apie DG-68 rankinio ekvalaizerio funkcijas, jis pasakė tiesą. „Galimas tokio žaisliuko trūkumas yra tas, kad galite jį nuolat reguliuoti ir reguliuoti ir niekada neprisitaikyti prie muzikos klausymosi.“ Laikas, praleistas su „Accuphase DG-68“ skaitmeniniu įgarsinimo ekvalaizeriu, buvo vienas iš labiausiai informatyvių ir reikšmingų mano su garso gaminiu praleistų laikotarpių.
Kai atradau, kad jo automatinio įgarsinimo funkcija gali kompensuoti kambario rezonansus ir duobes, tuo pačiu metu koreguodama garsiakalbio atsaką ir charakterį, pradėjau tyrinėti, kaip kreivės keičiasi, kai keičiau vieną kambarį ar garso sistemą po kitos. DG-68 suteikė man žinių, reikalingų norint priartinti kambario garsą be elektroninės korekcijos prie to grožio, kurį jis teikė su įjungtomis įgarsinimo ir ekvalaizavimo funkcijomis. Kai kurie DG-68 laikys anachronistiniu. Kai jis pirmą kartą buvo išleistas, ankstyviausioje savo versijoje (DG-28), jis buvo kažkas unikalaus. Šiandien yra ir kitų, pigesnių būdų pasiekti panašių rezultatų, ypač naudojant skaitmeninį šaltinį (7 išnaša). Tačiau sunku įsivaizduoti, kad tie naujesni metodai būtų tokie pat smagūs ar paprasti naudoti, jau nekalbant apie tai, kad jie būtų patikimi. Man patiko daugelio apžvelgtų įrenginių garsas; tiesą sakant, aš jų geidžiau. Vis dėlto galėjau atsisveikinti su kai kuriais tikrai puikiais įrenginiais ir judėti toliau. Man vis sunkiau atsisveikinti su DG-68. „Accuphase“ skaitmeninis balso ekvalaizeris praturtino mano muzikos atkūrimo patirtį daug labiau, nei galėjau įsivaizduoti. Jis transformuoja ir veikia nepriekaištingai, dažnai sukeldamas stulbinantį efektą. Tiems, kurie gali jį sau leisti, jo gausūs muzikiniai privalumai gali pasirodyti būtini. Kaip nenoriu matyti, kaip jis išvyksta.5 išnaša: Apačioje nuo Carnegie Hall yra Zankel Hall, daug mažesnė erdvė, kurioje koncertuoja pianistai ir kamerinės muzikos grupės. Tai puikiai skambanti salė, bet reikia priprasti prie dažnai girdimų apačioje važiuojančių N, W, R ir Q traukinių garsų.
Redaktoriaus 6 išnaša: Mano nuoroda yra ne į knygą, o į 1954 m. miuziklą, kuriame Mary Martin įkvėpė daugelio mūsų širdis.
7 išnaša: Taip pat atkreipkite dėmesį, kad nenaudojau DG-68 su jo skaitmeniniais įėjimais. Taip išvengčiau dviejų nereikalingų konvertavimų ir, tikėtina, būtų dar skaidresnis garsas. Trūkumas yra tas, kad skaitmeninių įėjimų negalima naudoti su analoginiu šaltiniu. Galbūt tai panagrinėsime tolesnėje apžvalgoje.Prieš išlyginimą, klausymo vietoje dažninę formavo kambario rezonansai, garsiakalbių darbo fliuktuacijos, todėl bendras dažninės netolygumas 20 Hz – 20 kHz juostoje buvo 19 dB tunelyje. Atlikus Flat suderinimą, dažninės netolygumas klausymo taške tapo 9,5 dB visoje 20 – 20000 Hz juostoje ir 2,5 dB 31,5 Hz – 20 kHz juostoje. 50 ir 56 Hz dažniuose dažninė buvo -8,5 ir -4,5 dB lygyje, tačiau problema žinoma – muzikos klausymo vietoje yra 50-56 Hz akustinis mazgas ir šių dažnių garsumas stipriai mažesnis ir 12 dB koregavimas pilnam išlyginimui per mažas. DG-68 turi ekvalaizerio funkciją, todėl rankiniu būdu papildomai galima išlyginti dažninę arba suteikti norimą dažninės formą.
