Forum Replies Created
-
Posts
-
Nuotraukoje kairėje Avantgarde Trio didelio jautrio kolonėlės. Tai 167 x 95 x 85 cm 3-juostės su 95 cm diametro ŽD ruporu. Tokio ruporo teorinis atkūrimas prasideda nuo maždaug 110 Hz, todėl reikalingas subvuferis.
Avantgarde Basshorn nuotraukoje dešinėje. Tai 220 x 103 x 107 cm, 300 kg svorio subvuferis su 1000 W stiprintuvu ir aktyviniu filtru. Kadangi subvuferio ruporo burnos plotas nedidelis (2,2 kv. m.), įrenginio žemiausias dažnis būtų maždaug 55 Hz. Šeši 30 cm dydžio ŽD garsiakalbiai turi daug galios, todėl galima panaudoti dažninės koregavimą. Avantgarde tai atliko ir deklaruoja atkūrimą nuo 18 Hz. Nesu matęs Basshorn jautrio parametrų, bet šios GAS su Trio jautrį nulems būtent subvuferio efektyvumas.
Miuncheno High-end parodoje klausiau Trio su Basshorn – įspūdingi žemiausieji dažniai, kuriuos girdėdavome (jausdavome namo konstrukcijų vibracijas) toli nuo Avantgarde kambario. Vertinant muzikos kokybę rinkčiausi japonišką G.I.P. Laboratory GIP-7396, kurios ŽD modulis analogiškas WE Mirrophonic 2-juostei kino garso sistemai. Šios GAS atkūrimas yra nuo 40 Hz, bet labai geras akustinis slopinimas, gera mikrodinamika, natūralus garsas. Atidžiai klausiau abi GAS, sau rinkčiausi GIP-7396.Pasvarstykime kiek kainuotų „20 Hz“ kolonėlės.
10 Hz skirtumas žemyn nuo 30 Hz gali atrodyti nedidelis, bet muzikos prasme tai yra 7 natų diapazonas. Garso bangų ilgio prasme skirtumas tarp 30 Hz (11,4 m) ir 20 Hz (17,1 m) taip pat reikšmingas – 20 Hz bangos ilgesnės 1,5 karto.
Teorija sako, kad žemiausią atkūrimo dažnį paslinkus nuo 30 iki 25 Hz ir norint išlaikyti tą patį efektyvumą, AS tūris turi būti padidintas 1,7 kartų. Norint atkurti 20 Hz, kolonėlių tūris padidėja 3 kartus. Siūlau pažvelgti į grafiką, kur matome, kad nuo 30 Hz 95 dB/W/m jautrio kolonėlės turis bus apie 300 ltr, 25 Hercų atkūrimas paprašys 500 ltr, o 20 Hz – 1000 ltr. tūrio. Šnekant pinigais reikštų maždaug dvigubą AS kainą penkiems žemiausiems hercams gauti, o 20 Hz 95 dB/W/m jautrio kolonėlės būtų nebe šaldytuvo, bet spintos dydžio; labai brangios, virpančiu korpusu, nepakeliamos ir netransportuojamos. Realybė dar rupesnė – pažeminus keliais hercais neberasite plačiajuosčių garsiakalbių, arba kolonėlė nebegalės būti 2-juostė. Tada reikės konstruoti sudėtingesnius filtrus ir aukoti kitų svarbių akustinių parametrų.
Žemi dažniai patys brangiausi, todėl siekti 20 Hz atkūrimo neracionalu.
Jei gamintojai deklaruoja 20 Hz atkūrimą, reiškia dažninė turi didelį kritimą.
20 Hz gali būti naudinga namų kinui, bet kokybiškam muzikos atkūrimui reiktų rinktis atkūrimą nuo 30-40 Hz.Paveikslėlyje Kauno Kardiologijos klinikų salės įgarsinimo projekto vizualizacija.
Docentas Petras Jašinskas buvo geras Kauno Klinikų vadovas. Paskutinis jo kūdikis buvo Kardiologijos centras visai šalia Klinikų. Dailus pastatas su prašmatniai įrengta sale konferencijoms arba medikams susirinkti.
Mūsų gamyklos ir Kauno klinikų direktorius siejo bičiulystė, mūsiškis matyt buvo pažadėjęs įgarsinti salę. Gal 1986 m. direktorius L. Jankauskas pasikvietė mane ir paprašė paruošti dar vieną įgarsinimo projektą. Nuvykęs į dažais kvepiančias patalpas pamačiau jaukią erdvę. Patalpas aprodė pats klinikų vadovas P. J., trumpai papasakojo apie salės paskirtį. Ypatingų reikalavimų nekėlė, leido man laisvai dirbti.
