Forum Replies Created
-
Posts
-
Pažiūrėjus į fleitos 6 oktavos Sol natos garso formą matome, kad tai beveik sinusas. Tokio garso spektras yra labai siauras. Aukščiausios 7 oktavos Re-bemol garso signalas taip pat panašus į sinusą ir čia kartojasi visų instrumentų “tradicija” – aukštųjų natų spektras siaurėja, garso signalo forma artėja prie sinuso, nes nebelieka abertonų (subharmonikų), instrumentai netenka būdingo skambesio, supanašėja. Aukščiausiose oktavose garsą papildo instrumento vibracijos ir pašaliniai triukšmai, užteršdami garsą. Dėl to fiksuojame platesnį spektrą, tačiau muzikos prasme didesnės įtakos tai neturi. Galima sakyti, kad
muziką formuoja žemosios ir viduriniosios oktavos, bet ne aukščiausios.
Paveikslėlyje paminėtų dviejų aukštųjų fleitos natų signalo forma. Aukščiausios natos amplitudė yra 3,5 dB mažesnė ir tai taip pat dėsninga –
aukštesni instrumentų garsai paprastai būna tylesni už žemuosius.
Užsukęs pas aukščiausius garsus skleidžiančią fleitą, įrašytą Ajovos universiteto elektroninės muzikos studijoje nieko ypatingo nesuradau. Žemiausia yra trečios oktavos Re (247 Hz) fleitos nata, o aukščiausia – 7 oktavos Re-bemol (2217Hz). Kaip ir kitų instrumentų, žemiausios natos skamba sodriausiai, nes apima platų, iki 12 kHz nusidriekusį spektrą. Tiesa, aukščiausios spektro dedamosios yra sumažėjusios beveik tūkstantį kartų (-58 dB).
Auktesnės 6-os oktavos Sol (1568 Hz) garsas skurdesnis ir panašus į sinusą iš generatoriaus. Užfiksavau 15,8 kHz spektro dedamąją -62 dB lygyje, bet spektre atsiradę plačiajuosčių triukšmų – tikriausiai tai pučiamo oro šiurenimas.
Aukščiausioji beaidėje kameroje įrašytos fleitos nata buvo 7-os oktavos Re-bemol (2217 Hz). Signalo forma taip pat artima sinusui, o spektras su visais pučiamo oro garsais pasibaigia ties 20,4 kHz.
Paklausykime mano parinktų fleitos 3 natų muziką.
Vėl stebime lėtesnį garso “įsivažiavimą” į žemą natą ir sunkesnę aukščiausios natos pradžią. Viduriniasias natas groti lengviausia, nes tai tiesiškoji instrumento darbo dalis.
Pažvelkime į aukščiausios natos spektrą:
Atrodytų spektras platus, tačiau jame gausu pašalinių garsų: žemiau grojamos Re-bemol skamba korpusas, o dešinėje už 2217 Hz natos matome harmonikas ir pučiamo oro spektrą, besitęsiantį iki 20,4 kHz. Tęstųsi dar toliau, nes oras yra baltas triukšmas su begaliniu spektru. Kadangi įrašas darytas 16/44,1 standarto įrenginiu, aukštesnių garsų įraše nebėra.
Atkreipiu dėmesį, kad šis spektras išmatuotas dideliame (70 dB) dinaminiame diapazone. Užfiksuoto oro triukšmas yra 1000 kartų silpnesnis už grojamos natos garsą, muzikai netrukdo, o fleitistui leidžia mėgautis paslaptingai šnarančiu instrumentu.– Ar trimitu aukštesnių natų pagroti negalima?
– Galima, bet instrumentas pritaikytas skambėti iki tam tikros aukščiausios natos. Tikriausiai pastebėjote, kad aukščiausiąją natą trimitininkas pagrojo ne iš karto, garsui reikėjo įsivažiuoti. Ir pati žemiausioji pareikalavo pastangų. Lengviausia būna groti viduriniasias natas. Geri trimitininkai sugeba pagroti glisando, vibrato ar kitaip praturtinti garsą, bet aukščiausios instrumento natos paprastai būna su mažiau garsinių efektų.
– Ar negalima praplėsti trimito spektro AD kryptimi?