Žemiau lentelėje išlygintojo rezultatai. Skaitymo patogumui kai kurias tarpines dažnių reikšmes praleidau, tačiau rezultatus galite sužinoti iš aukščiau pateiktų nuotraukų:
Lentelės dešiniame stulpelyje mano nustatyti ekvalaizerio papildomi reguliavimai. Buvo galimas didesnis išlyginimas visoje 20 – 20000 Hz juostoje arba galima suteikti kitokią dažninės formą.Ar išlyginimas atliekamas kiekvienam stereo kanalui?
Atliekamas abiejų kanalų išlyginimas nepriklausomai, bet galima pasirinkti „kolonėlių dažninės matavimo“ režimą ir gauti rezultatą kažkuriam vienam stereo kanalui. DG-68 taip pat leidžia matyti L-R kanalų skirtuminius dažninės lygius. Šio eksperimento metu dažninės signalų skirtumas prieš išlyginimą buvo -6 ir +4 dB (10 dB išsibarstymas), o atlikus išlyginimą, kanalų neatitikimas tapo +2,5 -1,5 dB arba 4 dB išsibarstymo tunelis.DG-68 galima matyti signalo arba garso iš mikrofono spektrą. Įrašiau trumpą filmuką apie spektrą iš CD.
Kaip veikia dažninės išlyginimas?
Išlyginimas atliekamas IIR filtrais, dirbančiais 1/6 oktavos pločio 67-iuose dažnių juostose. Kad skaitytojas galėtų giliau ištirti grafikus, surašau darbo dažnius:
– Hercų eilutė: 14 / 16 /18 /20/ 22,4/ 25/ 28/ 31.5/ 35,5/ 40/ 45/ 50/ 56/ 63/ 71/ 80/ 90/ 100/ 112/ 125/ 140/ 160/ 180/ 200/ 224/ 250/ 280/ 315/ 355/ 400/ 450/ 500/ 560/ 630/ 710/ 800/ 900
– kiloHercų eilutė: 1/ 1.12/ 1.25/ 1.4/ 1.6/ 2.0/ 2.24/ 2.5/ 2.8/ 3.15/ 3.55/ 4.0/ 5.0/ 5.6/ 6.3/ 7.1/ 8/ 9/ 10/ 11.2/ 12.5/ 14/ 16/ 18/20Skaitmeninis garso išlygintojas DG-68 komplektuojamas metrologiniu mikrofonu, jį pajungiau į lizdą priekio panelėje ir pastačiau klausytojo galvos lygyje (nuotrauka žemiau). Išlygintojo meniu nurodžiau, kad noriu išlyginti dažninę Flat režimu, nustačiau darbui reikalingą signalo lygį. Procedūrai prasidėjus, įrenginys skleidžia „čiulbėjimo“ garsus keliose muzikos okatavose ir po kelių iteracijų ekrane parodoma išlyginta dažninė.
Accuphase mikrofonas muzikos klausymo vietoje (nuotraukos apatiniame dešiniame kampe)
Užbaigus procedūrą, ekrane matome rezultatą:
Galime pažiūrėti kokia dažninė buvo prieš išlyginimą:
Be dažninės išlyginimo kambario rezonansai iškreipia tembrą.Rankiniu būdu galime papildomai išlyginti arba formuoti norimos formos dažninę:
Mano dažninės koregavimą parodo raudoni (R – kanalo) ir pilki (L – kanalo) taškeliai. DG-68 “pieštuku” ekrane galima brėžti norimas dažninės formą ir suformuoti norimą garsą.Kambarį ir garsą galima pagerinti, bet akustinis muzikos kambario gerinimas yra brangu. Geras muzikos kambarys pasidaro panašus į įrašų studijose matomą vaizdą ir nebetinka jame gyventi. Svarbus trečias reikalavimas – konstruojant AS reikalingas priekio panelės koregavimas. Šiuolaikinės skaitmeninės priemonės leidžia atlikti visus koregavimus – atlikti ŽD ir AD modulių sinchronizaciją, sumažinti kambario rezonansų įtaką ir pakerinti žemiausių muzikos oktavų atkūrimą. Aktyvinė struktūra suteikia daug kitų privalumų, todėl AGILA projektui pasirinkau aktyvinę struktūrą, skaitmeninį krosoverį bei dažninės išlyginimą.
