Forum Replies Created
-
Posts
-
Super-įdomūs dalykai scenoje dedasi, apie kuriuos muzikos mylėtojai nei nenutuokia! Inžinerinė nuovoka ir patirtis man kuždėjo, kad šiuolaikinės technologijos leidžia pristatyti klausytojui muziką kitaip, kad populiariojoje muzikoje tikro instrumentinio garso reiktų ilgai ieškoti (jo beveik nebėra), kad koncertuose girdime kolonėles („atkūrimą“), bet ne gamtos ar žmogaus sukurtą garsą – vokalą, dūdelę, būgnus… Tu, Arvi dabar tą patvirtinai – ačiū.
Prisiminiau tokią lempinę patirtį.
Besimokant Šiaulių politechnikume grojau Šiaulių kultūros namų vokaliniame-instrumentiniame ansamblyje. Pirmasis mano instrumentas buvo vokiški elektro-vargonai Ionika su daugybe lempų. Būdavo ateini repetuoti, bet instrumentas groja ne pilnai; kažkuris modulis nustojęs veikęs ir per visas oktavas nėra vienos natos. Trinkteli kumščiu, arba atsidaręs instrumento panelę pajudini lempas ir garsas atsirasdavo. Pagrojus nutikdavo kita problema – aparatas buvo jautrus temperatūros pokyčiams ir įkaitęs išsiderindavo. Vėl reikdavo atsidaryti ir atsuktuvu paderinti potenciometrus. Instrumentas turėjo gerą tembrą, tačiau patikimumas buvo lempiškai-prastas.
Kitais metais Šiaulių kultūros namai nupirko rusišką instrumentą Юность. Šis buvo tranzistorinis ir remontuoti arba derinti nebereikėdavo. Bėda, kad sovietų konstruktoriai nemokėjo sukonstruoti platesnių galimybių elektro-vargonų ir sintezatorių.
Kaune organizuotoje roko grupėje jau turėjau Vermona. Šie vokiški gerai skambėjo ir buvo patikimi, bet tai jau tranzistorinė technika.
Kiekvienas instrumentas turėdavo savo stiprintuvą ir kolonėlę. Būgnai nebūdavo įgarsinami, o mikrofonus naudodavome vokalui, smuikui, fleitai, akustinei gitarai. Vokalui naudodavome 2 scenos priekyje pastatytas kolonėles ir stengdavomės, kad į plačiajuostes kolonėles kuo mažiau patektų garso iš instrumentų kolonėlių.
A. Mačiulskio vadovaujamas Šiaulių kultūros namų vokalinis-instrumentinis ansamblis (1968-69 m.)
KPI roko grupė “Nuogi ant slenksčio” (1970-74 m.)
Vokiška lempinė Ionika ir rusiški elektro-vargonai Юность.Audioforumas buvo vieta, kur rinkdavomės diskutuoti apie kokybišką garsą. Ten sudėliojome esminius akustikos, o taip pat GAS dalykus. Leidome laiką, bardavomės su aparatūros prekiautojais, kritikavome šiuolaikinę rinkodarą, bet judėjome pirmyn. Audioforumas paskatino mane patikrinti ką galima sukonstruoti naujausių pasiekimų pagrindu ir tada pasigaminau Nidą.
Mano vertinimu, per 3 metus nuo 2008-ųjų daug nuveikėme. Nuo tada prigijo trumpinys GAS, nebereikia aiškinti kad muzika neturi nieko bendro su įrašų atkūrimu, kad plati dažninė nėra garso kokybės garantas ir kad CD yra geriau už LP plokštelę.
Gramofone, kurio taip pat nebeliko vyravo kitos tradicijos. Diskusijos sukdavosi aplink analoginį garsą, jungiamuosius laidus, brangią aparatūrą ir tarpusavio nesusipratimus. Mokslas buvo antrajame plane, tačiau ir ten pasiliko įsimintinų diskusijų. Aptarėme kolonėlių sklaidos problemą ir tai jau prigiję. Įrašų studijos įranga ir garso monitoriai dabar taip pat yra garso kokybės vertinimo skalėje.
Forumuose buvo smagu, bet… dabar visi turime grumdytis Feisbuke. Ten vėl Audioforumas.lt ir vėl Gramofono forumas. Visokių specializuotų skaitmenos, ausinių ar plokštelių mylėtojų feisbukinių bendruomenių nesuskaičiuosi.
