Forum Replies Created
-
Posts
-
Ruporus „pavežti“ gali tik kompresiniai garsiakalbiai, o kupolinius reiktų palikti be apkrovimo, arba apkrauti AP (akustinėmis panelėmis). Jei kupolinis AD garsiakalbis dirba su AP, reikia rinktis su stangriomis membranomis (Al, Ti, Be). Šilkiniai net su nedideliu AP akustiniu apkrovimu duos didesnius iškraipymus.
Geriausios yra berilio membranos. Po to sektų Al, o Ti turi didžiausius membranų lūžių iškraipymus. Ti paprastai naudojamas koncertinėje aparatūroje, kur svarbiausia patikimumas (atsparumas perkrovimui). Berilio membranos yra brangios, todėl buitinėse AS arba studijiniuose artimojo lauko monitoriuose su AP dažniausiai naudojami kupoliniai su Al membranomis.Sugrįžtant prie Klipsch, galbūt kitas kolonėlių modelis su Al membranomis AD modulyje skambėtų geriau, bet pasikartosiu – net su berilio membranomis kupolinį garsiakalbį apkrauti ruporu būtų iššūkis. Klipsch naudoja Traktrix ruporus, kurių apkrovimas kažkiek lengvesnis, bet jokiam kupoliniam ruporas yra ne vieta būti.
Dar vienas pavojus kyla kai dėl apkrovimo pažemėja garsiakalbių rezonansas. Norint išvengti AD garsiakalbio iškraipymų žemajame dažnių ruože, reikėtų naudoti selektyvius filtrus. Nemanau, kad Klisch naudoja 4-os eilės filtrus, todėl aktyviniai krosoveriai leistų sumažinti AD modulio iškraipymus, ypatingai didesnių galių režime.Platybėse užsimezgė diskusija apie strymintos muzikos kokybę ir pašnekovas parašė –
nesuprantu, Česlovai, kodėl neigi, kad streaminimas yra aukštesnės kokybės signalo šaltinis. Tai kad jau yra.Stryminimo struktūrinius ypatumus apžvelgėme kitoje vietoje, todėl čia koncentruokime dėmesį į formatus.
Pirmiausia pasakysiu, kad minėdamas CD, galvoje turiu visus lazerinius diskelius. Žinoma, SACD ar Blue-Ray suteikia daugiau erdvės muzikos failams, bet CD formatas toks gilus ir platus, kad jokios kolonėlės negali atkurti kas ten gali būti įrašyta. CD galimybių taip pat negali išnaudoti aukščiausio lygio akustinis keitiklis – elektrostatinės ausinės.
Aukščiau čia yra postas apie moksliškai organizuotą eksperimentą, kur buvo nustatyta, jog išgirsti geresnį garsą iš SACD ar kito hi-res signalo nešėjo žmonėms nepavyksta. Tokia ir mano patirtis – geresnio garso iš to paties diskelio tik iš SACD sluoksnio man nepavykdavo. Rinka taip pat nusiraminusi ir absoliuti dauguma muzikos albumų išeina 16/44 formate. Iš anksčiau išleistų SACD muzikos failų provaideriai gali pasisemti hi-res, bet tai jų biznis ir man nerūpi.Paklausite – kam reikalingas hi-res?
Garso įrašų studijose seniai naudojamas 24/96 standartas, nes atliekant manipuliacijas – koreguojant tembrą, dinaminį diapazoną ar atlikti kitokias garso transformacijas, reikalinga tam tikra garso signalo parametrų atsarga. Viską atlikus, paruošiamas 16/44 master-įrašas ir failai keliauja į CD fabrikus.Nuotraukoje CD dėžutės nugarėlė, kur parašyta, kad diskelis Digitaly re-mastered 96 kHz – 24 bit technology. Įrašas puikus, bet tai CD diskelis.
Jean Michel Jarre – ImagesStrymintos muzikos mylėtojai pasinėrę į kokybiškiausio failų formato paieškas. Drąsiausi teigia, kad geriausi yra hi-res failai, jiems daugiau bitų ir kilohercų yra kokybės garantas. Su tuo nesutinku – jei žmogus negali išnaudoti 16/44, didesnė erdvė jam nereikalinga.
Atsakysite – sviestu košės nepagadinsi!