Nevartočiau stiprių būdvardžių apibūdinant Yello kūrinį „Electrified II“ iš albumo „Toy“ (24/48 WAV, „Polydor 4782160“), bet su šia muzika, kurios elektroninis pulsas akimirksniu galėtų praryti violončelę, bosą ir mandoliną, DG-68 atliko savo darbą puikiai. Jis ne tik sugrąžino bosą į namus; jis apsupo Yello retro elektroniką ir tyčia perdėtai sustiprintą vokalą maloniu oru ir erdve, suteikdamas netikėto dimensijos pristatymui, kuriam sunku atsispirti. Yra daug gerai įrašytos gilaus boso muzikos, kurią galėčiau panaudoti savo apžvalgose, bet prie šios vis grįžtu tiek dėl humoro, tiek dėl įspūdingo efekto. Taip pat džiaugiuosi sužinojęs, kad ją dabar galima transliuoti „Tidal“ platformoje 24/48 MQA FLAC formatu.
Aš ir toliau remiuosi šiuo kūriniu vertindamas bosą, bet praleidžiu laiko ieškodamas į bosą orientuotų alternatyvų šiam patikrintam ir patikimam etalonui, įskaitant neseniai įrašytą H. K. Gruberio „Percussion Concertos“ (24/44.1 WAV, CCR0004), kurį atliko fenomenalusis Colinas Currie su BBC filharmonijos orkestru. Gruberio perkusijos naudojimas yra subtilesnis nei Yello, bet jo vibrafono, būgnų ir orkestro derinys „Rough Music“ yra puikus mažas garso sistemos išbandymas. Kur kas sudėtingesnis yra Coplando „Fanfare for the Common Man“ garsiojoje „Reference Recordings“ versijoje su Eiji Oue ir Minesotos orkestru (16.44.1 WAV, RR-93). Padidinęs garsą iki maksimumo, kiek leido mano ausys, buvau apstulbęs išgirdęs galingiausius bosinio būgno smūgius, kokius esu girdėjęs įrašuose, atkurtus be jokių girdimų iškraipymų. Įrašų inžinieriui Peteriui McGrathui papasakojus, kaip jam patiko klausytis Duruflé vargonų muzikos per savo „Wilson XVX“ garsiakalbius, įjungiau Thomaso Trotterio neseniai įrašytą „Duruflé: Complete Organ Works“ iš Kembridžo King’s College (24/192 WAV, KGS0053) ir atidžiai perklausiau. Įjungus VC/EQ, vargonai skambėjo erdviau ir labiau sutelktai nei anksčiau. Natos tapo sodresnės, ir buvo žymiai lengviau sekti susikertančias Duruflé linijas. Šiame įraše „Smooth“ kreivė, kuri, regis, atsižvelgia į mano garsiakalbius, pritaikydama garsą, atrodė viliojanti labiau nei „Flat“ kreivė. Kituose įrašuose man labiau patiko „Flat“ tolygumas, o ne „Smooth“ putlus prinokimas ir šiek tiek vamzdinė šiluma. Tai ir išryškino bosines linijas, ir romantišką miglą pavertė aiškiai apibrėžto aukščio natomis.
