Darius

Forum Replies Created

Viewing 9 posts - 1 through 9 (of 9 total)
  • Author
    Posts
  • in reply to: Muzika-įrašas-atkūrimas #10086
    Darius
    Participant

      Ne tiek svarbu, kas kokius terminus ar sąvokas vartoja, kiek svarbu, ar moka paaiškinti plačiau, ką turi galvoje. Kai aš sakau, kad “girdžiu daugiau muzikos”, turiu galvoje skambesio scenos gylį, erdvės mąstą, skambesio niuansus ar kitaip “šešėlius”. Tai yra labai reikšmingi dalykai, nes atskaitos taškas yra gyvas garsas, kuomet mes girdimi atlikėjus skirtingose scenos vietose ir grojančius gyvais instrumentais. Todėl visi melomanai turėtų vaikščioti į geros natuūralios akustikos koncertus. Kuo artimiau atkurtas garsas skamba kaip gyvas, tuo geriau, tai ir yra tikrasis atskaitos taškas. Čia net ne mano nuomonė, o garsiojo Hiroyasu Kondo. O skambesio scenos gyliui išmatuoti, aparatai net neegzistuoja. Galimas daiktas, kad kažkoks išmatuotas parametras koreliuotų su scenos gyliu, bet koreliacija neįrodo priežastinio ryšio. Arba kitas pavyzdys – skirtingų laidininkų skambesys. Aš tiksliai girdžiu vario, sidabro, sidabruoto vario ir kitų laidininkų specifinį skambesį, nors nėra aparatų matuojančių tuos skambesio skirtumus. Visi techniškai išprusę žmonės žino, kad laidininkų laidumas skiriasi, bet jis niekaip nekoreliuoja su skambesiu. Kad įnešti dar daugiau sumaišties pasakysiu, kad aš nenaudoju nei vario, nei sidabro, nei sidabruoto vario, nes šie laidininkai man neskamba taip gerai, kaip mano atrasti, kurių, žinoma, čia neatskleisiu:). Pasakysiu dar griežčiau. Tie kas negirdi skirtingų laidininkų skambesio, arba iš skirtingų laidininkų pagamintų detalių skambesio, neverta net užsiimti aparatų konstravimu, nes gausis, kaip pas visus gamintojus. Žinau, kad šiuo savo pasisakymu galiu supykdyti ne vieną, bet kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę.

      Taigi daug nesiplečiant pasakysiu, kad būtų labai paprasta, jeigu viską būtų įmanoma išmatuoti. Gal ir ateis toks laikas, bet man nesugebėjimas viską išmatuoti netrukdo gyventi, mėgautis muzika ir konstruoti. Kaip ir netrukdo gyventi beribė Visata su >10^20 žvaigždžių. Aš pasitikiu savo ausimis, savo muzikiniu išsilavinimu ir neturiu laiko verstis per galvą ir viską pagrįsti matavimais, nes turiu ir kitą hobį. Žinoma, visada išmatuoju dažnines ar kitas išmatuojamas charakteristikas, bet labiau vedamas smalsumo ir dėl to, kad sugebu, bet vėlgi, jos tik dalinai koreliuoja su geru skambesiu ir nieko neįrodo – tuo įsitikinau daug kartų.
      Darius

      • This reply was modified 1 year, 1 month ago by Belas.
      in reply to: Diskutuoja fizikai #7231
      Darius
      Participant

        Kadangi nėra vardo, tai nežinau į ką kreiptis:)

        As būtent tą ir turėjau galvoje visą laiką. Ginčytis dėl esminių principų yra beviltiška, o teoriškai arba pagal išmatuotus parametrus nustatyti, kuris aparatas skambės, o kuris ne – neįmanoma, todėl aš iš karto ir sakiau, kad pasitikiu tik fizikos dėsniais ir savo ausimis (ABX ar AB, jeigu apie ta pati kalbame). Pasitikrinau dėl mano testuoto NGR – kažkas man buvo sakęs apie 30%, bet iš tikrųjų pagal techninį aprašą 0-7.5dB, tai tuomet ~60%, bet rezultato tai nekeičia. Jeigu įdomu – tas stiprintuvas buvo VAC Renaissance 70/70 MkII. Taip pat niekur nesakiau, kad studijoje šimtai operacinių yra gerai, tik tiek, kad studijoje skambesio mes nekontroliuojame, o už studijų ribų – galime, tačiau principai nuo to nesikeičia.
        Pagarbiai, Darius

