Forum Replies Created
-
Posts
-
Stabtelkime prie Headphonesty redakcijos komandos straipsnio – 7 moksliniai argumentai, kodėl vinilo plokštelės skamba geriau nei kompaktiniai diskai, net jei techniniai duomenys rodo priešingai .
Straipsnyje pateikiami 7 meilės vinilui argumentai:
1. „Garsumo karas“ pakeitė tai, kad kompaktiniai diskai neišnaudojo savo pranašumų.
2. Vinilo įrašams dažnai naudojamas kitas masteris.
3. RIAA atkūrimo sistema „subtiliai“ suformuoja toninį balansą.
4. Vinilas prideda harmonikų, kurios gali būti suvokiamos kaip „šiltumas“.
5. Mažesnis kanalų atskyrimas sušvelnina itin ryškius stereo efektus.
6. Pastovus foninis triukšmas gali įtakoti suvokiamą detalumą.
7. Švelnus signalo apribojimas analoginėse grandinėse „suapvalina“ garsą.
Kontr-argumentas būtų – vinilo formatas nepajėgus kokybiškai atkurti įrašų, ypatingai – šiuolaikinių, bet mintį dedu į šoną ir grįžtu prie straipsnio.
Visus argumentus rasite straipsnyje, o aš atrinkau man įstrigusius.
1-as argumentas aiškinamas taip:
16 bitų kompaktinis diskas užtikrina ~96 dB dinaminį diapazoną, palyginti su ~55–70 dB vinilo plokštelėje. Šis papildomas rezervas turėtų leisti kompaktiniams diskams išlaikyti didesnį kontrastą tarp tylių ir garsių momentų. Praktikoje viskas susiklostė kitaip. Vinilo plokštelė turi fizines ribas. Jei įrašas įrašomas pernelyg garsiai, grioveliai tampa per platūs arba pernelyg statūs, ir adata gali nukrypti nuo takelio arba praleisti įrašą. Dėl šio apribojimo įrašymo inžinieriai privalo palikti vietos piko vertėms ir vengti ekstremalios kompresijos. Kita vertus, CD neturi tokių ribų. Nuo 1990-ųjų daugelis skaitmeninių leidinių buvo masteringuojami vis garsiau, naudojant „brickwall“ ribotuvus, kurie vidutinius lygius stūmė arti 0 dBFS. Tai sumažino atotrūkį tarp piko ir vidutinio garsumo, o tai sukūrė „agresyvų“ garsą. Iš esmės, didesnis CD dinaminis diapazonas leido taikyti didesnę kompresiją, o vinilo žemesnė dinamika ją ribojo. Dėl to daugelis vinilo leidinių išsaugojo natūralesnį kontrastą muzikoje. Nors skaitmeninis formatas teoriškai siūlo geresnį dinaminį diapazoną, vinilo apribojimai kartais apsaugo būtent tą dinamiką, kuri leidžia įrašams atrodyti atviriems ir gyviems.
Matau vietos įsiterpti, kad kompresiją lemia ne formatas, o žmogus; įrašus iš senų master juostų galima skaitmeninti be jokios kompresijos ir yra daugybė tokių CD!
Šnekant techniškai, mažesnio dinaminio diapazono įrašą lengva perkelti į didesnio diapazono formatą, o didesnio diapazono šiuolaikinį skaitmeninį įrašą į vinilą įrašyti neįmanoma.
Antrame argumento aiškinime toks teiginys:
Kadangi vinilas turi mechaninių apribojimų, inžinieriai dažnai atlieka konkrečiam formatui pritaikytus koregavimus prieš įrašant plokštelę. Gilūs bosai dažnai verčiami į mono signalą, o siekiant sumažinti atkūrimo iškraipymus, labai ryškus ar aštrus įrašas gali būti sušvelnintas. Kai klausytojai teikia pirmenybę vinilo versijai, jie greičiausiai reaguoja į šiuos masteringo sprendimus, o ne į pačiam formatui būdingą skiriamąją gebą. Tokiu atveju vinilas skamba geriau, nors skaitmeninis įrašas užfiksuoja garsą tiksliau.