Man gaila, kad kokybiško garso vektorius drimba žemyn. Krykštaujama suvokus, kad ausinėmis galima pilnai atkurti įrašus. Arba nusprendžiama, kad už 300 € galima nusipirkti puikias kolonėles. Neseniai perskaičiau, kad kolonėlėms užtenka 65 eurų, kad AS nuolat gerėja, kad bus dar pigesnės ir dar geresnės! Kaži kam leisti pinigus, jei išmaniajame telefone visa muzika, o komplekte Samsungas duoda grojančius ausų kamštukus? Jei tai, tada nebėra apie ką diskutuoti. ?
Man tai primena aną ratą, kurį apsuko geros muzikos mylėtojai su boom-boksais. Bičiuliai nešiojamą aparatūrą seniai padėjo į lentyną ir vėl klauso stacianarias GAS. Būtų smagu sulaukti kada apsisuks lietuviškų feisbukų ratas ir diskutuosime kaip pasiekti garso aukštumas.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Garso kokybės prasme per dešimtmetį nuo 1978 m. nešiojami aparatai mažai tobulėjo. Gamintojai nėrėsi iš kailio vis daugiau prikišdami garsiakalbių, bet struktūra neleido patobulinti garsą.2 puslapiai iš Hitachi 1988 m. katalogo:
O čia lietuvo svajonė – 75 cm dydžio plastmasės korpuse 3-juostės kolonėlės su subvuferiais. Tokio Šarpo nepanešiosi ir ilgai muzikos neklausysi. Reikėjo laiko tą suvokti. ?
Muzikinių failų kompresavimo pagrindas yra garsų maskavimo fenomenas. Kuriant MP3 kaip tik šis psichoakaustikos reiškinys buvo išnaudotas, bet nežinojau, kad formato kūrėjų grupės vadovas Karlheinz Brandenburg rezultatus tikrindavo klausydamas Suzanne Vega atliekamą dainą Tom’s diner iš 1987-ųjų albumo Solitude Standing. Skaičiau, kad šią dainą MP3 konstruktorius klausęs 500, o gal 1000 kartų…
Ar išgirsime pagerėjimą, klausydami aukštesnės rezoliucijos muzikos failus?
Mano patirtis sako, kad CD formatas yra tobulas. Atliekant įrašų apdorojimą studijoje naudojami aukštesnės rezoliucijos formatai, tačiau muzikos atkūrimo grandyje 16/44 standartas gali patenkinti įnoringiausią melomaną. Aparatūra, o pirmiausia – kolonėlės ir muzikos kambarys neleidžia išgirsti visos CD formate įrašytos muzikos ir garsų, todėl neverta švaistyti laiko sunkiasvorių failų kaupimui. Kitaip sakant – pati brangiausia GAS bus ta siauroji vieta, bus tas butelio kakliukas, bet ne CD ar 16/44 failas su geru įrašu.
Sakoma, kad sviestu košės nepagadinsi. Gal todėl susigundome pirkti sunkiasvorę garso produkciją, nors visą mums reikalingą dažnių ir dinaminį diapazoną galime atkurti iš 16/44 WAV, FLAC, AAC ar net mažiau kompresuotų MP3 256 kbps failų.
Patiko patyrusio muzikanto, mokytojo, prodiuserio Rick Beato pasakojimas ir eksperimentas su jauna dalyve Mišele. 10 minučių filmukui Audiophile or Audio-Fooled? How Good Are Your Ears? paskirti verta.
Skirtingų formatų garso failų dydis labai skirtingas. Ar verta rinktis didelės rezoliucijos failus sprendžiate jūs, bet man labiausiai patinka CD.Įdomių techninių dalykų apie techninius scenos reikalus ir apie šiuolaikinį garso formavimą papasakojo bičiulis Arvis, gitara ir armonikėlėmis tebegrojantis roko grupėje “Poliarizuoti stiklai”.
Diskusija temoje “Lempa ir tranzistorius” – kviečiu dalyvauti.
Parašysiu kaip aš supratau atsakymą.
Mažose salėse (50 – 100) naudojamos gitarinės kolonėlės, o būgnai groja be mikrofonų. Arba būgnai su 2 mikrofonais. Visa kita eina per priekio AS.
Jei didelėse erdvėse instrumentinių garso sistemų nebelieka ir viskas eina per priekio AS, visokių Marshall instrumentinių kolonėlių gitaroms kaip kažkada matėme Bryan Adams atvirame koncerte Vilniuje nebelikę? Taip pat Phil Jones boso gitarinės aparatūros dideliuose koncertuose nebereikia? Tada didžiulis krūvis priekinėms AS ir reikalingi ypatingai geri garsiakalbiai.
