Manau, suprantu jūsų mintį apie albumų kolekcijos verte.

Pabandysiu paaiškinti savo požiūrį.

Kai prieš keletą metu atnaujinau domėjimąsi muzika ir audio aparatūra, jau tada buvo aišku, kad skaitmeninis formatas ir streaminimas nenumaldomai veržiasi i mūsų gyvenimus ir nepavyks jų išvengti (bet ar reikia?). Tada galvojau: kaip dabar bus, anksčiau būdavo malonu paimti plokštelę arba CD i rankas, pavartyti, paskaityti, pačiupinėti, o dabar tiesiog paleidi failą plejeryje ir matai ekrane techninę info ir geriausiu atveju albumo paveiksliuką. Leidau įvykiams vystytis savo eiga, tik nusiteikiau dėl vieno dalyko: turėsiu tris šaltinius – CD, LP ir skaitmeną (čia skaitmena aš vadinu apibendrintai viską – streaminimą ir iš savo serverio ir iš public servisų ir tinklo grotuvus, transportus, DAC’us ir t.t.).

Vėliau supratau, kad man svarbiausia yra turinys (tai yra tai, kokias emocijas man sukelia kūrinys/daina) ir garso kokybė, o ne laikmena, kurioje jis įrašytas (CD, LP, HDD ar Cloud’e). Juk koks skirtumas ar klausysi CD ar to paties atlikėjo FLAC’a, kuris bitas i bitą identiškas CD, jeigu garso kokybe tokia pati?

Tie patys Pink Floyd, Miles Davis ar The Beatles – kas trukdo mėgautis jais (pilnais albumais, visa diskografija) per, tarkim, Tidal?

Roon ir Tidal neturi kolekcinės vertes, tačiau tai yra labai patogus dalykas: gali matyti atlikėjo ir albumo istoriją, dainos žodžius, greitai surasti reikiamą kurinį, atlikėją ir t.t.

“The Best of…” arba playlist’ai yra hedonizmo išraiška – aš noriu geriausių kurinių čia ir dabar. Tačiau tai nereiškia, kad aš savo kolekcijoje neturiu tu atlikėjų pilnų albumų ir jų neklausau. Dažniausiai turiu, kai kuriuos ne tik elektroninėje formoje, bet CD/LP.

Sutinku, kad albumų rinkinys papasakoja apie atlikėją ir jo laikmetį. Aš taip ir darau: paėmęs visą atlikėjo diskografiją (būtinai chronologine albumu išleidimo tvarka) sudedu i viena didelį playlistą ir klausau nuo pradžių iki galo. Taip neseniai perklausiau Malcolm McLaren (nes mano buvo įdomi jo asmenybė, norėjau pažinti labiau), dabar šitaip “einu” per Supertramp. Klausau neskubėdamas, mėgaudamasis (ir turiniu ir kokybe). Man asmeniškai tai yra didesne verte, nei kaupti lentynose CD ar LP (nekalbu apie perpardavimo vertę, tuo neužsiimu).

Man CD ar LP klausymas yra tarsi mini gurmaniška šventė (kaip ėjimas i restoraną suvalgyti mėgstamą steiką). Pvz., savaitgalį, kai yra laiko, užsidedu savo mėgstamus CD ar plokšteles, dažnai ir tas, kurios dešimtis kartu perklausytos skaitmenos pavidalu.

kas trukdo mėgautis jais (pilnais albumais, visa diskografija) per, tarkim, Tidal?

Netrukdo gal ir niekas, tačiau yra tam tikrų priežasčių, kodėl CD yra objektyviai geriau. Visų pirma, tai jau paminėtas popierinės albumo dalies pavartymas – manau tai yra proceso dalis – yra albumų, kurių viršeliai padaryti išties stengiantis, būna kai kada dar ir koks nors tekstas paskaitymui (liner notes) – failai to nelabai gali suteikti. Na galima susirasti internete skenus (jei juos kas nors padarė), tačiau tai papildomas vargas ir nelabai pakeičia galimybės palaikyti tikrą daiktą rankose.

Juk koks skirtumas ar klausysi CD ar to paties atlikėjo FLAC’a, kuris bitas i bitą identiškas CD, jeigu garso kokybe tokia pati?