        in reply to: Diskutuoja fizikai #7226
        Darius
        Participant

          Dmitrijau, konkrečiai tai antram termodinamikos dėsniui, bet, tiksliau kalbant, ne tai kad prieštarauja, bet iš to dėsnio išplaukia neigiamas grįžtamųjų ryšių poveikis. Platesniam ir išsamesniam paaiškinimui nėra vietos ir laiko.

          Jūs teisus, kad grįžtamieji ryšiai daug kur egzistuoja arba yra sukuriami, bet visų jų poveikis yra neigiamas. Būtų įdomu, jeigu žinote teigiamą pavyzdį, nes aš dar nesusidūriau. Pvz. klimato sistemoje, esant didžiuliam anglies dvideginio kiekiui atmosferoje išimtinai dėl žmogaus veiklos, yra siūloma paleisti milijonus miniatiūrinių palydovų, kurie atspindės Saulės šviesą. Techniškai tai veiks, bet kodėl tiesiog nesumažinus CO2? Šiuolaikinė elektronika iš tiesų yra neįsivaizduojama be grįžtamųjų ryšių, bet dažniausiai todėl, kad bandoma spręsti sukurtas problemas arba maskuojant dizaino klaidas. Ar nevertėtų geriau pašalinti pačią problemą, o ne ją spręsti maskuojančiais triukais, kokiais yra grįžtamieji ryšiai.

          Paimkime populiarųjį negative feedback naudojamą stiprintuvuose. Jis sumažina iškraipymus, šiek tiek pagerina žemų dažnių atkūrimą ir visada sugadina aukštų dažnių atkūrimą (aš esu testavęs vieną labai aukšto lygio stiprintuvą, kuriame buvo galima reguliuoti NF nuo nulio iki berods 30%). O kur dar harmonikų praradimai. Taip sugadinami bent pusė visų stiprintuvų (su fiksuotu NF), nors kam reikia mažinti iškraipymus iki 0,01% (ar dar mažiau) niekas nepaaiškina, o ausys pradeda girdėti tik maždaug nuo ~1%. Tuomet, taisant naujai sukurtą aukštų dažnių problemą, naudojami didžiuliai RC filtrai (lyginant maitinimo įtampą ar ir šiaip prikaišiojant kur reikia ir nereikia) su beprotiška pigių aliumininių elektrolitinių kondensatorių talpa (dažnai dešimčių milifaradų) ir taip sterilizuojami/išryškinami aukšti dažniai, rezultate gaunant skambesį, neturintį nieko bendro su natūralumu (aš išsamiai testavau šitą kelią). Ir apie tokiais akrobatikas galima daug kalbėti, nors tai tik “paviršiaus krapštymas”. O kur dar esminiai dalykai.

          Pabaigai norėčiau dar kartą priminti, ką jau esu sakęs – reikia nepainioti bendrosios elektronikos su audio elektronika, nes audio signalas nėra tik išgrynintų dažnių seka. Ten kur signalas yra tik dažnių seka, naudokite grįžtamuosius ryšius pagal poreikį.
          Pagarbiai, Darius

          in reply to: Muzika-įrašas-atkūrimas #7225
          Darius
          Participant

            Truputį ne į temą, bet iš įdomiosios istorijos.

            Galbūt kilo klausimas, kur dingo galybė magnetofonų juostų, kurių praktiškai niekas nebenaudoja. Pasirodo, jos buvo didžiąja dalimi sunaudotos pirmosios kartos ličio baterijose. Sony inžinieriai gavo užduotį, kur panaudoti nebereikalingas juostas ir gamybos pajėgumus. Jie išsiaiškino, kad užtepus ličio sluoksnį tarp juostų ir paprastai suvyniojus, gaunasi puiki baterija. Dabar ličio baterijos jau kitokios, bet prasidėjo nuo juostų ir dabar užkariavo pasaulį.