– Aukščiausioji nata reikalauja didelių pastangų priversti lūpas virpėti aukščiausiu dažniu. Dar aukštesniam lūpų rezonansui reikėtų kito muštuko ir nykštuko lūpyčių. Net tada būtų sunku, nes nykštukui neužtektų jėgos reikiamam oro kiekiui paduoti. Aukštesnio diapazono trimitas turėtų būti mažesnių gabaritų, tačiau toks būtų tylesnis ir tiktų nykštukų orkestrui. Kompozitoriai vengia naudoti pačių aukščiausių ir pačių žemiausių natų. Arba partitūra rašoma kitam instrumentui – altui, aukščiau grojančiam Piccolo-trimitui, o gal fleitai.
Mechaniškai trimitą galima priversti skambėti aukštesniais dažniais. Prie trimito pridėjus kažkokią 2 kHz virpančią pjezokeraminę plokštelę ir jei ji stuksentų į instrumentą, garso spektras būtų platesnis. Tiesa, girdėtume ne instrumento, o konstrukcinį metalinio daikto garsą-triukšmą.
Šiuolaikinėje muzikoje dažnai girdime visokiausių grojimo būdų ir netikėtų priemonių garsui gauti. Ieškodami savojo garso, muzikantai savo dūdas kartais aplamdo. Mechaninis pažeidimas pakeičia skambesį, nes pasikeičia konstrukciniai rezonansai. Sumažėja bendras instrumento efektyvumas (garsumas), bet atsiradę nauji rezonansai suformuoja specifinį, savą tembrą.
Aukštos tonacijos piccolo trimitasBitlai atėjo kai man buvo trylika, bet paklausyti galėjau nuo keturiolikos. Iškart įsirėžė taip giliai, kad net dabar aukščiau šios grupės nedrįsčiau statyti jokią kitą. Ar gali būti kitaip, jei 50 metų žaviuosi Seržanto Pipiro vienišų širdžių klubo ansambliu? O Baltasis albumas, nuo 1968-ųjų man draskantis širdį? Arba albumo ilgumu, studijiniais efektais ir paryškintais žemais dažniais dainoje Come Together nepralenkiamas Abbey Road?
Tik pažiūrėkite į tikrą Polio Makartnėjaus sceninę kondiciją po 30 metų: koncertas su E. Klaptonu, F. Kolinsu ir M. Knofleriu, 1997 m.
Shearer tipo AS dažnai vadina ruporinėmis, bet ŽD modulis nebuvo klasikinis ruporas. Teisingiau būtų sakyti, kad tai buvo kryptinė OB sistema su kompaktiškai sulankstytu eksponentiniu 4,65 kv. m dydžio ŽD ruporu. Paprastą plokščią priekio panelę pakeitus lankstytu ruporu, efektyvumas pakilo nuo 10-15 % iki 50 % ir tai leido žymiai sumažinti stiprintuvų galią.
AD atkurdavo tikriausias multicelinis tiesus ruporas su Lansing 284E arba 285 draiveriais. Elektroakustinis sistemų efektyvumas siekė 50 %, o dinaminis darbo diapazonas – apie 60 dB. Shearer nedaug svėrė, buvo nebrangios pagaminti. Glotni (+/- 2 dB) dažninė driekėsi nuo 50 iki 8000 Hz visame garso sklaidos diapazone, matuojant iš 3 metrų. Horizontalioji sklaida buvo 110, o vertikalioji – 60 laipsnių. Turėjo mažus pereinamuosius ir netiesinius iškraipymus. RCA ir WE taip pat gamino analogiškas sistemas Photophone ir Mirrophonic.
Shearer 5 (model 75W5) sistemos buvo naudojamos didžiausiuose kino teatruose:
Garso impulsų pučiamųjų instrumentų garsuose taip pat nerasime, bet įdomu pažvelgti į instrumento skambesio pasikeitimą, grojant žemą ir aukštesnias natas. Kviečiu patyrinėti varinių pučiamųjų orkestrų solinį instrumentą – trimitą.
Pirma paklausykime žemą, vidutinį ir aukščiausią trimito garsą, kai instrumentas įrašomas akustinėje kameroje maždaug metro atstumu.Į eilę surikiavau garso signalus, o paveikslėlio apačioje matome 0,01 sekundės trukmės išskleistą tų signalų formą.