“Užsakymas” buvo įtraukiantis. Tokiai patalpai reikėjo surasti išskirtinį sprendimą, nes kažkokios latviškos S-30 kolonėlės interjerą būtų sugadinusios. Pamenu, kad tuo metu susirgau gripu ir buvo laiko ramiai galvoje pasikapstyti. Kilo mintis sukonstruoti apvalias kolonėles, kurių priekio panelės būtų nukreiptos žemyn į klausytojus. Šviesios spalvos į skudučius panašūs daiktai dar labiau pagyvintų salės vaizdą, kolonėlės atrodytų lengvai ir harmoningai. Įdėja apsėdo, pakėlė mane iš lovos ir visą naktį prasėdėjau prie eskizų. Abiems direktoriams mano projektas patiko.
Nufotografavau 2-juosčių kolonėlių su FA ir latviškais žemadažniais 10ГД-34 bei 3ГД-2 aukštiesiems atkurti korpuso projektą.
Prisiminiau dar vieną projektą.
Nežinau kas buvo iniciatorius, bet 1981 ar 82 metais man pasiūlė dalyvauti Kauno Čiurlionio muziejaus įgarsinimo projekte. Matyt miesto valdžia skyrė lėšų muziejuje įrengti vietą M. K. Čiurlionio muzikai klausyti, o mūsų gamyklos direktoriaus paprašė padėti.
Įdomu tai, kad akustinės dalies užduoti vykdė Leningrado ВНИИРПА (Всесоюзный научно исследовательский институт радиовещания и акустики). Ten dirbo daug geriausių akustikos žinovų, tame skaičiuje I. A. Aldošina, parašiusi ne vieną knygą iš kurių pats mokiausi. Beje, ši specialistė vėliau buvo AES garbės nariu. Leningrado instituto specialistai dalyvavo kuriant mano jaunystės svajonę, lempinį radijo imtuvą Festival, įgarsino Maskvos Lužnikų stadioną, tiekė aparatūrą Maskvos Ostankino telecentrui, kūrė Estonija serijos kolonėles Talino Punane RET gamyklai.
Anais laikais buvo stengiamasi nukopijuoti geriausius Vakarų šalių gaminius. Leningrado akustikai buvo gavę pažangiausias KEF Model-105 kolonėles ir iš jųs gavosi 100 АС-001 Орбита. Tyrinėjo amerikiečių ESS Laboratory AMT1 su Heilo aukštadažniais, bet nežinau ar šis projektas buvo sėkmingas.
Nuotraukoje ВНИИРПА akustinė kamera, kurioje sėdi angliškų KEF Model-105, ESS AMT1 ir 100 АС-001 Орбита tyrinėtojos.
Istorija pasikartojo – mane pasikvietė Kauno Radijo gamyklos direktorius ir paprašė prisijungti prie į Kauną atvyksiančios akustikų komandos iš Leningrado. Gavau studijinį magnetofoną МЭЗ-102А Ст, įrašiau Čiurlionio plokšteles, modifikavau aparatą, kad pasibaigus juostelei automatiškai būtų sugrįžtama į pradžią ir aparatas vėl startuotų be žmogaus pagalbos. Rami Čiurlionio muzika iš juostelės skambėdavo ištisą dieną, lankytojai galėdavo prisėsti ir pasiklausyti kokybiško garso.
Šis projektas buvo įdomus, nes galėjau matyti tai, ką neseniai galėjome pamatyti tik užsienio žurnaluose – KEF 105 ir B&W 801 buvo patys progresyviausi akustiškai suderintų kolonėlių-monitorių projektai. Susipažinau su akustikais, dalyvavau perklausoje ir darbų priėmime. Prieš porą metų lankiausi muziejuje, bet ten senosios aparatūros nebebuvo. Čiurlionio muzika skambėjo per prastas kolonėles, matyt iš CD grotuvo. Anos GAS garsas buvo nepalyginamai geresnis…Anais laikais retai fotografuodavome, bet platybėse radau reklaminę, kur kairėje KEF Model-105, o dešinėje sovietinis analogas 100 AC-001 Orbita.
Prieš aptariant Manto laišką siūlau perskaityti kitoje temoje apie 30 Hz.
Jei 88 klavišų rojalio žemiausia nata 27.5 Hz, gal reikia rinktis nuo 20 Hz dirbančias kolonėles?
Su muzikos instrumentais paprasčiau – jei žemiausia nata 27.5 Hz, žemiau šio dažnio garso nėra. GAS reikale situacija kitokia, nes žemiau deklaruojamo dažnio garsiakalbiai nenustoja dirbę. Jei kolonėlės uždaros, dažninės kritimas žemiau darbinio dažnio bus -12 dB/okt, o jei su FA, kritimas bus statesnis (-18 dB/okt.). Kitaip sakant, AS su FA atkurs ir 15 Hz, tik SPL bus -18 dB lygyje.
Kaip vertinti kolonėlę, jei deklaruojamas atkūrimas nuo 30 Hz?
Situacija nevienareikšmė. Buitinėms AS deklaruotas 30 Hz žemiausias atkūrimas gali reikšti, kad 30 Hz bus nukritę -6, -10 ar netgi daugiau decibelų. Studijinės aparatūros parametrai būna tikslesni. Studijinių monitorių deklaruojamas 30 Hz atkūrimas tikriausiai reikš nedidelį +/-3dB garsumo netolygumą. Projektuojant taip pat dažniausiai naudojamas +/-3dB dažninės svyravimas, todėl ir mes naudokime profesionalios aparatūros reglamentą.Nubrėžiau grafiką, kuriame parodyta AS su atkūrimu nuo 30 Hz@-3 dB. Jei tai kolonėlės su fazės apgręžėju, tada 20 Hz girdėsime 11 dB tyliau, 25 Hz bus tylesni per 5 dB, o rojalio 27,5 Hz (pirmos oktavos La/A0 nata) bus tylesnė maždaug per 3 dB nuo greta esančios Si/Bo natos. Jei AS uždarame korpuse, tada 20 Hz atkūrimas bus -8 dB, 25 Hz – 3.5 dB, o rojalio žemiausioji 27,5 Hz nata bus per 1.5 dB tylesnė už šalia aukščiau esančios natos 30,9 Hz (Si/Bo natos) garso dažnį.
Kadangi akustikoje, o ir muzikos garsų pasaulyje garsumo svyravimai dideli, galima daryti išvadą, kad AS su 30 Hz atkūrimu neblogai atkurs net pačią žemiausią iš rojalio sklindančią natą. Per vieną toną aukščiau esantis rojalio klavišas kuria 30,9 Hz vibracijas ir ši nata bus atkuriama taip, kaip girdėtume koncerte.
Galima pridurti, kad muzikos instrumentų kuriami patys žemiausi ir aukščiausi garsai būna tylesni negu iš instrumento viduriniosios garsų dalies. Kompozicijose taip pat retai sutinkame pačias žemiausias ir aukščiausias instrumentų natas.Ruporai yra efektyvūs, gali kontroliuoti sklaidą, o garsiakalbiai dėžėse būna mažo efektyvumo ir turi prastą sklaidą. Suderinti skirtingas schemas (didelio jautrio ruporus ir mažo jautrio AS) nelengva, bet optimalūs sprendimai seniai surasti. Jei kalbame apie aukštos kokybės GAS, kompaktiškiausi žemų dažnių moduliai jūsų paminėtam dažnių ruožui būtų korpusuose su FA. Jei VD ir AD moduliai ruporiniai, ŽD modulis turėtų būti kuo jautresnis. Kolonėlė su žemadažniu nuo 20-25 iki 400 Hz galėtų būti trijuostė su dviem 15″ garsiakalbiais apatiniame ruože. Garsiakalbių rezonansas turėtų būti apie 20 Hz, todėl tokio modulio jautris būtų apie 94 dB/W/m ir būtų pakankama galios atsarga visų AS modulių dinaminėms galimybėms išnaudoti.