            Kita istorija yra apie studijines master juostas. Jų ilgaamžiškumu buvo labai rūpinamasi ir jos būdavo sutepamos banginių taukais, kad nesusiklijuotų saugant saugyklose. Kai banginių medžioklė buvo uždrausta, chemikai inžinierių užsakymu pagamino banginių taukų ekvivalentą, kuris buvo plačiai naudojamas. Tačiau po 20 metų juostų saugojimo paaiškėjo, kad per tiek laiko dauguma juostų susiklijuoja ir tampa nebenaudojamos, o štai su natūraliais banginių taukais ir po šiai dienai naudojamos. Tačiau entuziastai išsiaiškino, kad dar vieną, paskutinį kartą susiklijavusią juostą galima panaudoti pakaitinus mikrobangų krosnelėje, bet po tokio apdorojimo jau būna amen. Tokiu būdu, dauguma master juostų dingo ir niekada nebus panaudotos (jeigu dar neišmestos), nors tokio poreikio turbūt ir nebėra. Išskyrus maniakus, kurie su super brangiais studijiniais juostiniais magnetofonais klauso master juostų pirmą kopiją, kainuojančią (esu girdėjęs) apie €1000, kas yra dar vienas bereikalingos gigantomanijos pavyzdys.

            Darius

            in reply to: Muzika-įrašas-atkūrimas #7222
            Darius
            Participant

              Turbūt dažnas audiofilas susimąsto ar bent jau pagalvoja, kokia yra muzikos įrašo reikšmė, ar tai būtų CD, ar plokštelė, ar juosta, ar kasetė. Nors muzikos įrašas gimsta įrašų studijoje (kurioje svarbiausias komponentas yra, žinoma, mikrofonas), bet klausytojas yra bejėgis ką nors pakeisti po laiko. Kaip buvo įrašyta ir išleista, taip ir liks amžiams, nebent retais atvejais būna iš naujo masteruojami įrašai, kaip antai MFSL (Mobile Fidelity Sound Lab) atveju, kai jie perleido neįtikėtinai aukštos kokybės plokšteles ir CD (padengtus aukso ar sidabro sluoksniais). Kam įdomu, gali pagooglinti Mobile Fidelity Sound Lab Album Discography. Beje, padengimas auksu nėra išsidirbinėjimas, nes toks CD yra amžinas, nes auksas ne tik yra labiausiai atsparus metalas bet kokiam aplinkos poveikiui (aukso negraužia net stipriausios cheminės rūgštys), bet CD paviršių auksu galima lygiai padengti vienatominiu sluoksniu, ko nepavyksta nei su aliuminiu, kuris buvo naudojamas pirmuosiuose CD, nei tuo labiau polimeru, naudojamu visuose vėlesniuose CD. Beje, būtent auksu padengta plokštelė iškeliavo į kosmosą su abiem Voyager palydovais 1977m., kurių vienas neseniai išskrido už Saulės sistemos ribų, kurį galbūt perims ateiviai, kurie galbūt išsiaiškins, kaip nuskaityti plokštelės turinį:)

