Forum Replies Created
-
Posts
-
Vertinant senuose šaltiniuose nurodytas kainas reikėtų taikyti infliacijos koeficientą. Apie kainos koregavimą galima sužinoti apsilankius Inflation calculator.
1988 metų antroje pusėje db pradėjo išeiti kas du mėnesiai. Užtai būdavo storesni.
Liepos-rugpjūčio numeryje publikuotas studijinių konsolių ir mikšerinių pultų katalogas su kainomis, tik kainas reiktų padauginti iš 2,2.
Sunku patikėti kiek daug tada buvo šių techniškai sudėtingų įrenginių gamintojų ir dar daugiau įvairiausios paskirties įrenginių variantų/modelių.
Katalogas 27-iuose puslapiuose, bet galite pažvelgti ką likus 2 metams iki akcijų pardavimo studijoms siūlė Willi Studer.
“Patefonų pavaros” apžvalgą sudėjau į dokumentą, kurį rasite čia.
1983 m. db žurnalo numeryje pristatyta Monrealio įrašų studija. Kanada buvo ledo ritulio kraštas, bet ir ten buvo ne viena moderni garso įrašų studija su aukštos klasės garso kontrolės kambariais. Per metus Montreal Sound Studio generuodavo per 35 tūkstančius. Tais metais sukūrė garso takelį filmui, įrašė Europoje žinomo atlikėjo albumą, tuziną kanadiečių atlikėjų albumų ir visokių garsų televizijai, komercinei reklamai ir pan.
Kitame puslapyje išvardyti šioje studijoje naudojami įrenginiai ir muzikos instrumentai. Yamaha didysis rojalis, Fender Rhodes elektroninis pianinas, Hamond ir Leslie vargonai yra brangu, bet dar brangiau studijoje “apgyvendinti” Westlake aktyvinius monitorius kokybiškai garso kontrolei gauti: 
Platybėse šios studijos nebeužtikau – matyt bus užsidariusi.Studer gamino puikius juostinius magnetofonus ir studijinius pultus. Iki šiol yra naudojančių tuos 1982-ais sukonstruotus Studer 900-series mixing console, bet skaitmeniniai Studer magnetofonai yra mažai kam žinoma retenybė.
1984 liepos db numeryje buvo pristatytas Studer skaitmeninio magnetofono prototipas. Įdomus dalykas, todėl nuskenavau pirmąjį straipsnio puslapį:
Tai buvo DASH (Digital Audio Stationary Head) tipo 2 takelių su stacionariomis galvutėmis magnetofonas. Pagalvojau – kiek daug pastangų reikėjo tokį sukurti, bet per sekundę didelį konstruktorių darbą vėjais gali nunešti rinkoje pasirodęs tobulesnis SAK arba naujas skaitmeninių įrašų standartas.
Studer su Sony 1980-ais kūrė PCM standartą, aktyviai prisidėjo prie DASH standarto sukūrimo. 1983 m. DASH buvo patvirtintas, o 1989 m. pasirodė 48 takelių pramoninis Studer D820 skaitmeninis magnetofonas.
Studer buvo stiprūs R2R juostinių magnetofonų biznyje, bet sunku buvo išsilaikyti greit kintančiame skaitmeniniame pasaulyje. 80-ųjų pabaigoje Willi Studer nusprendė iš biznio pasitraukti ir 1990-ais Studer Revox Group nupirko Motor-Columbus AG. Netrukus Revox Group buvo padalinta į Studer (Pro) ir Revox (Hi-Fi). Naujų šeimininkų globoje 1993 pasirodė Studer skaitmeninis pultas, 1994 m. kontrolinį akcijų paketą įsigijo Harman International, Inc. ir įmonė vėl sutvirtėjo.Skaitmeninė aparatūra studijose pasirodė 7-to dešimtmečio pabaigoje, o 8-ajame prasidėjo intensyvi studijų skaitmenizacija. Kiekviename pro-aparatūros žurnale būdavo po straipsnį apie skaitmeninius garso signalo formavimo ir apdorojimo metodus. Paprastiems žmonėms reikėjo sulaukti windousų ir mobiliųjų telefonų, kad pradėtume suvokti naujos eros reikšmę.
db Sep 1982 numeris.
Skaitmeniniam signalo apdorojimui buvo reikalingi kompiuteriai ir specialios programos. 1983-iais pasirodė IBM-XT. 16 bitų CPU, valdomas DOS operacinės sistemos, 640 kB RAM, 20 MB HDD, 5.25″ lanksčių diskelių išorinės atminties įrenginys ir monochrominis žalios spalvos arba spalvotas CGA monitorius. Turėjau tokį, JAV kainavo gal 2 tūkst. $. Studijoms buvo reikalingi su specializuotomis programomis, o toks kainuodavo apie 20 tūkst. Deja, po 2-3 metų reikėdavo išmesti, nes skaitmeninė technika greitai sensta morališkai – 1984-ais atsirado pažangesni IBM PC-AT su plaukiojančio kablelio ko-procesoriais.