Tada pridursiu – visa muzika sutelpa į 20 kHz ar net mažiau, į 110 dB garsumo diapazoną ir net mažiau, tai kodėl negirdimiems ultragarsams skirti antratiek kiek mums suteikia CD? Tam “pertekliui” reikia antratiek daugiau vietos, bereikalingai apkraunamas internetas, sulėtėja parsisiuntimas, padidėja super-failų degradacijų kelyje iki failų grotuvo. Hi-res muzika brangesnė, todėl hi-res yra blogesnis už 16/44 standartas ir man jo nereikia.Jei arklys partempia vežimą, kam man reikalingas reklaminiu bantu iš paskos tursenantis antras, į svirną atsinešantis tik didelį pyyrst? 😊
Apie laidus ir kabelius esu parašęs daugiau techninių žodžių, kuriais norėčiau pasidalinti.
Jungiamieji laidai yra pati paprasčiausia GAS grandis, todėl jai skirti daugiau dėmesio neverta. Atsakymai surašyti elektronikos vadovėliuose, kur teigiama, kad žemųjų dažnių srityje laidų ir kabelių parametrai turi labai mažą įtaką. Faktiškai, GAS laidų parinkimui užtenka elektriko konsultacijos ir nedaug pinigų. Dauguma muzikos mylėtojų tai supranta, ypatingų laidų neieško, diskusijose nedalyvauja. Lietuvoje matome jautresnių bičiulių, toje nepaneigiamos įtakos sąvokoje įžvelgiančių galimybių pasireikšti. Tikriausiai čia slypi mokslo oponentų energija ir noras pradėti manipuliacijas.
Visi žinome, kad apdulkėjusio rezistoriaus ar kondensatoriaus parametrai pasikeičia. Reiškia, net viena dulkė pakeičia garsą. Kitaip sakant, viskas turi įtakos! Logiška, todėl gamintojams atsiranda proga prigaminti žaisliukų… Gražių laidų, audiofilinių saugiklių, kaladėlių, CD diskelių drožtukų, juodkūnių ir dar bala žino ko.
Jei mokslas tokius dalykus neigia, tuomet reikia rasti kitų būdų įsiūlyti ir gerai uždirbti. Būdas yra – laidų įtaka įsitikinsite klausant! Mes, Lietuvos inžinieriai ir GAS konstruktoriai negalime to paneigti, nes patys mažai išmanome apie žmogaus klausos ypatumus. Mums užtenka žinoti, kad laidai įtakos neturi, bet muzikos klausymo požiūriu juk esame vienodi specialistai kaip ir tie laidus girdintys… Diskutuoti sunku, nes „Grandinių teorijos“ oponentai nepripažįsta.Lietuvos universitetuose į girdėjimo galimybes nesigilinama, bet šiais laikais randame puikios literatūros. Esu susikomplektavęs keletą storų knygų, o kai kurias spėjau perversti. Pasirodo, Kembridžo universitete yra speciali „Girdėjimo suvokimo“ (Auditory Perception) mokslininkų grupė, kuriai vadovauja nusipelnęs profesorius (Emeritus Professor) Brian Moore. Kadangi šį specialistą seniai žinau iš kitų knygų, buvo įdomu susipažinti su jo darbais girdėjimo srityje.
Kembridžo universiteto Psichologijos katedros Girdėjimo Suvokimo Grupė2016-ųjų rudenį iš JAV buvo atvykęs Niujorko Metropolitan teatro solistas Džonas Osbornas. Kauno Filharmonijos salė yra akustiškai puiki erdvė, Lietuvoje turime klasikinės muzikos įrašų specialistų, todėl vis dažniau čia užsuka žymūs atlikėjai įsirašyti albumų.
Su garso režisieriumi Viliumi Keru iš Baltic Mobile Recordings (BMR) susipažinome 2015-ais, kai su grupele saviškių Vilius apsilankė Audiogourmet ir perklausėme jų naujausio Kremerata Baltica su Gidonu Kremeriu klasikinės muzikos albumo. Man patiko BMR darbas, jiems – mano “Nida” atkūrimas ir susibičiuliavome. Dabar BMR įsitvirtinę, o tonmeisterė Aleksandra Kerienė prasimušė iki “Grammy” nominančių. Vilius K. mane pakvietė stebėti įrašų sesijos Kauno Filharmonijoje ir atsirado proga užfiksuoti artistų ir studijos darbą iš arčiau.
Sudėliojau 2:30 trukmės tyzerį, kurį galite pažiūrėti čia.
John Osborn, Aleksandra Kerienė, Vilius Keras, Č.P. ir operos dainininkė Lynette Tapia po įrašų sesijos Kauno Filharmonijoje (2016 09 16)Periodiškai pradedamos diskusijos apie laidus. Kas gali būti smagiau už galimybę parašyti “savo nuomonę”, kai nieks nesiims įrodyti, kad tu klysti. ?