Girdime tą patį ką ir rojalio atveju – žemosios trimito natos garsas sodrus, turi platų spektrą, aukštesnės natos spektras susiaurėjęs, o aukščiausios natos garsas panašus į švilpynę (į sinusoidę).3-ios oktavos Mi natos spektre, apimančiame 40 dB dinaminį diapazoną matome daug harmonikų, kurių aukščiausioji yra 5 kHz. Galima užfiksuoti dar aukštesnių harmonikų, bet jų amplitudė bus labai maža ir garso tembro formavime turės mažą įtaką:
5-osios oktavos Re natos spektras siauresnis. Nors natos dažnis kelis kartus aukštesnis, aukščiausioji harmoniką 40 dB diapazone beveik nepasislinko – jos dažnis 5270 Hercai:
Aukščiausioji trimito nata yra 6-os oktavos Mi-bemol, šios natos dažnis 1244 Hercai. Spektras siauras, nes aukščiausioji harmonika liko stovėti vietoje (5007 Hz). Garsas skurdus ir darosi sunku atpažinti, kad tai trimito garsas:
Altec Manufacturing Shearer projektą lydėjo ypatinga sėkmė. Nuo 1927-ųjų Altec plėtė gamybą, apimdami visą profesionalių ir buitinių garso sistemų spektrą. 50 darbuotojų kasdien pagamindavo 1000 garsiakalbių, o Shearer ir Iconic buvo patys sėkmingiausi projektai. 1936 -aisiais Shearer Horn buvo pripažintas Techninių pasiekimų akademijos nugalėtoju, apdovanotas Kino meno ir mokslo akademijos prizu. Beveik visi įrangos kinui gamintojai Shearer Horn pripažino standartu.
Mažiausios iš Shearer buvo skirtos 1200 vietų kino salėms:
Namų kinas ir muzikos atkūrimas techniškai skirtingi dalykai. Kino įrašai būna daugiakanaliai su emocijas keliančiais garso efektais. Namų kinui reikalingas resiveris, iškoduojantis įrašytą garsą į daug kanalų ir su keliais galios stiprintuvais, tuntas kolonėlių – nuo centrinės iki kelių galiniam garsui atkurti ir dar subvuferis garso efektams perteikti. Namų kinui reiktų didelio ekrano ir gero kino projektoriaus. Atsiranda papildoma problema – ekranas blokuoja už-ekraninių kolonėlių garsą, todėl priekio AS turi būti su paryškintais viduriniaisiais ir aukštaisiais garso dažniais.
Štai tokios AS su priekiniais ruporais yra pritaikytos kino ekrano slopinimui kompensuoti:
Šiuolaikiniai Tannoy Westminster taip pat turi priekio ruporą. Būtų neblogas sprendimas, bet retas kuris norime taip giliai į namų kiną leistis…Bičiulis Bakanas klausia apie kompromisą, kurio pats neseniai ieškojau. Turėjau didelio jautrio audio sistemą, gerai atkuriančią pačius žemiausius dažnius, kokybiškai rodantį Pioneer plazminį TV ir DVD grotuvą. Nusipirkau vieną geriausių Denon resiverių ir pradėjau projektuoti papildomas kolonėles. Net garsiakalbius buvau nusipirkęs, bet… pažiūrėjau kelis filmus ir nusprendžiau sustoti.
Žinau, kad daugelio kitų patirtis panaši; imasi namų kino projekto, nusiperka aparatūrą, pažiūri kelis filmus ir reikalą numeta. Pernai Japonijoje buvau ruporinės GAS perklausoje ir kambaryje mačiau virš galvų kabantį Sony profesionalų kino projektorių. Projektorius buvo apdulkėjęs, o tai reiškia, kad seniai nenaudojamas.
Daug žmonių bandė namų kinui panaudoti stereo aparatūrą, bet čia laukia nemažai problemų; kino resiveriai gali būti su galingais stiprintuvais, bet daug viename korpuse nebus tokie kokybiški, kokius perkame stereo garsui atkurti. Jei norėsime panaudoti stereo stiprintuvą ir papildomus garso kanalams stiprinti, tada bus sudėtinga komutavimo schema ir sunku bus viską suderinti.
Mano poreikius šiuo metu vėl tenkina televizorius, iš kurio garsas paduotas į pradinį GAS stiprintuvą. Kai noriu pasismaginti koncertiniu ar gero filmo garsu, įsijungiu stereo aparatūrą ir galiu kokybiškai klausyti koncertą. Daugiakanalinio garso neturiu, bet geru filmu pasidžiaugti galiu ir be jo.