Įdomus 6-to argumento aiškinimas:
Skaitmeninis atkūrimas gali būti ypač tylus. Tačiau kai foninis triukšmas priartėja prie tylos, labai smulkios detalės aiškiai išsiskiria tyloje. Plokštelės skleidžia nedidelį nuolatinį paviršiaus triukšmą…, tai yra vinilo privalumas, nes pastovus foninis triukšmas gali sukurti maskavimo efektą. Kai triukšmas yra stabilus, smegenys prie jo prisitaiko ir traktuoja jį kaip aplinkos dalį. Tuo pačiu metu nedideli muzikos netikslumai gali būti mažiau ryškiai kontrastuojantys su tyla. Panaši idėja pasireiškia skaitmeniniame garse per dither, kur pridedamas silpnas triukšmas, siekiant išvengti grubesnių artefaktų bitų gylio mažinimo metu.
Straipsnyje paaiškinta kodėl garsas iš LP gali patikti labiau už garsą iš CD/skaitmenos, tačiau nutylimi skaitmenos privalumai.
Parametrų prasme, vinilas garso kokybės „stogą“ nuleidžia žemyn, tačiau vinilo aparatūra brangi; gera galvutė kainuoja 5 – 10 tūkstančius, patefonai reikalauja nuolatinės priežiūros, adatėlės ir LP tarnavimo laikas ribotas. Dinamiškesnė rinka yra privalumas, nes greičiau susidėvintys daiktai apyvartą didina. Vertinant garso kokybę, skaitmenos galimybės praktiškai neribotos; didesnės skaitmenos galimybės leidžia manipuliuoti garsu, iš CD signalo galima sukurti į vinilą panašų garsą ir gauti straipsnyje aprašytų “malonumų”. Iš kitos pusės, jei vinilo ypatumai būtų išskirtiniai, jei LP būtų geriausias šaltinis, neliktų vietos magnetofonams, bičiuliai!
Studijiniai magnetofonai garso kokybe lenkia LP, bet parametrai kažkodėl artėja prie CD o ne prie patefonų parametrų. Skaitmeninių studijinių magnetofonų parametrai dar aukštesni ir prakiškai susilygina su CD. Štai kodėl kilo noras paminėti svarbų vinilo privalumą – lengvas kelias į kokybišką garsą audiofilams netinka! Magnetofonų srityje dar daugiau „audiofilijos“, bet yra problema – geras studijinis su juostomis į kambarį netelpa ir reikalauja išmanymo. Magnetofonai tapo audiofilų svajone, todėl lauksime sekančio straipsnio!
Norintiems suprasti “meilę ir neapykantą”, siūlau perskaityti straipsnį “7 moksliniai argumentai, kodėl vinilo plokštelės skamba geriau nei kompaktiniai diskai, net jei techniniai duomenys rodo priešingai”.
Keli mano sakiniai neturintiems laiko skaityti.
Straipsnio autorius aiškina kodėl vinilo garsas gali patikti labiau garso iš CD. Straipsnyje taip pat sakoma, kad garsas iš CD tikslesnis ir kad LP jokiu būdu tikslumu negali lygintis prie CD. Diskusiją tęsiant ta pačia kryptimi, didesnės rezoliucijos už CD įrašai (SACD ar High-res failai) yra tylesni, garsas dar dinamiškesnis ir būsime dar toliau nuo “minkšto-iškraipyto” garso iš vinilo. Nelogiška, tiesa?Nuo savęs pridursiu, kad CD/skaitmena gali būti spąstai; naudojant “populiariausias” GAS, CD/skaitmena gali nuvilti. Siekiantiems aukščiausio įrašų atkūrimo, skaitmena yra būtinybė.
Tikiuosi ši tema padėjo rasti atsakymą.Trumpai apie “dainininko gelbėjimo” procedūrą.