Aš taip pat turiu “nuomonę” ir kartais susigundau ją viešinti.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
GAS yra techninis dalykas, ant kurio neretai suklumpa jautrios sielos techninių mokslų neragavę žmonės.Muzikos atkūrimo sistemų vystymosi kelią skirstau į 2 dalis. Pirmasis būtų nuo lempinio triodo išradimo 1907 iki 1935-ųjų, kai buvo įrodyta, kad muziką galima įrašyti ir atkurti taip, kad sunku būtų atskirti groja orkestras ar kolonėlės. Svarbiausias čia yra 1933 m. eksperimentas, kai simfoninio orkestro garso signalas iš Filadelfijos telefono laidais buvo perduotas į Vašingtoną, kur Konstitucijos salėje susirinkę tūkstančiai klausytojų negalėjo patikėti, kad už užuolaidos groja ne orkestras, bet kolonėlės. Apie šį mums ypatingai svarbų eksperimentą galite perskaityti lietuviškai.
Sekantis svarbus etapas baigėsi 1975, kai R. H. Small ir A. N. Thiele sukūrė garsiakalbių matematinius modelius (1971), leidusius sumodeliuoti AS darbą ir tie metodai buvo pradėti naudoti praktiškai. Nei knygose apie akustiką, nei apie stiprintuvus laidams dėmesio neskiriama, nes tai tiesiškiausias (lengvai nusakomas) GAS elementas. Kitas dalykas, kad rinkos dalyviai priversti ieškoti būdų prasimanyti naudos. Prisimenu Šakti akmenų bangą, esu liudytojas laidų biznio užgimimo, kai SanFrancisko parodoje 1995 m. pirmą kartą laidams buvo skirtas visas parodos aukštas. Tada stipriai iššovė Nordost su Flat-Line Cable ir legendomis apie Greitį, Preciziškumą ir Muzikalumą. Šūksnius sutvirtino nematyta laidų kaina ir nuo tada silpnesnės psichikos muzikos mylėtojai paniro į svajones turėti iš sidabro, storiausius ar brangiausius laidus.
Iš anos parodos turiu išsaugojęs egzotinius AS laidus, kuriuos su bičiuliu esame tyrinėję. Mudu greit nusiraminome, bet yra tebegyvenančių tikėjime. Nuo 1995-ųjų mokslas apšaudomas Hai-Endu, kurio niekas net nesistengia apibūdinti. Vadovėliai atsilaikė, čiauškėjimams turėtume nepasiduoti ir mes – lietuviai racionalūs žmonės. ☺️
Nuotraukoje egzotiniai laidai iš SanFrancisko, kurie dabar puošia mano “audio-muziejų”.
Apie Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje esančius vargonus parašė Virginijus Barkauskas.
Tai Alexander Schuke iš Potsdamo (Vokietija) trijų manualu 50 registrų vargonai, pastatyti berods 1962m. Tai identiškas instrumentas kaip ir Vilniaus katedroje, tik kitokioje akustinėje aplinkoje.
Vilniaus katedros vargonai buvo laikomi vieni geriausių barokinių vargonu buvusioje Sovietų Sąjungoje. Kadaise eidavau į koncertus, kur tada buvo paveikslų galerija ir klausiau grojant visą Europos vargonininkų elitą. Sugrįždamas iš JAV į Lietuvą pats ten koncertuodavau.
Filharmonijoje buvo antras mano koncertas. Vargonai čia puikūs, mechanizmas palyginti tvarkingas, tik instrumentui reikia atlikti priežiūros darbus. Mano žiniomis, filharmonijos administracija planuoja tą padaryti.
Bėda ta, kad vargonininkai Lietuvoje nenori groti Filharmonijoje, motyvuodami, kad vargonai turi skambėti “katedriškoje” aplinkoje. Daug puikių vargonų yra būtent salėse, todėl nereikėtų bijoti groti Vilniaus filharmonijoje, slėptis už akustikos. JAV dažnai net bažnyčios neturi didelės reverberacijos, bet daug puikiu vargonų yra tokiose erdvėse, įskaitant garsiuosius Wanamaker Legacy vargonus Filadelfijoje.