Įrašų studijos privalėjo turėti skaitmeninių būgnų komplektą, kurie tada buvo brangi naujovė.
Būgnams valdyti reikalinga skaitmeninė įranga.
Vartydamas db, viename pamačiau Linn Drum programuojamos skaitmeninių būgnų mašinos reklamą:
Klausydamas Pink Floyd The Dark Side of the Moon ir krūpčiodamas nuo įrašyto žadintuvo, prisiminiau 7-tą dešimtmetį. 1970-ais buvo įrašyta Jesus Christ Superstar roko opera, tą dešimtmetį visi didžiausi Pink Floyd albumai, Bitlai ir daugybė kitos auksinės vertės muzikos. Iš dabartinės nežinočiau ką šalia padėti, o tada įrašų studijoms reikėjo aptarnauti į rinką įsiveržusią video produkciją, įgarsinti vaizdo klipus. Muzikos rinka buvo milžiniška, buvo generuojamas didelis pelnas. Tai skatino kurtis įrašų studijoms, o konkurencija vertė studijas siūlyti karščiausias technines naujoves.
Prieš keliaujant į 9-tą dešimtmetį pavartykime aukso amžiaus studijinės aparatūros žurnalus. db, The Sound Engineering Magazine buvo leidžiamas Niujorke, o Europoje šį žurnalą redagavo apie studijų darbą ir apie akustiką knygas parašęs John Borwick (1924-2016). Kitas buvo įrašų industrijos žurnalas Mix. Taip pat mėnesinis, amerikoniškas tik iš Kalifornijos. Spaudos kioskuose Mix nenusipirksi, žurnalas buvo platinamas profesionalios aparatūros parduotuvėse, įrašų studijose arba reikėdavo užsiprenumeruoti.
1982, 83 ir 84 m. db ir Mix.Kaži kiek kainuodavo bazinis įrašų studijos aparatūros komplektas?
Skaitmeniniai studijiniai aparatai 1980-aisiais buvo labai brangūs, ypatingai automatizuoti pultai ir skaitmeniniai magnetofonai. Konkurencija vertė įsigyti moderniausią aparatūrą, arba muzikantai iškeliaus pas konkurentus. Skaitmeninė technika sparčiai tobulėja ir dar sparčiau atpinga, bet išsilaikyti įsikibus į naujoves būdavo sunku. Tuolab, kolonėlės nepigo, reikėjo geresnių kambarių, daugiau patalpų ir darbuotojų. Studija negalėjo neturėti skaitmeninių būgnų arba dirbti su pasenusia programine įranga. Iš įrašų biznio ėmė trauktis daug metų ten dirbę. Skaičiau Graham Langley iš Amek prisiminimus, kur jis rašė, kad 1982 m. nusprendė nebesigalinėti su “skaitmenizacijos pažanga”, nes suvokė, kad po poros metų jo aparatūra išeis iš mados, dviem jo studijoms reikės 600 tūkstančių, kurių per 2 metus uždirbti nebuvo galima.
1987-ais bazinis komplektas – Sony PCM-3324 skaitmeninis magnetofonas, pultas ir skaitmeninė įrašų suvedimo įranga kainavo beveik pusę milijono JAV dolerių.
Spartus techninis vystymasis didžiąsias studijas vertė atsinaujinti ir naujai įrangai išleisti visus sukauptus pinigus. Arba reikėjo pasitraukti. Šiek tiek lengviau buvo periferijoje, nes ten studija kainuodavo pigiau. 1980-aisiais didžiosios studijos prarado daug klientų, dvigubai padidėjo paskolų palūkanos ir prasidėjo bankrotai. Nežiūrint to, 1970-ųjų gale prasidėjęs pakilimas leido studijoms dirbti, tik reikėjo per dieną gauti apie 3000 USD. Atsirado naujas įrašų organizavimo būdas, kai muzikantai įrašomi kažkur Abbey Road studijoje, tada lekiama į Wessex pasidaryti garso užklojimus (overdubbing), o trečioje studijoje atliekamas mikšeriavimas. Prasčiau įrengtoms mažosioms buvo lengviau išsilaikyti, bet didžiosios studijos toliau užsidarydavo ir beveik niekas į jas nebeinvestuodavo. Užsidarė garsios Strawberry South, Odyssey Studios. 1989-ais darbą pradėjo Londono Metropolis Studios, bet tai greičiau išimtinis atvejis.
Metropolis vienos iš įrašų studijų (Studio-B) aparatūrinė.
Metropolis garso suvedimo studija.