Siūlau gerai pagalvoti ar verta leistis į didelį ir brangų namų kino projektą. Žinau, kad esate muzikos mylėtojas, todėl rekomenduočiau likti prie stereo ir toliau siekti kokybiško mūzikos atkūrimo. Pagerinus stereo sistemą, geresnis bus ir garsas iš TV. Kai per Naujuosius mūsų televizija nieko gero nerodo, užsidedame Džo Kokerio paskutiniojo koncerto Vokietijoje DVD ir kažkelintą kartą pasimėgaujame puikiai įrašytu garsu per stereo kolonėles.
Pažvelgus į fortepijono antros oktavos E-bemol natos garso spektrą, dažnių mastelyje dešinėje už pagrindinio 77,8 Hz garso natos matomame daug harmonikų. Šiek tiek atsiliepia viena oktava žemesnė pirmosios oktavos E-bemol (38,9 Hz) styga, dar labiau praturtindama pagrindinį garsą. Instrumentas skamba švariai, mes girdime sodrų ir galingą garsą:
4-os oktavos G-bemol dažnis yra 370 Hz. Stebime ryškią antrąją harmoniką, nedidelę trečiąją, ketvirtąją ir penktąją harmonikas. Žemiau G-bemol atsiradę garsai yra instrumento elementų – stygų ir korpuso elementų garsai ir jų dedamosios. G-bemol palyginti sodrus ir malonus klausyti:
Dar aukštesnės 7-os oktavos D natos garsas jau skurdesnis. Kairėje nuo pagrindinio garso matome daug instrumento korpuso, o taip pat žemesniųjų stygų rezonansai ir interferencijos, kurios nusidriekia net už pagrindinio natos garso. Deja, aukštesniųjų harmonikų nebelikę, todėl garsas darosi skurdus:
O kaip sekasi aukščiausiai aštuntos oktavos C?
Visai prastai. Natos dažnis 4186 Hz, bet palyginti stora ir labai įtempta plieninė styga harmonikų nespinduliuoja. Žemiau natos daugybė pašalinių garsų, kuriuos sukelia virpančios ir rezonuojančios ilgesnės stygos, korpuso elementai, atspindžiai ir kombinaciniai garsai. Trumpiausios stygos galios nebeužtenka išjudinti instrumento, todėl ji skamba tyliau.
Tos aukščiausios fortepijono ir kitų instrumentų natos nebe melodijai, bet kūrinio emocijai ar žaismui perteikti. To taip pat kartais reikia.
Gilesnė fortepijono garsų analizė leidžia suvokti kitų muzikos instrumentų svarbų ypatumą – aukščiausiųjų bet kurio instrumento natų garsas skamba skurdžiau negu to instrumento žemosios natos, nes garse nebelieka harmonikų. Netgi plataus spektro instrumentai – maži būgnai, lėkštės, skrabalai skamba skurdžiau už didesnius mušamuosius.
Ne tik mūsų klausa yra aukštųjų dažnių filtras. Instrumentuose aukštesniųjų natų (dažnių) spektras būna siauresnis, todėl aukštesnių oktavų natos paprastai skamba skurdžiau negu žemosios.
Paklausykite kaip kinta fortepijono garso sudėtis per visą klaviatūrą. Įraše parinkau 9 didžiojo Stainway koncertinio rojalio natas, įrašytas 2 mikrofonais akustinėje kameroje. Kad būtų lengviau įsitikinti, kad aukščiausios rojalio natos skamba skurdžiai, kad garso spektras yra susiaurėjęs, pabaigoje pakartojau žemesnę natą.
Fortepijono garso grafikai laiko mastelyje be paskutiniojo epizodo su žemaja nata atrodo štai taip:
Žemiausių natų garso pirmųjų 200 milisekundžių stereo garso signalas atrodo taip:
Matome labai lėtai slopstantį harmonikomis turtingą garsą. Stereo signalas stipriai skiriasi, nes vienas mikrofonas buvo prie didžiųjų, o kitas prie mažiausių instrumentų stygų.
Žemiau grafike aukščiausios natos garsas, kuris per 200 ms beveik pranyksta ir yra žymiai skurdesnis harmonikomis, neišraiškingas: