Forum Replies Created
-
Posts
-
Perklausiau Weather Report – “Forecast:Tomorrow rinkinio antrąjį CD. Man labai patinka tokia muzika, bet iki jos keliavau dešimtmečius…
The Who buvo slenkstis nuo visiems patikusių bitlų link sunkesnio roko. Grupė susikūrė 1964-aisiais, bet tada jie man buvo “vieni iš daugelio nepažintų”. Beje, anais laikais – “daugelis” yra apgraužtas kaulas, kurį nenumesdavo sovietinis radijas arba plokštelių fabrikai. Geresnį “kaulą” reikėdavo susimedžioti kažkur Radio Luxembourg viduriniosiomis bangomis arba persirašyti į magnetofoną iš draugų juostelės.
1969-aisiais išėjo Tommy ir nuo tada The Who buvo mano taikinyje. Rock-operą Tommy iš LP plokštelės klausiau įstojęs į KPI savo nauja aparatūra. Diską įsirašiau į stereo magnetofoną Grundig TK-247 De-Luxe, o juostelę pasidėjau į “auskinės” fonotekos lentyną.Paminėsiu kelis įsimintinus The Who albumus.
The Who Sings My Generation išėjo 1965 m. Į Lietuvą LP plokštelės atkeliaudavo iš JAV, todėl mes pamatėme ne gimtojoje šalyje (UK), bet JAV išleisto albumo viršelį. Štai tokį kairėje, o dešinėje viršelis būdavo retenybė:
Tommy laikoma pirmaja rock-opera. Grupės lyderio Pete Townshend sukurta opera pasakoja apie kurčią, nebylų ir aklą berniuką, tapusį kinietiško bilijardo (pinball) genijumi. Dvigubo albumo viršelis įspūdingas – atvertus matydavome triptiką, kurį sukūrė Mike McInnerney. 1975-aisiais pasirodė Tommy filmas, su Roger Daltrey pagrindiniame vaidmenyje.
Po kelių metų (1973) The Who išleido antrą roko operą Quadrophenia. Taip pat dvigubas albumas, kurio viršelį sukūrė aktoriaus Roger Daltrey pusbrolis Graham Hughes. Netoli grupės studijos prie pabo pamatė stovintį Vespa motorolerį, bet negalėjo sugalvojo kaip įkomponuoti grupę. Kai žvilgsnis sustojo prie Vespos veidrodėlių, beliko į juos sudėti portretus.
Įsiminė Who’s Next, pasirodęs 1971-aisiais. Viršelį šiam albumui sukūrė John Kosh, o išleido Polydor:
Rinkoje daugybė priemonių formuoti, pakeisti, papildyti garso įrašus. Veltui ir už pinigus…
Neseniai pasirodė Thenatan Vinylizer įskiepio 11-toji versija, tinkanti PC ir Mac kompiuteriams. Jei pasiilgote vinilo plokštelių traškesių, šilto garso ir senojo muzikos draivo, galbūt verta skirti 4,5 € išbandymui?
Su Columbia Records Frenkas Sinatra pradėjo dirbti 1943-iaisiais, o 1946 m. išleido pirmąjį albumą The Voice of Frank Sinatra. 8 dainos buvo įrašytos 4-iuose 78 RPM monofoniniuose diskuose. Billboard sąrašuose albumas pirmavo 7 savaites.
Pirmąjį milijoną Frenkas uždirbo iš MGM už filmus ir tada pasisamdė architektą E. Stewart Williams. Suprojektavus namą buvo pakviesti Valentino Electronics aparatūros specialistai iš Holivudo.
Anais laikais magnetofonų žmonės neturėdavo, tačiau buvo galimybė įsirašyti diską į 1920-aisiais sukurtą acetatinių diskų technologiją; ant aliuminio disko buvo užneštas juodas acetato sluoksnis, kuriame rėžtukas rėždavo garso takelį. Toks realiu laiku gautas įrašas būdavo pilnai analoginis.
Būdavo gaminami nuo 7 iki 16″ diametro diskų ruošiniai, įrašas būdavo tik vienoje disko pusėje, o etiketės buvo užrašomos ranka. Kadangi buvo įrašoma į minkštą lako sluoksnį, įrašai greit susidėvėdavo. Pas Frenką S. buvo didžiausias 16″ įrašinėjantis įrenginys Rek–O–Kut.
Aparatūros rinkinyje kairėje matome radijo imtuvą, o viduryje stovi garso reguliavimo mikšeris.Nepavyko sužinoti apie kolonėles. Jei nuotraukose kolonėlių nesimato, reiškia kolonėlės buvo sumontuotos lubose. Įdomus ir techniškai neblogas sprendimas – lubose galima sumontuoti gerus garso monitorius, dirbančius panašioje į studijinę aplinką.
Užtikau filmuką apie šiuolaikinį plokštelių drožtuką, tik nežinia kur gautume diskų?
Tikras High-End kai manęs dar nebuvo; 1947-ųjų Frenko Sinatros muzikinis “kombainas” su dviem patefonais. Viduriniuoju buvo galima įsirašyti plokštelę, o tas padėtas kairėje buvo naudojamas atkūrimui.