Apmaudu, kad filharmonijos vargonai taip mažai naudojami. Tokius dabar pastatyti kainuotų milijonus. Esu grojęs Beckerath vargonais dviejose vietose – Montrealio St. Joseph Oratory, jų vargonai įeina į garsiausių pasaulio vargonų dešimtuką. Taip pat St. Paul katedroje Pittsburg, kuri laikoma viena iš geriausių JAV vietų groti vargonais. Grojant Vilniaus katedros ir filharmonijos vargonais panašus įspūdis kaip garsiaisiais Beckerath. Skirtumas tik tas, kad Beckerath vargonai modernizuoti, įdėtos kompiuterines kombinacijos su neribotu kombinacijų skaičiumi. Vilniuje yra 4 kombinacijos ir “Organo Plenum” (“pilni vargonai”), kurio šį kartą nepanaudojau. “Suregistruoti” sausio 4d. koncertą reikėtų 60-80 kombinacijų, bet naudojome 4-ias.
Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonaiBalansinius/simetrinius su XLR, o taip pat nebalansinius/nesimetrinius su RCA ir kitokiomis jungtimis pakomentuosiu plačiau.
Jungiamieji laidai yra antena, gaudanti aplinkos trigdžius. Nors asimetriniai laidai su RCA jungtimis dažniausiai turi šarvą, signalas teka vidiniu-signaliniu ir išoriniu laidu-ekranu. Tokiu būdu elektromagnetinio trigdžio indukuotas signalas patenka į stiprintuvą ir į garsiakalbius.
Balansiniai kabeliai turi 2 signalinius laidus, kuriuos supa ekranas. Balansinės (simetrinės) schemos dirba diferencialiniu principu, o tai reiškia, kad į abu signalų laidus indukuotos srovės stiprintuvo įėjime bus priešingų fazių ir panaikins viena kitą. Jei simetriškumas geras, trigdžių įtakos sumažėjimas gali siekti šimtus kartų. Tai aktualu studijose arba kažkokioje pro-aplinkoje, kur daugybė “parazitinių” signalų spinduliuotuvų. Pvz., scenoje veikia šviesos muzika, kur būna didelės srovės ir impulsiniai valdikliai.
Balansinis sujungimas dažnai naudojamas mažų signalų šaltiniams pajungti, bet pagrindinė sritis yra mikrofonai. Mikrofonų signalai maži, reikalingas didelis stiprinimas, čia reikalingi ilgi kabeliai, dainininkai būna elektriškai triukšmingoje aplinkoje, todėl naudojamas balansinis jungimas. Buitinėje aplinkoje pavojingų trikdžių nėra arba jie maži. Nebent kaimynas garaže pradėtų suvirinimo darbus, arba kažkur namie būtų netvarkingų elektros įrenginių.Ilgą mikrofono pajungimo į mikšerinį pultą trasą nuo triukšmų gali apsaugoti simetrizuojantis transformatorius mikrofono išėjime, simetrinis kabelis ir asimetrizuojantis transformatorius mikšerinio pulto įėjime. Tai nėra brangu, todėl šis būdas plačiai naudojamas.
Reikia paminėti pilnai simetrinę struktūrą, kai nuo įėjimo iki išėjimo dirba du vienodų parametrų elektronikos grandynai. Tokią struktūrą sutinkame mažų signalų matavimo prietaisuose. Garso studijose reikalavimai pašaliniams triukšmams aukščiausi, bet audio keitiklių signalo lygis palyginti didelis, todėl pilno simetrizavimo nereikia. Namų GAS pilnai balansinių struktūrų taip pat nesu matęs, nes tokia reikalauja dviejų stiprinimo traktų kiekvienam stereo kanalui (vienas stiprina “+” poliariškumo signalą, o kitas “-” signalą). Mažų galių zonoje pilnai simetrinį stiprinimą padaryti paprasta, todėl ausinių stiprintuvai gali būti balansiniai. Naudos neįžvelgiu, bet GAS su kolonėlėmis naudoti pilnai simetrinę struktūrą būtų neracionalu.Sugrįžtant prie temos pasakysiu, kad simetrinis GAS įrenginių sujungimas techniškai geriausias, bet piktnaudžiauti nereikėtų – aparatūra su balansiniais įėjimais/išėjimais brangesnė, o naudos galite nepajausti.
Apie jungtis ir kabelius galite perskaityti RaneNote 110 dokumente, kur kabelių gamintojai ras naudingų patarimų.Linkėjimai forumiečiui Tanuki.
Stasio Eidrigevičiaus (Stasys) plakatas.Mackie aktyvinius monitorius galite jungti abiem būdais. Paprastesnis ir labiau paplitęs yra jungimas asimetriniais kabeliais su RCA jungtimis. Jei signalo šaltinis turi simetrinį išėjimą, tada monitorius galite jungti simetriniu kabeliu su XLR jungtimis, išnaudojant Balanced lizdą. Sviestu košės nepagadinsi, bet geresnio garso nesitikėkite.