Žiemai virtus pavasariu ir pasikeitus politinei situacijai, mane vis mažiau traukia apokaliptinis Albano Bergo „Trys pjesės orkestrui“, Op. 6. Tačiau, norėdamas sužinoti, kaip kitas dažnai cituojamas įrašas skambėtų DG-68 pakoreguotoje patalpoje, grįžau prie kakofoniško, keistai gražaus Bergo 12 tonų violončelės, boso, pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų derinio, kurį atliko San Francisko simfoninis orkestras, diriguojamas Michaelo Tilsono Thomaso (24/192 WAV). Niekur kitur, išskyrus puikioje orkestro vietoje Davieso simfoninėje salėje, nepatyriau tokio stulbinančio aiškumo sudėtingumo fone, kokį patyriau klausydamasis šio įrašo per DG-68. Tas pats pasakytina ir apie pirmąsias Annos Thorvaldsdóttir žaviojo „Metacosmos“ minutes, atliktas puikiai suprojektuotame „Sono Luminus“ įraše „Concurrence“ (24/352.8 WAV, DSL-92237), kur DG-68 atskleidė subtiliausius poslinkius keliuose dundesio boso sluoksniuose. Toks aiškumas turi ir neigiamą pusę. Pavyzdžiui, Niujorko metro dundėjimas po Carnegie Hall, silpna policijos sirena ir tylus laisvai laikomo Playfile’o dundesys DiDonato/Nézet-Séguin gyvo garso takelio „Winterreise“ metu (5 išnaša); visa tai sukuria netinkamą kontrapunktą šiai sagai, sukurtai dar prieš pramonės revoliucijai pradedant keisti Vokietijos kaimo garsus. Jei įraše yra dalykų, kurių nenorite girdėti – oro kondicionierius, kasetės šnypštimas, ritminis triukšmas, smuikininko stryko netyčinis atsitrenkimas į natų stovą – saugokitės DG-68. Tai tiesos sakytojas.Nežinau, ar velnias žvelgė per Schuberto petį, kai šis kūrė „Winterreise“ – savo beviltišką 24 dainų ciklą apie žiemą sugadintą meilę, tačiau mecosopranas Joyce DiDonato ir akompaniatorius Yannick Nézet-Séguin įrašė vieną jaudinančių pasakojimų pastaruoju metu (24/96 WAV, Erato 528414). Kai pirmą kartą klausiausi šio įrašo didelės raiškos failų, susimąsčiau, ar fortepijono dangtis atlikimo metu nebuvo uždarytas iki pusės, nepaisant viršelio nuotraukos, kurioje DiDonato dainuoja prieš tai, kai fortepijonas atidaromas iki galo. Tiesą sakant, fortepijono dangtis buvo visiškai atidarytas, tačiau inžinieriai pernelyg sureikšmino balsą. Suvienodindamas bosų atsaką, sumažindamas kambario rezonansus ir užpildydamas garso duobes, DG-68 ištobulino fortepijono akompanimentą, kuris anksčiau skambėjo nepakankamai. Tokioje jaudinančioje dainoje kaip „Gefrorne Tränen“ („Sušalusios ašaros“) šis sodresnis fortepijono pritarimas padėjo Schuberto muzikai ir Heine poezijai giliau įsiskverbti į širdį.
DG-68 taip pat leido geriau išgirsti natūralų Carnegie Hall aidą, kai DiDonato atverdavo savo skambesį, ir geriau mėgautis salės legendine, erdvia akustika. Buvo jaudinantis jausmas patirti, kaip kiekvienas subtilus dinamikos ir tonalumo pokytis sustiprino muzikos poveikį. Yo-Yo Ma, Edgaro Meyerio ir Chriso Thile’o Bacho trio (24/96 WAV, Nonesuch 558933) grožis pavertė jį vienu iš mano recenzuojamų kūrinių, tačiau jau seniai mintyse kompensavau kai kurias Meyerio boso natas, kurios skambėjo kiek silpnai, o kitos – kiek per daug. Tad koks džiaugsmas buvo atrasti, kad DG-68 pakoregavus kambario atsaką, Bacho architektūra buvo įvertinta, kiekviena nata tobulai artikuliuota, o kiekvienas aukštis aiškus. Lygiai taip pat malonu buvo atrasti Ma violončelę, skambančią taip šiltai, kaip niekada anksčiau mano sistemoje.