              Muzikos įrašų būna įvairių ir dar įvairesnių būna leidimų. Geriausiai skambantys yra tarp pirmųjų leidimų, kuomet nenaudota garso kompresija, o plokštelės buvo lengvo svorio ir todėl gerai skambančios. Tačiau pasitaiko ir tragiškų įrašų. Pvz. roko muzikos šedevrai – Deep Purple In Rock arba Black Sabbath Vol.4 įrašyti taip blogai, kad joks leidimas nėra tenkinantis. Turbūt prisirūkęs ar pagiringas garso inžinierius taip „pasistengė“, bet blogų įrašų pasitaiko visuose muzikos stiliuose. Net geriausi iš visų leidimų – japoniškas In Rock (20P2 serijos) ar prancūziškas Vol. 4 (Castle serijos) – negali kompensuoti prarastos muzikos. Visi kiti leidimai yra dar baisesni, o patikrinau aš visus įmanomus, kol pagaliau radau geriausius. Tačiau apie tai rašau ne todėl, kad paverkšlenčiau apie prarastą muzikos kokybę, bet tam, kad pabrėžčiau, kokia didelė yra įrašų reikšmė. Tai kas prarasta studijoje ar perleidžiant įrašus, nebus atstatyta jokioje garso atkūrimo sistemoje. Yra manančių, kad aukščiausio lygio sistema gali “atstatyti” ar “pagerinti” sugadintą įrašą, tačiau tai yra neįmanoma, nes prieštarauja antrajam termodinamikos dėsniui. O kaip žinia, kas prieštarauja gamtos dėsniams, negali egzistuoti. Tie kurie netiki, gali paimti ir palyginti 20P2 serijos japoniską leidimą (kokio nori muzikos stiliaus, nes 20P2 serija išleido daugiausiai įrašų) ir bet kurį kitą, išleistą po 2000m. Jeigu skirtumo negirdite ar skirtumas jums yra menkas, neverta švaistyti pinigų garso atkūrimo sistemai, nes galite drąsiai apsiriboti mobiliuoju telefonu ir ausinėmis (kaip nemažai žmonių ir daro) arba žaisti su muzikos serveriais. Aš asmeniškai negaliu “atklausyti” to skirtumo ir todėl kolekcijoje turiu labai daug japoniškų CD leidimų ir nemažai dar ankstesnių leidimų nei 20P2 serija. Tačiau ir japoniški leidimai puikus buvo tik iki 1990m ir su retomis išimtimis po 1990m., o po to buvo pradėti kompresuoti, kaip ir visi kiti. Galbūt kyla klausimas, kodėl reikia pirkti geriausius įrašus? Todėl, kad niekada nežinai, kokio lygio garso atkūrimo sistemą turėsi ateityje. Geriausi įrašai garantuoja geriausią skambesį, nepriklausomai, kokia bus sistema. Man pasisekė, kad šį principą supratau ir įrašų kokybės skirtumus išgirdau labai anksti, todėl pasikeisti teko tik apie 150-200 CD. Jeigu domina detalesnė informacija apie skirtingų šalių ir kompanijų leidimus, parašysiu vėlesniuose tekstuose.

              Būtent dėl aukščiau minimos priežasties yra labai svarbus ir pradinis įrašo atkūrimas patefonu, CD grotuvu, ar juostiniu magnetofonu, nes kas bus prarasta šiame etape, nebus atstatyta jokiame vėlesniame aparate. Čia galima būtų pateikti analogiją iš penkiakovės sporto jojimo rungties varžybų. Visi sportininkai pradeda jojimą su 300 taškų, bet dauguma baigia su mažiau (už klaidas ir laiko viršijimą taškai minusuojami). Kas prarasta jojimo metu, nebus kompensuota vėlesnėmis rungtimis, kaip kad patvirtina L. Asadauskaitės patirtis Rio de Janeiro ir Tokyo olimpiadose. Dėl šios priežasties garso atkūrimo sistemą lengva testuoti skirtingų leidimų įrašais, nes kuo aukštesnio lygio yra garso atkūrimo sistema, tuo didesnis skirtumas turi būti tarp geriausio ir blogiausio leidimo. Po tam tikro laiko net nebereikia klausyti blogiausio leidimo, nes išlavinta klausa nebeleidžia apsirikti vertinant skambesį. Apibendrintai galiu tik pasakyti, kad puikiai skambančių CD grotuvų (ar ypač transportų) yra vienetai, o puikiai skambančių patefonų yra daug, tačiau geriausi egzemplioriai (patefonai ar transportai) yra ekvivalentiški, kuo turėjau laimės įsitikinti savo ausimis ir lieku su CD formatu iki gyvenimo pabaigos.

              Turbūt natūraliai gali kilti klausimas, kaip sukurti garso atkūrimo sistemą, kad būtų prarasta kuo mažiau skambesio? Šių principų teorijos aprašymą palieku tolimesnei ateičiai, nes kol kas negaliu atskleisti savo paslapčių, o ir teksto būtų daug daugiau nei šį kartą. Į kapus jų nusinešti nesiruošiu, todėl tam tikrai ateis laikas.