Mano nuomone, su specializuota instrumentine aparatūra garsas turėtų būti geresnis (mažiau intermoduliacijų).
Gal tendencijas vertinti reiktų ne “maža 50 – 100″ ir “didesnė salė kaip Tamsta klubas”, bet pridėti dar vieną ar dvi dydžio kategorijas? Tarkime, Kauno Žalgirio arena ir Vemblio stadionas. Gal Arvis plačiau pakomentuotum dabartinę situaciją ir tendencijas?Diskusijose apie kolonėlių korpusų vibracijas kartais teigiama, kad žemųjų dažnių modulio sienelių vibracijų spektras nėra ir negali būti platesnis už ŽD garsiakalbio darbo spektrą. Mano patirtis kitokia – žemadažnio garsiakalbio smūginės vibracijos yra stimulas AS korpuso panelėms virpėti savais rezonansais ir atsirasti kombinaciniams aukštesnių dažnių virpesiams.
Paveikslėlyje studijinių artimojo lauko 2-juosčių monitorių išmatuota vibracijų dažninė, kai akselerometras pritvirtintas prie AS šoninės panelės (raudona kreivė) arba prie priekio panelės (mėlyna). Visuose matavimuose garsumas buvo 90 dBA @ 0.8m. Buvo svarbūs santykiniai dydžiai, todėl vibracijų amplitudžių reikšmės nekalibruotos:
ŽD skyrimo dažnis – 2 kHz (24 dB/okt. filtrai). Lentyninių monitorių korpusas iš tvirto MDF kompozito su spec. slopinimo medžiaga (adiabatic foam) viduje. Vibracijų spektre matome daug korpuso elementų rezonansų ir suminių kombinacijų.Kitame paveikslėlyje Genelec 8350A SAM monitorių vibracijų spektras, kai akselerometras pritvirtintas prie AS priekio viduryje tarp garsiakalbių (juoda spalva) arba netoli šono vidurio (raudona):
Genelec korpusai išlieti iš aliuminio lydinio su stangrumo briaunomis ir akustiniu slopinimu viduje.Konstruodamas sistemą Nida atlikau vibracijų tyrinėjimus specialiame stende. Geriausių rezultatų pavyko pasiekti storą antivibracinį sluoksnį fiksuojant prie korpuso panelių, ant viršaus papildomai užklijavus aliuminio lakštą. Tokia konstrukcija sudaro fermą, plačiai naudojamą tiltų statyboje. Vibracijas pavyko sumažinti ~100 kartų (žalia spalva):
Korpuso vibracijos papildomai buvo mažinamos iš metalo kampuočių suvirintais kronšteinais ir vidinėmis korpuso pertvaromis.Kolonėlių priekinė panelė yra stipriausiai veikiama ŽD garsiakalbių vibracijų, todėl čia skiriamas didžiausias dėmesys; naudojamos storos panelės, garsiakalbiai tvirtinami per tarpines ir pan.
Nida kolonėlių priekio panelę sudaro 65 mm storio sudėtinė konstrukcija su antivibraciniu sluoksniu viduje.Paveikslėlyje Genelec 8260A monitorių ir Nida kolonėlių išmatuotos vibracijos, esant vienodam garso intensyvumui:
1. Kolonėlių korpuso vibracijos priklauso nuo muzikos spektro, nuo garsumo, nuo korpuso ir konstrukcijos.
2. Korpuso vibracijos spinduliuoja platesnį garso spektrą negu filtrais nustatytas ŽD garsiakalbių darbo spektras.
3. Didesnių korpusų vibracijas nuslopinti būna neproporcingai sunkiau.
4. Kolonėlių konstruktorius sprendžia kokybės, kainos, svorio, naudojamų medžiagų, antivibracinių priemonių ir estetikos kompromisinį uždavinį.
Gal Arvis pakomentuotų ką reiškia –
garsas į priekines kolonėles arba transliaciją paduodamas iš procesoriaus.Ar visas garsas iš mikrofonų ir iš procesoriaus klausytojui eina per priekines kolonėles?