Tačiau servisai (bent kiek žinau) tesiūlo vieną variantą to pačio albumo, o kiekvienas senesnis, žymesnis albumas paprastai turi ne vieną skirtingai skambantį variantą – pirmus leidimus kurie dažnai ne iš tų pat šaltinių skaitmeninti, bei įvairius remasteringus, kurie taip pat nėra lygūs vienas kitam – vieni geriau pavykę, kiti daug kieno nuomone tik pablogėjimas. Perkant CD, galima (jei yra noro ir laiko) pasiskaityti ir išsirinkti tą geriausią, ar jei albumas labai patinka, net įsigyti kelis skirtingus leidimus ir pačiam nuspresti kuris geriausiai skamba. Ir tie skirtumai dažnai būna pakankamai dideli, kad ir ant labai nebrangios aparatūros girdisi. Aišku jei tiesiog norisi muzikos kaip fono, tai failai gal ir išties racionalesnis variantas – susiprogramuoji kelioms valandoms į priekį grojaraštį ir kiek reikia nepertraukiamai groja.

Dar apie Bitlus – tas pats White Album (Deluxe Edition) yra Tidal’e masters kokybės (MQA)

Aukštesnė įrašo rezoliucija dar negarantuoja, kad tai geriausiai skambantis jo variantas.

Man CD ar LP klausymas yra tarsi mini gurmaniška šventė (kaip ėjimas i restoraną suvalgyti mėgstamą steiką). Pvz., savaitgalį, kai yra laiko, užsidedu savo mėgstamus CD ar plokšteles, dažnai ir tas, kurios dešimtis kartu perklausytos skaitmenos pavidalu.

Suprantama. Jei tarkim darbo vietoje klausyti muzikos galimybė yra, streaming dėl suprantamų priežasčių ten patogiausias variantas, tuo tarpu klausant namų sąlygomis viskas paprasčiau, kolekcija (jei ji yra) po ranka. Kadangi muzikos klausausi tik namie, tai galima sakyti steiką sau leidžiu valgyti kiekvieną kartą. Pats nenaudoju streaming’o, nes man nėra jam poreikio, pilnaverčiam klausymui užsidedu fizinius formatus, o naujos muzikos paieškoms pasitarnauja youtube, kur garso kokybė nėra gera, bet užtat yra begalė įvairiausios muzikos kurią galima pabandymui paklausyti, ir jei atrodo verta vietos fonotekoje, ir įsigyti kokybiškame variante.

Bet tada peršasi palyginimas elektroninių knygų vs paprastų knygų – ar svarbiau laikyti popierinę knygą rankose, ar įsisavinti informaciją, esančią joje. Man svarbiau informacija.

Taip, panaši situacija. Na, jei skaityt grynai dėl malonumo (ne techninę ar mokslo tikslams reikalingą literaturą), tai man priimtinas tik popierinis variantas.

Kad servisai siūlo vieną variantą albumo man yra daugiau privalumas, nei trūkumas, nes servisas užtikrina, kad išrinktas geriausias variantas, o perkant CD ar LP ir, nežinant leidimo ypatumų, galima nusipirkti netikusį variantą.

Teoriškai galėtų būti teisinga, praktiškai, vidutinis klausytojas nenaudoja geros aparatūros ir į tą vidutinį servisai paprastai ir taikosi – ima vėliausią remasterį, leidėjai greičiausiai taip pat pateikia tokį variantą. Na, bet tai dar ir supratimo kas yra blogai ar gerai reikalas. Yra daug jaunesnių kartų žmonių, kurie pripratę prie sukompresuoto, mažą dinaminį diapazoną turinčio garso, ir jiems taip girdėti visą muziką yra labai priimtinai ir tiesiog normalu. Aš šiuo atveju nebūdamas senas prie tų senų, nes man gerai neskamba kai iš seno įrašo “valomi” triuškmai pažeidžiant originalų skambesį ir kai garsas kompresuojamas kad skambėtų kaip šiuolaikinė produkcija. Jau vien dėl to niekad nesirinkčiau streaming’o – nes man nuo tokių dalykų priklauso, kiek malonu ar nemalonu klausyti muziką. Jei ir turinys geras, netinkamai pateiktas – ne toks skanus. Jei norėčiau klausyti failų, tai kopijuočiau nuo tinkamų CD arba tektų piratauti.

Na bet galima sakyti kad tiesiog išsiknisinėju, nes dauguma pasaulio melomanų į visą tai nekreipia dėmesio. Ir gerai – kuo mažiau girdi ko nereikia, tuo gyvenimas paprastesnis ir malonesnis.