              Pagarbiai, Darius

              in reply to: Diskutuoja fizikai #7213
              Darius
              Participant

                Česlovai, jūs rašote iš karto apie daugybę techninių dalykų, apie kuriuos net nebuvo pradėta diskusija. Dmitrijus iš karto pasakė, kad lauks, kol aš papasakosiu apie savo konstravimo principus, tuo tarpu jūs bandote paneigti ar nuginčyti bet ką, ką, jūsų nuomone, aš galėčiau turėti galvoje:) Antrą kartą aš nesiginčysiu dėl to, apie ką jau išsakiau savo nuomonę, bet vienu klausimu pasakysiu savo nuomonę, jei jau jūs paminėjote.

                Man operaciniai stiprintuvai ir grįžtamieji ryšiai (kurie egzistuoja ir daug kur kitur) yra raudona linija, kurios nežadu peržengti. Taip yra todėl, kad dar nesu girdėjęs puikiai skambančių komponentų, kuriuose panaudoti operaciniai stiprintuvai (ar kitos integruotos komponentės) bei grįžtamieji ryšiai. Tai netgi prieštarauja gamtos dėsniams, nes ir klimato sistemoje grįžtamieji ryšiai yra didelė bėda ir juos visais būdais būtina riboti. Kadangi mano orientyras yra gamtos dėsniai, neturiu pagrindo jų nesilaikyti, nebent mano išlavinta klausa išgirstų, tai, ko negirdėjo anksčiau. Aš kaip fizikas suprantu, kas yra operacinis stiprintuvas, kam jis naudojamas, ir kad jų pagalba pagerinami garsinio signalo parametrai. Klausimas tik, ar tikslas pateisina priemones, nes priemonės, mano nuomone, yra perteklinės. Su operaciniais stiprintuvais dar yra krūvos ir pasyvių detalių, kas bendroje visumoje gadina skambesį (bet pagerina parametrus). Jau sakiau anksčiau, kad garso atkūrimo sistemoms negalioja bendrieji elektronikos metodai, nes su garso elektriniu signalu reikia elgtis atsargiai. Jei į skambesį žiūrėtume kaip į dažnių seką, tuomet taip – gryninti galime, bet skambesys nėra tik išgrynintų dažnių seka. Gamtoje nėra išgrynintų dažnių, o ir gyvi instrumentai (smuikai, variniai ar būgnai) skamba taip, kaip skamba, su visais netobulumais, harmonikomis ir fazių poslinkiais, ar ką tik galima įsivaizduoti. Mano įsitikinimu nereikia bandyti daryti geriau, nei egzistuoja gamtoje, jei norime natūralaus skambesio. Bet čia jau atskira tema apie skambesio atskaitos tašką ir apie tai parašysiu nuomonę kitoje temoje.

                O ši tema, mano nuomone jau išsemta, nes jūsų ir mano filosofija labai skiriasi. Ir tame nematau nieko blogo. Pasikartosiu paskutinį sykį – aš niekada nenorėjau pasakyti, kad jūsų (ar apskritai) aktyvių akustinių kolonėlių sistema yra kažkuo bloga. Priešingai, aš galvoju, kad jūs padarėte geriau, nei dauguma komercinių sistemų, bet kol neišgirdau, lieku prie savo nuomonės, kad perteklinės priemonės nebūtinos, nors tikriausiai duoda norimą rezultatą. Tačiau, sąžiningai žiūrint, turi ir 6 skaičių kainą, kas mano nuomone nėra optimalu (ne veltui paminėjau pirmųjų buitinių kolonėlių šių dienų kainą). Net kosmoso technologijose pradeda dominuoti kaštų optimizavimo principai, nes bet kokios kainos principas nebetinka net kosmose.
                Pagarbiai, Darius

                in reply to: Diskutuoja fizikai #7185
                Darius
                Participant