Pasiremdamas „Chelmo išminčių“ (4 išnaša) pavyzdžiu – žavinga žydų liaudies pasakų kolekcija, iš kurios vaikystėje garsiai juokiausi, – septynias dienas ir septynias naktis sėdėjau, raudamas barzdą, sukiodamas garbanas ir pasinaudodamas post-Chelmo technologijomis, sugalvojau nuostabų sprendimą. Gavęs nemažą draugų – jūs žinote, kas esate, palaimink jus visus – pagalbą, – „naujasis“ apdorojimas buvo baigtas ir atsirado aštuoni „Still points Clouds“ ir keturi „Still points Aperture“ skydeliai (vertėjo pastaba: šnekama apie kambario akustikos gerinimo priemones). Iš ankstesnio apdorojimo liko tik dvi lubinės plokštės, kurios kai kuriose garso spektro srityse buvo geros, o kitose – blogos. Šios plokštės taip pat buvo pašalintos šios apžvalgos metu.
Kiekvieną kartą keisdamas kambario apdorojimą, kabelius, maitinimo apdorojimą, įrangos atramas ar komponentų rezonanso slopinimą, su DG-68 sukurdavau naujas „lygias“ ir „plokščias“ kreives, įjungdamas ir išjungdamas VC/EQ ir atidžiai klausydamasis. Per tą patį laikotarpį taip pat pakeičiau optinį (interneto) kabelį ir atnaujinau optinius-elektrinius keitiklius bei SFP (mažo formato, prijungiamus; neklauskite kodėl) modulius. Laikui bėgant sukūriau ir įdiegiau 18 skirtingų „sklandžių“ ir „plokščių“ VC/EQ kreivių.
Įprastomis aplinkybėmis keisti savo etaloninę konfigūraciją perklausos metu būtų neleistina, tačiau skaitmeninio balso ekvalaizerio apžvalgos kontekste kiekvienas pakeitimas suteikė naują galimybę įvertinti DG-68 efektyvumą. Nors kelionė buvo labiau įtempta nei smagi, ji mane priartino prie Oz. Ne mitologiškai tariant, sėkmingai atlikus pakeitimus, sistemos garsas su atjungta „Accuphase“ sistema vis labiau artėjo prie garso su įjungta sistema. Pati patalpa atliko daugiau sunkesnio darbo, o „Accuphase“ įrodė esanti naudinga priemonė.Priemonių pasirinkimas.
Padėjau DG-68 ant vienos iš dviejų viršutinių „Grand Prix Monza“ lentynų ir, naudodamas „Nordost Odin 2“ balansinį kabelį, jį sujungiau tarp „D’Agostino Momentum HD“ pradinio stiprintuvo ir „D’Agostino Progression“ monoblokų. Nustačiau ADC diskretizavimo dažnį į 352,8 kHz – didžiausią nustatymą. Arturo leido naudoti „AudioQuest Niagara 5000“ galios keitiklį, todėl prijungiau prie jo „Accuphase“ (kartu su visa kita muzikos kambaryje esančia įranga).
Jis pasakė „ne“ atraminėms kojelėms (past. – po kolonėlėmis), todėl jų nenaudojau. Muzikai pasirinkau „Roon Nucleus+“ muzikos serverį ir „dCS Rossini DAC/Rossini Clock“ derinį, skirtą failų atkūrimui iš savo NAS ir transliacijoms iš „Tidal“ ir „Qobuz“.1 išnaša: VC, matyt, reiškiantis „voi-cing“, yra vienas iš keisčiausių trumpinių, su kuriuo teko susidurti pastaruoju metu.
Redaktoriaus 2 išnaša: „Nagata Acoustics“, Los Andželo Volto Disnėjaus koncertų salės dizaineriai, salės sėdynių dugnus padengė garsą sugeriančia medžiaga, bandydami kompensuoti tuščių sėdynių sukeltus akustikos pokyčius.