Jei monitoriai nuo signalo šaltinio labai toli (10 m ar toliau), balansinis jungimas leistų išvengti ilgoje signalo trasoje susidariusių parazitinių signalų įtakos, bet tada svarbu naudoti šaltinį su simetriniais (balansiniais) išėjimais. Sujungus nebalansinį išėjimą su balansiniu monitorių įėjimu naudos neturėsite, nesvarbu kokiu kabeliu tai padarytumėte.
Buityje ilgų laidų paprastai nereikia, o mūsų aplinkoje elektromagnetiniai trikdžiai būna nedideli. Laidai su RCA jungtimis (varpeliais) yra paprasčiausias ir labiausiai paplitęs aparatūros sujungimo būdas.
Keli matavimai:
Atskirų kanalų dažninės. 
Bendroji sistemos dažninė.
Sistemos aprašyme pateikta tokia dažninė, bet autorius negalėjo pasakyti kokioje konstravimo fazėje su kokiais garsiakalbiais buvo išmatuota. Parašė, kad šie matavimai atlikti be Goto SG-188BL aukštadažnio su 19 mm berilio membrana. Su šiuo aukštadažniu dažninė aukščiausioje oktavoje taip pat būtų krintanti. Goto mažylis “188” turi seniausios konstrukcijos fazės adapterį su mažų skylučių žiedu adapterio įėjime. Skylutės paminėtame SG-188BL sudaro akustinį filtrą, todėl įdėklą vadinti išlygintoju-ekvalaizeriu būtų teisingiau. Toru sakė, kad S. Goto jam yra rašęs jog taip stengėsi prislopinti aukščiausių muzikos oktavų atkūrimą.
Aukščiausioje oktavoje muzikos signalo praktiškai nebūna, o obertonų sumažinimas teigiamai veikia sistemos iškraipymus. Priešingai, pasirinkus lygią dažninę nepavyktų išvengti aukštadažnio garsiakalbio membranų lūžių ir garsas būtų labiau varginantis. Su Toru O. plačiau diksutavome apie Goto SG-188BL ir apie tai, kad Seiya Goto visą gyvenimą siekė komfortiško skambesio.
Vaikantis parametrų būtų galima naudoti dar vieną ultra-dažnių juostą, gauti glotnią dažninę iki 20 kHz ar iki daugiau, bet papildomi filtrai įneštų iškraipymų ir pablogintų garso sinfaziškumą.
Goto SG-188BL draiverio įdėklo brėžinys iš Toru O. archyvo
Aktyvinių sistemų konstruktorius gali pasirinkti sistemos suderinimą, sureguliuojant modulių atkūrimo lygius ir signalų užlaikymą. Bendroji dažninė rodo, kad žemiausių dažnių modulių (subvuferio ir didžiojo ruporo) stiprinimas padidintas; ŽD ruože iškraipymai maži, o kambarys matyt leido pakelti žemiausias oktavas, kad muzikos “pamatas” būtų stipresnis. Tembriniam balansui priekaištų neturėjau, todėl plačiau apie GAS suderinimą ir dažninės nuolydį viršutinėje oktavoje nešnekėjome.Ruporinės sistemos pasižymi ypatingai dideliu akustiniu slopinimu, todėl nebelieka buitinėms sistemoms būdingų garso uždelsimų signalui pasibaigus.Buvo įdomu išgirsti daugiajuostės sistemos su dideliais ruporais darbo sinfaziškumą. Tokie tyrinėjimai reikalauja daug laiko, bet Toru Okada išmaniai pasirinko kolonėlių konstrukciją – visi garsiakalbiai ir ruporai sumontuoti koaksialiai didžiajame rupore, pasiektas kompaktiškiausias kolonėlės modulių išdėstymas, parinkti žemiausi skyrimo dažniai. Tai leido minimizuoti akustinius atstumus tarp visų kolonėlės modulių. Didelis kambarys leidžia atsitraukti klausant ir taip pagerinti garso sinfaziškumą. Didesnių pastabų dėl scenos atkūrimo ar dėl garso rezoliucijos taip pat neturėjau.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Esu klausęs įvairių garso sistemų. Perklausos pas Toru metu konstruktoriui spaudžiau ranką – šiam žmogui norėjau nusilenkti.
Konstravimas buvo vykdomas akustikos mokslo pagrindu, buvo atliekami matavimai ir pagal jų rezultatus buvo suderinami krosoveriai ir visa GAS.
Išskyrus Esoteric Grandiozo CD grotuvą ir Lab-Gruppen infra-ŽD stiprintuvą, kiti Toru Okada įrenginiai yra Accuphase. 