                  Laba diena Dmitrijau, aš iki šiol jokiame lietuviškame diskusijų forume nedalyvavau, nes jau 20 metų gyvenu užsienyje. Čia gerb. Česlovas, klausydamas vieną radijo laidą, kurioje paminėjau savo hobius, rado mane per Facebook Messenger, nes FB nustojau naudoti prieš keletą metų, po keleto aktyvaus dalyvavimo metų nusprendęs, kad FB yra tuščias laiko gaišimas. Aš esu fizikas pagal išsilavinimą ir mokslininkas pagal profesiją, bet neturiu jokio specialaus elektroninės inžinerijos išsilavinimo. Manau, kad tai tam tikras privalumas, nes nesu prisirišęs prie jokių rašytų ar nerašytų elektroninės inžinerijos taisyklių, o elektronika bet kuriuo atveju yra taikomoji fizika. Mano kelrodis yra fizikos dėsniai ir išlavinta klausa, nes įgijau ir gana gerą muzikinį išsilavinimą (esu baigęs B. Dvariono muzikos mokyklą lygiagrečiai su vidurine mokykla).

                  Mokslinio metodo, apie kurį klausiate, esmė yra identifikuoti ką konkrečios srities kolegos praleido, nepastebėjo, ar neįvertino, bei dekonstruoti problemą į sudėtines dalis pagal reikšmingumą. Viskas yra reikšminga, bet yra reikšminga ne vienodai. Skamba paprastai ir tai yra tam tikras mąstymo būdas, nes galioja visose žinių srityse. Todėl skaitydamas bet kokią informaciją, aš mąstau apie tai, apie ką kiti galbūt nepagalvojo. Po to testuoju, ar identifikuotos problemos yra reikšmingos ar ne. Radus reikšmingas problemas ir jas išsprendus, teigiamas efektas galioja visiems audio komponentams, ar tai būtų DAC, ar fono korektorius, ar pradinis ar galinis stiprintuvas, ar kolonėlės. Mano pasakymas, kad absoliuti dauguma audio komponentų sukonstruoti neteisingai, remiasi tuo, kad visi gamintojai daro stebėtinai tas pačias klaidas, o jos turbūt kyla iš elektroninės inžinerijos vadovėlių, kurie suformuoja požiūrį į audio komponentus, kaip ir į kitus elektrinius/elektroninius, o ne kaip išskirtinai į audio. Dažnai yra laikoma, kad akustiniai komponentai (mikrofonai, ausinės ir kolonėlės) priklauso audio kategorijai, o štai visi kiti yra elektriniai/elektroniniai ir yra mažiau svarbūs. Tai mano nuomone yra klaida, nes visi komponentai akustinio/elektrinio signalo kelyje link klausytojo ausų priklauso audio kategorijai ir yra labai reikšmingi (išskyrus jų eiliškumą). Žodis “skamba” vienodai taikytinas ir kolonėlėms ir pvz. stiprintuvams.

                  Turėsiu jus nuvilti, nes konkrečių dalykų, kuriuos esu identifikavęs, aš atskleisti negaliu, nes aiškinuosi, ar galiu apsaugoti savo intelektinę nuosavybę ir ar yra tam tikra komercinė jų vertė. Man nebūtų labai gaila, jei ta informacija pasinaudotų pavienis entuziastas, bet nesu nusiteikęs, kad “pasiskolintų” gamintojai, iš kurių svarbiausi yra kinai. Jie viską staigiai nukopijuos ir padaugins, nes jų darbo jėga vis dar yra pigiausia. Iš kitos pusės, jūs galbūt patys pastebėjote, kad kai gamintojai pasakoja apie savo gaminių savybes, jie skleidžia dūmų uždangą ir slepia ar kartais ir patys nesupranta, kur yra jų gaminio tikroji vertė. Iš čia atsiranda gyrimasis vatų galia ar THD parametrais, kurie jokios esminės reikšmės skambesiui neturi. Aš dūmų uždangos kurti nenoriu, o visos tiesos pasakyti negaliu, todėl atsiprašau už tokią masonišką poziciją.
                  Pagarbiai, Darius

                  in reply to: Didelis jautris – kas tai? #7160
                  Darius
                  Participant