3 išnaša: Patinka mums tai ar ne, kai kurie garsiakalbiai geriau tinka tam tikrų tipų muzikai nei kiti. Pavyzdžiui, riboto diapazono lentyniniai garsiakalbiai dažnai labiau tinka mažiems džiazo deriniams, solo atlikėjams ir gitarai bei kamerinei muzikai, nei viso diapazono vargonų muzikai ir prie sienos statomiems orkestriniams blok-basteriams.
4 išnaša: Simono Solomon „Išminčiai iš Helmo ir jų linksmos pasakos“, iliustravo Lillian Fischel.Laimei, turiu du mikrofonų stovus. Vieną pastačiau tiesiai už įprastos klausymosi pozicijos ir suderinau mikrofoną su įsivaizduojama linija, einančia tarp mano ausų. Turint maždaug 15 pėdų ilgio kabelius, jungiančius „Accuphase“ pridedamą mikrofoną su DG-68, buvo lengva atsisėsti nuošalyje ir išmatuoti kambario akustiką. Apžvalgos metu man pavyko daugiau nei 40 kartų keliauti pirmyn – atgal tarp DG-68 ir mano klausymosi pozicijos kambario kairėje, neužkliuvus už mikrofono kabelio.
Rezultatas: Sukūręs pirmąsias kreives, įjungiau nuostabų Rickie Lee Jones atliktą „The Stones“ dainos „Sympathy for the Devil“ (Tidal, 16/44.1 FLAC) iš jos albumo „The Devil You Know“ atlikimą. Įjungus VC/EQ, gitaros brūkštelėjimai skambėjo tikroviškiau, bosas buvo sodresnis, o subtilus barškėjimas dešiniajame kanale buvo lengviau išskiriamas. Tonalumas buvo puikus, o menkiausias dinamikos ar akcento pokytis buvo lengvai išgirstas ir juo mėgaujamasi.
Atitraukus uždangą.
Trumpai tariant, DG-68 sudaro aukštos kokybės analoginis-skaitmeninis keitiklis, kuriame naudojami keturi lygiagrečiai veikiantys AKM 32 bitų AK5578EN analoginiai keitikliai, aukštos kokybės DAC, naudojant aštuonis lygiagrečiai veikiančius ESS ES9028PRO skaitmeninius keitiklius ir DSP, pagrįstas „Analog Devices ADSP-21489“, kuris leidžia apdoroti 40 bitų slankiojo kablelio signalą iki 384 kHz. Tiek ADC, tiek DAC grandinėse yra įrengta „Accuphase“ triukšmo ir iškraipymų slopinimo grandinė, kuri naudoja grįžtamojo ryšio ir tiesioginio ryšio kilpas iškraipymams panaikinti. Integruotas signalų generatorius sukuria bandymo tonus, naudojamus kambario akustikai įvertinti. Šį techninį sudėtingumą maskuoja paprasta naudoti automatinio įgarsinimo funkcija. Po 24 metų, tai jau penktoji versija, todėl tai brandus produktas.
Priešistorija.
Kai Džimas Austinas man parašė el. laišką, kuriame pranešė, kad iš kelių „Accuphase“ gaminių, kuriuos galima apžvelgti, pirmenybę teikė DG-68, jis pridūrė: „Tai turėtų būti neįprasta ir smagi apžvalga.“
Jis buvo 50 % teisus. DG-68 pasirodė lemiamu mano muzikos kambario evoliucijos laikotarpiu. Nors esamas kambario apdorojimas buvo gana geras, tam tikros žemųjų ir aukštųjų dažnių sritys reikalavo daugiau dėmesio. Likus dviem mėnesiams iki DG-68 pasirodymo sistemoje, aš visiškai išbandžiau gana nebrangų, plataus spektro kambario apdorojimą, kurio veiksmingumas, regis, buvo patvirtintas naudojant REW (Room EQ Wizard) kambario akustikos matavimo programą. Tada ir susidūriau su apribojimais, kylančiais dėl pasikliovimo vien matavimais. Nors REW pareiškė, kad mano naujos lubų plokštės (keturios) ir šoninių sienų plokštės (taip pat keturios) iš esmės suvienodino kambario atsaką nuo viršaus iki apačios, mano ausys ir širdis man sakė, kad šis apdorojimas uždusino mano sistemą. Tas, kuris kasdien aprauda savo plokščio pilvo praradimą, dabar žiūrėjo į plokščius matavimus ir ilgėjosi apvalių formų.