Galime suskaičiuoti, kad tokios kolonėlės ŽD modulio tūris turėtų būti 500 ltr. arba dar didesnis. Elektrinė apie 300 W garsiakalbių galia leistų pasiekti koncertinį SPL lygį (118 dB peak SPL 3 metrų atstume iš 2 kolonėlių). Jei tokios kolonėlės per didelės, galima naudoti vieną 15″ žemadažnį ir konstruoti 2-juostę. Užduotis būtų lengvesnė, jei atkūrimą darytume nuo 30-35 Hz. Tada su vienu 15″ profesionaliu garsiakalbiu galima pasiekti apie 97 dB/W/m jautrį ir įgarsinti net labai didelį kambarį. Darant 3-juostę, galima būtų naudoti pigesnį ŽD garsiakalbį, bet tokios kolonėlės žemųjų dažnių modulyje turėtų būti 15 arba 18″ ŽD garsiakalbis.Kompaktiškumo problemas sprendė daug gamintojų. Gera dvijuostė su ruporu yra Westlake Audio Tower-12, paminėta pirmajame temos poste. Iš seniau gamintų būtų Altec Lansing Model 19, arba JMF Audio HPM šiuolaikinių kolonėlių serija. Su apvaliais ruporais būtų Tannoy kolonėlės su 15″ koaksialiniais garsiakalbiais, Avantgarde arba CP Audio Projects Nida dvijuostė su Traktrix ruporu.
Atsiranda vis daugiau konstruojančių, bet pramoninių AS su apvaliais ruporais rinkoje nedaug. Apvalūs užima daug vietos, ruporai pradeda vienas kitam trukdyti, todėl reiktų stengtis konstruoti su kuo mažiau apvalių ruporų vienoje AS.
Nuotraukoje kompaktiškos didelio jautrio kolonėlės su Altec Lansing 604 koaksialiniais garsiakalbiais. Panašių buvo pagaminta daug ir iki šiol tai patyrusių melomanų geidžiamas instrumentas muzikai atkurti.
Didelio jautrio Big Red monitoriai su 16″ Altec 604 garsiakalbiais
Apie teorinę kolonėlių dydžio, jautrio ir žemiausio atkuriamo dažnio priklausomybę galite sužinoti čia.
Amerikiečių Manley Laboratories senas gamintojas, dirbantis profesionalios ir buitinės, lempinės ir tranzistorinės elektroninės aparatūros srityse. Akustinėje srityje taip pat turi pasiekimų – Manley mikrofonai aukštai vertinami įrašų studijose, o Tannoy mėgėjai gali nusipirkti Manley kolonėlių Tannoy SRM-B/SGM-B korpusus su filtrais arba susiremontuoti Tannoy garsiakalbius. Jei turite Tannoy 10″ Dual-Concentric garsiakalbius, galite pasidomėti Manley kolonėlių korpusais.
Įkūrėjas Deividas Menli veiklą pradėjo 1980-ais gyvendamas Afrikoje. Pradėjo nuo lempinio Leak stiprintuvo tobulinimo, o po trijų metų ant jo stalo atsirado VTL lempinių stiprintuvų pirmtakas. VTL stiprintuvai buvo skirti Europos rinkai, yra gerai vertinami. Dar po trijų metų kartu su sūnumi sukūrė naują stiprintuvą ir pademonstravo Amerikos parodoje. Sulaukęs sėkmės Kalifornijoje atidarė gamyklą, o 1988 m. užregistravo antrinę įmonę Manley. 1993 Deividas ir sūnus Lukas nusprendė atsiskirti ir tada Deividas su žmona EveAnna atidarė Manley Laboratories, Inc. gamyklą.
EveAnna Dauray Kalifornijoje ieškojo darbo gitarinių stiprintuvų gamykloje, bet užstrijo VTL. Praėjo visus VTL stiprintuvų gamybos segmentus, darbavosi Menley Labs gamybos, rinkodaros, prekyvos ir klientų aptarnavimo padaliniuose. Nuo 1999 ji vienvaldis Manley Labs vadovas.Pirmą kartą su Manley produkcija susipažinau, kai į svečius atvyko bičiulis paklausyti savo Manley lempinio stiprintuvio su mano Altec-19 kolonėlėmis. Palyginus su Focal, apie kurį neseniai pasakojo kitas filmas, Manley gali pasirodyti panaši į manufaktūrą, bet kiek ten šiltų dalykų! Čia ir amerikiečių charakteris, ir tradicijų laikymasis, ir drąsa – kas dar lempiniuose stiprintuvuose arba profesionalioje aparatūroje išdrįs naudoti impulsinius maitinimo šaltinius? O dar pasakytų, kad geresni rezultatai negu su linijiniais. Kuris lempinės aparatūros gamintojas pasakys, kad jo geriausiame gaminyje išėjimo kaskadai ant tranzistorių, nes tai geriau? Arba pasišaipys iš tikėjimo apie 99,99 % švarumo vario laidų geresnį garsą…
Nuorodoje 2 valandos smagaus laiko su EveAnna ir reikalus išmanančiu pašnekovu iš San-Francisko audiofilo bendruomenės nariu. Iki galo filmo nenorėjau stabdyti. 👓
Aparatūros archyve turiu Concord DBA-10 Dolby-B tipo triukšmų mažinimo procesorių. Tai amerikiečių produktas, rinkoje pasirodęs apie 1970 m. Aparatą parodyti nusprendžiau ne dėl pagrindinės paskirties, bet dėl to kas galinėje panelėje užrašyta – PRECISION MANUFACTURED IN JAPAN.