Mūsų laikais stengdavomės priekinių neapsunkinti, per jas leisdavome vokalą (mikrofonų signalus). Dabartinės sistemos galingesnės, tačiau viską (vokalą ir instrumentus) nukreipus į priekį neišvengiami didesni intermoduliaciniai iškraipymai.Žingsnis į privačią patirtį.Mano elektroninis gyvenimas prasidėjo atsiradus pirmiems pramoniniams tranzistoriams. Radijo prekių parduotuvėje apie 1963-iuosius matydavau П1А ir su radijatoriais П3А. Atskiroje lentynoje po stiklu matydavau tuos pirmuosius gulinčius šalia modernesnių žemadažnių П13, П14 ir aukštadažnių П401 su užrašais – Точечный транзистор... Vėliau pasirodė galingi žemadažniai П4А, П213. Pradžioje buvo tik germanio, bet vėliau įsivyravo silicio tranzistoriai. Puslaidininkiniai diodai greit nukonkuravo kenotronus ir net lempiniuose aparatuose maitinimas būdavo su patikimesniais, pigesniais ir mažesniais diodais. Tranzistorinė schemotechnika vystėsi sparčiai, bet lempos anuomet buvo stipresnės.Gal 1967-ųjų rusiškame “Радио” žurnale į akis krito straipsnis apie lempinę aktyvinę garso sistemą. ŽD stiprintuvas buvo dvitaktis su 6П14П, o AD – a-klasės vientaktis su 6П14П. Pradinis kaskadas buvo su naujausiu specializuotu mažų triukšmų pentodu 6Ж32П.Straipsnyje buvo aprašytas stereo stiprintuvo ir kolonėlių komplektas. Kolonėlės buvo su geriausiais-moderniausiais garsiakalbiais: 6ГД-2 ŽD, 3ГД-1 VD ir 3ГД-15 AD. Viskas taip patiko, kad nukeliavęs iki Šiaulių politechnikumo gamybinės praktikos (1968), po darbo Šiaulių televizorių gamykloje pasilikdavau gaminti šasi, o namie lituodavau. Lempas ir šerdis transformatoriams nusipirkau paraduotuvėje. Žinoma, nupirktus transformatorius išardžiau, nes man buvo reikalingos tik šerdys ir karkasai. Bifiliariškai suvyniavau apvijas, nežymiai “patobulinau” schemą (lempų kaitinimą padariau su vidurio tašku fonui sumažinti) ir stiprintuvas puikiai veikė.Didžiausia problema – tiesiog iššūkis buvo anais laikais gauti garsiakalbius! Žemadažnių nusprendžiau ieškoti Rygoje ir man pavyko…Įstojęs į KPI, Kaunan parsivežiau gal 10 čemodanų aparatūros ir radijo dalių. Pamenu, kartą Kauno geležinkelio stotyje nespėjau visus savo čemodanus išsikrauti, traukinys pajudėjo į Vilnių ir 2 sunkūs liko vagone. Nieko neliko, kaip šokti į judantį ir traukti raudoną STOP rankeną. Sustojus traukiniui išsiropščiau su lagaminais ir džiaugiausi, kad negavau baudos už traukinio sustabdymą.Pirmoji mano lempinė aktyvinė GAS rado gerą pritaikymą – 1969-aisiais KPI įkūrėme Pop-klubą “Smūtkeliai”. Kai studentų kavinėje “Saulutė” pradėjome organizuoti pirmasias Lietuvoje, o gal ir TSRS diskotekas, mano garso sistema dirbdavo visu pajėgumu. Garsas buvo geras ir mes siausdavome su bitlais, rouling-stounsais arba dorsais. Kartais iš kažkurio išėjimo transformatoriaus pasirodydavo dūmelis ir žinodavau ką namie veiksiu – pervyniosiu transfomatorių!Nuotraukų neturiu, kam sistemą pardaviau ar atidaviau nepamenu, bet pirmasis klubo prezidentas A. Maleckas neseniai parašė – dalį Česlovo konstruotos ir gamintos aparatūros įsigijo Vilniaus universiteto roko muzikos atlikėjai, taip pagelbėta roko muzikos sklaidai Vilniuje. Deja, nepamenu nei fakulteto, nei šios muzikantų grupės pavadinimo.Gal neišmesta, gal kažkur palėpėje mėtosi prieš 50 metų pagaminta mano pirmoji lempinė?
Pirmieji sovietiniai tranzistoriai П1А ir П3А buvo sukurti 1957 m.2007-aisiais suorganizavome KPI Pop-klubo Smūtkeliai susitikimą-diskoteką. Paruošiau jaunystės auksinių kūrinių rinkinį ir man gavosi du CD. The Who buvo abiejuose: pirmajame įdėjau Who Are You, o antrajame – Pinball Wizard. Mes-veteranai pasidžiaugėme ir jus kviečiu paklausyti, prisiminti…