                    Gerb. Česlovai, aš matau ir jaučiu jūsų azartą, kai paskyrėte savo gyvenimą aktyvioms akustinėms sistemoms, bet aš nesutinku su centristine kolonėlių filosofija, kad visa kita nesvarbu – tik kolonėlės (ir dar mikrofonai, kurie neabejotinai yra svarbiausi garso kelyje iki klausytojo). Aš tikiu, kad aktyvios akustinės sistemos skamba labai gerai, bet tai ne vienintelis svarbus audio sistemos komponentas. Yra toks angliškas posakis “we agree to disagree”. Aš nuoširdžiai sakau, kad neturiu laiko surinkinėti ilgus tekstus ir pagrįsti juos vizualine ir technine informacija, kad bandyčiau įrodyti savo tiesą. Bėgant metams, man poreikis įrodyti savo tiesą silpsta. Ateis laikas ir aš savo požiūrį aprašysiu savo puslapyje. Ne tam, kad kažką įrodyčiau kitiems, bet kad pagrįsčiau ir iliustruočiau savo kelią.

                    Kita tema, kokia prasmė ieškoti tikslių techninių parametrų, kurie pagrįstų gerą skambesį? Net juos apytikriai suradus, jie nepadės paaiškinti skirtingo sistemų skambesio. Bus tik iliuzija ir confirmation bias, bandant tą padaryti. Kompleksinėse sistemose yra daugiau nei vienas būdas gauti galutiniam rezultatui ir skirtingi žmones to siekia skirtingais būdais. Jeigu būtų vienintelis teisingas kelias, jau seniai visi juo ir būtų pasukę. Deja, taip neįvyko ir niekada neįvyks. Jokioje srityje, nes tai prieštarauja moksliniam metodui. Ir tai yra labai gerai, nes kitaip būtų be galo nuobodu.

                    As jau minėjau apie neteisingai konstruojamus komponentus. Bet tai nereiškia, kad su neteisingais konstruojamais komponentais neįmanoma pasiekti puikaus galutinio rezultato. Įmanoma, bet laukia ilgi ieškojimo ir komponentų derinimo metai. Aš tuo tarpu mokslinio metodo pagalba ieškau silpnųjų audio komponentų vietų ir stengiuosi jas eliminuoti. Jas eliminavus, teigiamas efektas galioja visiems komponentams be išimties. Todėl man tai yra svarbiausia ir todėl manęs nedomina vieno konkretaus komponento tobulinimas. Jūsų metodiškas ir nuoseklus aktyvių kolonėlių tobulinimas nusipelno pagarbos, bet kolonėlės nėra vienintelis svarbus komponentas (jau pradėjau kartotis).

                    Pabaigai, aš juk niekam nedraudžiu klausyti 120dB garsumu. Tiesiog aš pats taip niekada nedarysiu, tausodamas savo ausis, ir todėl man niekada neprireiks gigantiškų kolonėlių, būtų jos aktyvios ar pasyvios. Ir daugiau šiuo aspektu nesiginčysiu:).

                    Pagarbiai, Darius

                    in reply to: Didelis jautris – kas tai? #7086
                    Darius
                    Participant

                      Labas vakaras, kadangi man dedikuojamas postas, tai norėčiau plačiau paaiškinti, ką turėjau galvoje, nes kolonėlių jautrumas yra neabejotinai geras dalykas.

                      Pradėsiu nuo 120dB. Orientacija į 120dB ir roko koncertą yra neteisinga ir žalinga sveikatai. Roko koncertuose reikia lankytis kuo rečiau ir retkarčiais nueiti nebent emocijų užtaisui, nes kokybės ten niekada nerasite (išimtys tik pavirtina taisyklę) ir negrįžtamai paliksite dalelę ausų. Kas netiki manimi, gali pasikalbėti su atitinkamos srities medikais arba pasidomėti sąrašu apkurstančių rokerių – jis ilgas. Trinktelėti namuose 110-120dB gal ir norėjosi jaunystėje kvailystėje, bet 115dB garsumu tą galima daryti tik 2min, tai kokia to prasmė? Trinksint ilgiau, be ausų pažeidimo dar prisistato ir policija:) Tikiuosi mano komentarą perskaitys daugiau žmonių, todėl raginu saugoti savo ausis, jei norite klausyti muzikos iki gyvenimo pabaigos. 95dB limitas dienai yra 2val., kas yra pakankamas laikas perklausyti tris albumus, o per metus perklausysite 1000. Su teisinga sistema, 95dB užtenka ir rokui ir metalui – klausau ir tokią muziką. Tie kas naudosis smartphone programėlėmis garsumui matuoti, rekomenduoju jas sukalibruoti. O klausantiems per ausines, ypač jaunimui, irgi reikėtų du kartus pagalvoti.