Anais laikais Kinija dar miegojo, o Japonija buvo ta šalis, kurioje buvo galima kokybiškai ir žymiai pigiau pagaminti negu Vakarų šalyse. Japonija netruko taip įsitvirtinti, kad beveik visose buitinės aparatūros srityse aplenkė visokias amerikas su anglijomis. Japonai išskirtinio mentaliteto, pavydėtino darbštumo, ypatingai kruopščiai dirbantys ir sąžiningi žmonės.Trumpai apie Dolby.
Dolby triukšmų mažinimo sistemos buvo sukurtos sumažinti magnetofonų juostelių triukšmus. Dolby-B buvo skirta buitinei aparatūrai, triukšmus ši sistema sumažindavo 9 dB. Dolby sistemų neturintiems magnetofonams buvo galima nusipirkti atskirą Dolby procesorių ir maždaug +9 dB padidinti magnetofonų dinaminį diapazoną.
Dolby sistemas 1968 m. išrado amerikiečių Dolby Laboratory ir jos buvo pačios populiariausios. Kiekvienas gamintojas už kiekvieną magnetofoną su Dolby sistema Dolby Lab. mokėdavo lizencijos mokestį, išradėjas daug uždirbo ir toliau tobulino savo sistemas. Tai buvo kasetinių magnetofonų era ir galėjome klausyti muzikos iš magnetofonų su Dolby-C, Dolby HX. Buvo profesionalios paskirties Dolby sistemų, bet jos buvo brangios.
Plačiau besidomintiems GAS istorija siūlau perskaityti šį straipsnį.
Prisiminimuose apie Kauno Direktorių namų įgarsinimą paminėjau studijinį magnetofoną МЭЗ-102А Ст. Tai buvo pirmasis mano tyrinėtas ir naudotas studijinis aparatas, apie kurį šiais laikais buvo nelengva surasti informacijos. Trumpai pristatysiu šį sovietinį milžiną.
МЭЗ-102А buvo monofoniniai studijiniai aparatai, gaminami Maskvos televizijos ir radijo eksperimentinėje gamykloje nuo 1974 m. Perskaičiau, kad monofoninių buvo pagaminta ~700, o stereofoninių МЭЗ-102А Ст – apie šimtą. Du iš to šimto buvo Kaune: vieną pritaikiau Direktorių namuose, o kitą Kauno Čiurlionio muziejaus muzikos klausymo salėje.
Aparatai tokie sunkūs, kad dviese nepaneši. Svėrė per 100 kg, o ir gabaritai dideli – 89 x 61 x 44 cm. Suvirintas plieno šasi, sunkūs varikliai, modulinė konstrukcija neprilygo vakarietiškiems, bet anų tada nebuvo. МЭЗ-102А Ст sukonstruotas senesnio МЭЗ-101 pagrindais, todėl kinematinė schema buvo gerai patikrinta.
МЭЗ-102А Ст įrašydavo 2 takelius standartinėje 6,3 mm pločio juostelėje 38 arba 19 cm/s greičiais, dažninė buvo 31 – 16000 Hz (+/-3 dB), detonacijos <0,04 ir 0,05 %, dinaminis diapazonas >66/64 dB, iškraipymai <2 % (1 kHz). Namie pas mane anais laikais buvo geresnių parametrų 4 takelių Trio/Kenwood TT-50 juostinis, bet visų sąvybių požiūriu profesionalūs magnetofonai geresni už buitinius. Tik vėliau mano lempinis Villi Studer F-36 galėjo konkuruoti su МЭЗ studijiniais. Atsakymas paprastas – F-36 turėjo pro-aparatų kinematiką ir tai buvo 2 takelių stereo magnetofonas.
Studijinis MЭЗ-102А
Užtikau filmuką, kur apie МЭЗ-102А matyti daugiau.