Tą pačią savaitę, kai bandžiau susitaikyti su nesėkmingais kambario garso atkūrimo pasirinkimais, Demianas Martinas, „Spectral Audio“ bendraįkūrėjas, „Entec“ įkūrėjas ir „Crosby Audio Works“, „Rockport“, „Monster Products“ bei „NuForce“ garso konsultantas, su žmona Peggy užklydo į Port Taunsendą. Po apsilankymo Olimpiniame nacionaliniame miške Demianas aplankė mano muzikos kambarį, padėjo interpretuoti REW kreives ir pabandė rankinį kambario ekvalaizavimą „Roon“ programoje. Visą tą laiką viduje jutau: tai nebuvo tas garsas, kurį norėjau, kad išgirstų iškilus dizaineris. Jis taip pat nebuvo palankus tyrinėjamos įrangos ir įrašų peržiūrai.
Dažnio atsakas klausymosi vietoje, kai įjungta „Accuphase DG-68“ „švelnaus“ (viršuje) ir „plokščiojo“ (apačioje) kambario korekcija. „Smooth“ – „Accuphase“ rekomenduojama automatinio įgarsinimo parinktis – skirta sumažinti dažnio atsako skirtumus tarp kairiojo ir dešiniojo kanalų, nes ji „išryškina jūsų garsiakalbių ir kambario charakteristikas“. „Smooth“ sukuria „labai sklandžią atsako kreivę, kuri padeda pašalinti stovinčias bangas ir pabrėžti muzikos šaltinio garso lokalizaciją. Sklandaus įgarsinimo funkcija apsaugo nuo per didelės korekcijos, pagrįstos garsiakalbio žemo dažnio atkūrimo galimybėmis, dar labiau pagerina matavimo tikslumą ir sustiprina garso lauko kompensavimo efektyvumą“. „Flat“ – mažiau mįslinga automatinio įgarsinimo parinktis – yra tai, ko ir tikėtumėtės.
Apžvalgos metu daug kartų kūriau „sklandžius“ ir „plokščiuosius“ įgarsinimus ir daug valandų lyginau jų garsą. Mūsų pokalbių metu Manzano pastebėjo, kad ne visų kambarių akustika yra sutvarkyta. Be to, garsas keičiasi, kai erdvėje yra daugiau nei vienas klausytojas. Kai kurie DG-68 savininkai sukuria unikalias VC/EQ kreives skirtingam klausytojų skaičiui (2 išnaša). Jei mikrofonas jau nustatytas, naujas kreives galima sukurti per 9 ar 10 minučių. Be to, yra ekvalaizavimas. Kadangi daugelis kompaktinių diskų nėra demonstracinės klasės – Manzano kai kuriuos pavadino „praktiškai neklausomais“ – kai kurie vartotojai sukuria pasirinktines kreives savo mėgstamiausiems netobuliems įrašams. DG-68 atmintyje gali išsaugoti iki 30 pasirinktinai pažymėtų įgarsinimo ir ekvalaizavimo kreivių; vartotojai gali išsisaugoti tas, kurios labiausiai tinka klausymosi situacijai, muzikos žanrui (3 išnaša) ar įrašui.
Maždaug mėnesį trukusio apžvalgos ruošimo metu, per kurį buvo keturios pragariškos dienos, per kurias praradau bet kokį ryšį, apsiribojau itin galingomis įrenginio automatinio įgarsinimo funkcijomis, kurias Manzano pasiūlė man išbandyti. Galbūt tolesnė apžvalga bus skirta DG-68 rankinio ekvalaizavimo parinktims ištirti.