                      Kaip jau iš karto pasakiau, jautrios kolonėlės yra geras dalykas ir jūs teisingai pasakėte, kad labai svarbu atkurti tylą, bet problema yra jų perteklinis galingumas (pvz. 200W 97dB jautrumo kolonėlėms), kas reiškia didelius magnetus, sunkias dėžes, didelį akustinio derinimo darbą ir t.t., rezultate išauginantį kainą iki kosminių aukštumų, nes patys klausytojai galingas didelio jautrumo kolonėles gali pasigaminti (o ir nusipirkti) tik vienetai. Pats galingumas, žinoma, nėra problema savaime, bet namų sąlygomis net 50W yra daugiau nei per akis. Kai kas sako, kad reikia atsarginio galingumo, bet taip yra dėl blogos konstrukcijos. Gal kam nors bus įdomu, kad pirmosios pasaulyje buitinės kolonėlės – Acoustic Research – buvo sukurtos 1950ųjų viduryje ir kainavo virš 200 USD, kas dabartiniais pinigais būtų virš 2000USD. Turint galvoje šių laikų kolonėles ir už 200.000USD, kyla pagrįstų klausimų, į kokius kosmosus nuvažiavo audio gaminių kainos. Industrija suvalgė pati save?

                      Galingoms kolonėlėms reikia ir galingų stiprintuvų, nes kam gi galingos kolonėlės, jei negali trinktelėti:) Štai čia yra sekantis nesusipratimas, nes šiaip jau galingų stiprintuvų nereikėtų, jeigu jie būtų teisingai konstruojami, o dabar 99% stiprintuvų ir visų kitų komponentų konstruojami neteisingai. Ir aš turiu galvoje ne schemas, o pamatinius dalykus, nes galia yra išvestinis dydis, kuriuo galima ir yra manipuliuojama – viskas priklauso nuo to, ką sudauginsi, ar iš ko padalinsi, priklausomai nuo formulės. Todėl ir gauname situaciją, kai naudojame galingus stiprintuvus, bet realiai tik keletą vatų galios (dažniausiai mažiau). Tiesa, iš esmės jie dauguma tokie ir yra – realiai kelių, geriausiu atveju keliolikos kokybiškų vatų.

                      Kurias iš dviejų kolonėlių aš rinkčiausi? Nesirinkčiau nei vienų, nes jos abi namuose būtų perteklinė gigantomanija, o abiejų vieta yra studijose, kuriose būtina ir trinktelėti ir paruošti įrašą visokioms, kad ir nutrūktgalviškoms, situacijoms. Šiaip net ir studijose jų nereikėtų, jei dar neapkurtę jauni rokeriai, reikalaujantys iš studijų inžinierių, kad jų albumas skambėtų garsiai ir garsiau nei John’o (čia ne mano sugalvota, o paliudyta garso inžinierių). Tada prasideda dar ir kompresijų karai ir gauname tragiškos kokybės šiuolaikinius (maždaug nuo 1992) CD ir (nuo dar anksčiau) LP. O tada bandoma sukurti aparatūrą, kuri bent dalinai “pataisytų” kompresuotus CD ir LP. Ir taip pasaka be galo. Tačiau kitaip ir negalėjo nutikti, nutolus nuo fizikos dėsnių.

                      Gal mano įrašas pasirodys labai kritiškas, bet toks tikrai nėra. Kiekvienas turi teisę klausyti, ką jis girdi kaip geriausią, nes muzika, pirmiausia, yra emocija. Vieniems ją suteikia skambesio kokybė, kitiems – išleistų pinigų kiekis (ir didesnis nei kaimynas sau gali leisti:), tretiems – tiesiog malonios asociacijos iš praeities. Tačiau visais atvejais reikia saugoti ausis, nes turime tik vieną porą.

                      Pagarbiai, Darius

                    Viewing 9 posts - 1 through 9 (of 9 total)