State-of-the-art 78rpm hi-fi sistema, 1947
Keliaujant po Las-Vegas mačiau Tomo Džonso namus. Frenkas S. gyveno netoli Los-Anželo, Kalifornijoje. Dabar ten galima užsisakyti kambarį, uosti F. Sinatros rūkalų kvapą, įkvėpti praeities atmosferos ir paliesti seną aparatūrą.
Trumpas filmukas.Apie KEF LS50 rungtį su Mackie HR824 Mk1. Arba – 13,3 cm (5,25″) prieš 22 cm (8″) žemadažnius.
Abi AS yra artimojo akustinio lauko monitorių klasės, bet HR824 yra aktyvinės. LS50 ŽD membranos plotas 3 kartus mažesnis už HR824 žemadažnio darbinį plotą. LS50 pajungiau prie Threshold “Stasis-2” A-klasės 200 W galios stiprintuvo. Mackie monitoriuose yra 150 W (ŽD) ir 100 W (AD) stiprintuvai.
LS50 su FA, o HR824 su 15×30 cm dydžio pasyviniu spinduliuotuvu.
LS50 deklaruojama dažninė 79 Hz – 28 kHz +/-3 dB, o HR824 Mk1 37 Hz – 22 kHz 0/-3 dB.Abiejų sistemų garsumą sureguliavau taip, kad būtų vienodas SPL, o kuri kolonėlė pajungta parodo galios stiprintuvo indikatoriai; kai dirba dešinio kanalo indikatoriai, reiškia klausome LS50.
Pirmiausia įraše girdime būtent KEF LS50.
KEF LS50 turi gerus garsiakalbius ir sukonstruotos labai gerai. Bevieles LS50 vertinčiau atsargiau.
Iš trūkumų paminėčiau ribotą dinamiką. LS50 taip pat negali atkurti žemiausios muzikos oktavos, bet tai nesumenkina šių mažylių. Reiktų paminėti, kad LS50 turi stiprių konkurentų naujų ir naudotų gaminių rinkose.
Ką lygindamas su ADS L10 išgirdau?
ADS L10 uždaruose korpusuose, didesnis žemadažnis, jautresnės ir truputį geriau atkuria žemiausius dažnius. Turi labai glotnią dažninę ŽD ruože.
KEF LS50 žymiai mažesnio jautrio, bet labai galinga 50 cm diametro ŽD draiverio ritė leidžia pompuoti daug vatų. Stasis-2 stiprintuvo maksimali galia 240 W kanalui ir abi mažylės tos galios paragavo.Visos mažosios AS turi ribotas dinamines galimybes, negali atkurti mikro-dinamikos. LS50 ne išimtis. Priešingai, nuo tam tikro garsumo paduodant dvigubai ar keturgubai galios, garsumas mažai keičiasi.
Turiu linijiškumo matavimus, o juos apibendrinus bus galima atlikti išsamesnę analizę.KEF LS50 yra modernios lentyninės. Nedideli žemadažniai riboja žemųjų muzikos oktavų atkūrimą, tačiau nedidukas žemadažnis sukonstruotas puikiai: koaksialinė ŽD-AD draiverių schema, geras korpusas su FA ir neblogi filtrai leidžia formuoti koherentišką garsą. Už 1200 € nusipirkus naujas, arba už pigiau – naudotas, rezoliucijos ir muzikos scenos atkūrimo galės pavydėti brangesnes šiuolaikines lentynines klausantys bičiuliai.
Paklausykime trumpą epizodą, kurį atkuria ADS L10 ir KEF LS50.
Kolonėles pajungiau prie Threshold Stasis-2 galios stiprintuvo, o indikatoriai parodo kurios kolonėlės groja: kairysis dirba su ADS, o dešinysis – su KEF. Stiprintuvai sureguliuoti taip, kad girdėtume maždaug vienodą garsumą.Išklausiau patyrusių žmonių iš Rusijos diskusija apie lempinius ir tranzistorinius stiprintuvus. Komerciniai dalykai neišryškinami, bet kelis kartus paminėtas GAS vertinimas – “patinka-nepatinka”. Pabaigoje šis leitmotyvas akcentuotas ir lieka neaišku – dalyviai nesupranta, kad muzika ir garso įrašų atkūrimas visiškai skirtingi dalykai, ar tiesiog nori išsisukti nuo atsakymo juodą katę įkišdami atgal į maišą…
Beje, filmuko pradžioje paminėtas Anatolijus Devičenskis mano jaunystės bičiulis, su kuriuo dar Sovietų laikais aptarinėdavome AS struktūras. Anatolijus geras inžinierius ir protingas žmogus, dabar gaminantis lempinę aparatūrą.Filmukas per pusvalandį, bet siūlyčiau dar pusvalandį skirti apmastymams.
Antra tekstų rinkinio dalis iš Audioforumas.lt – Apie muzikos atkūrimą… (2008.10 – 2009.08).
Dinaminis garsiakalbis veikia analogiškai kaip dinaminis mikrofonas, tik atvirkščiai: padavus kintamos srovės signalą į ritę, garsiakalbio membranos virpėjimas generuoja garsą.
Tipinio dinaminio garsiakalbio pjūvis paveikslėlyje (paėmiau iš http://www.flexunits.com):