Norėdamas girdėti neiškreiptą tembrą, pirmiausia Accuphase DG-68 Voicing ekvalaizeriu sureguliavau lygią dažninę tyrimo vietoje (~0,7 m atstume nuo AGILA koaksialinio garsiakalbio). Po sureguguliavimo dažninės netolygumas buvo ne didesnis kaip +/- 1 dB visoje 31 Hz – 20 kHz zonoje.
AGILA dažninė tyrimo vietoje (~0,7 m nuo dešiniosios kolonėlės garsiakalbio) prieš atliekant „garso balanso“ reguliavimą:
Pradinio stiprintuvo 2 kHz tembro reguliatoriumi stiprinimą padidinau +1,5 dB, o 20 kHz tembro reguliatorių nustačiau +1 dB:
Į kambarį su gitara sugrįžo Eva Cassidy ir buvo maloniau klausyti.
Paminėsiu, kad tokį 2 – 3 kHz dažninės pakėlimą naudodavome scenoje – vadinamas „presence“ arba “dalyvavimo“ filtras, vokalui išryškinti. Šnekant techniškai, sureguliavau panašią į AS su plačiajuosčiais dažninę.Mėlyna kreivė rodo dažninę po balanso sureguliavimo:
Kuris būdas geresnis?
Nesudėtingiems įrašams klausyti tinka pigiausias būdas – AS su plačiajuosčiais. Pajungus lempinį stiprintuvą, plačiajuosčio dažninės kilimas bus dar ryškesnis, spektras pasipildys klausai maloniais iškraipymais. Tokius kaip Eva Cassidy ir panašius albumus bus gera klausyti, tačiau elektroninis būdas universalesnis. Stebiu augantį audiofilų norą turėti stiprintuvus su tembro reguliatoriais ir tuo džiaugiuosi.Nuorodoje 3,5 minutės filmukas, kur pademonstravau Eva Cassidy įrašo koregavimą. Taip pat Helen Merrill (1954) albumo epizodas, kur garsas gerai subalansuotas. Bičiulius noriu įspėti, kad Eva C. albumas koncertinis, kad kinta garsumas ir ne visur stabilus tembras. Pvz., epizode nuo 1‘:07“ girdimas VD-ŽD paryškinimas, bet vokalo balansavimui naudojau tik 2 ir 20 kHz tembro reguliatorius. Tikiuosi atidesniam klausytojui nesunku bus tą pastebėti kituose filmuko „Kas išgelbės dainininką“ epizoduose.
Filmuke garsas iš AGILA dešiniosios kolonėlės, įrašiau WAV ir konvertavau į monofoninį MP3.Kas išgelbės dainininką?
Įrašai būna skirtingi, o kartais – nuviliantys. Hi-Fi laikais stiprintuvai būdavo su tembro reguliatoriais, arba naudodavome ekvalaizerius. Audiofiliniais laikais stiprintuvų gamintojai kaifuoja – kodėl gaminti su tembrais, jei tembrai „gadina“ garsą!?
Turime super-technologijas, skaitmenoje galimas praktiškai bet koks garso balanso reguliavimas, bet priemonės garsui subalansuoti lieka užribyje…Mano lentynose du Evos Kasidy albumai. Iš gyvenimo Eva Cassidy pasitraukė vos 33 metų ir nespėjo prasibrauti į aukščiausias įrašų studijas. Liga žmogų nugludina, Evos muzikavimas jautrus, bet įrašai ne iki galo sutvarkyti. „Live At Blues Alley“ (1996) įrašytas dainininkės mirties metais, atrodytų – brandžiausias, bet įrašuose vokalas nesubalansuotas, kinta garsumas, trūksta raiškos.
Kaip pagerinti atkūrimą?
Nesudėtingo spektro, visokius vokalistų įrašus galima klausyti plačiajuosčiais ir džiaugtis! Plačiajuosčių dažninė kylanti, vokalas ištraukiamas į priekį, paryškinama dainavimo ir solinio grojimo „technologija“. Jei garso nesugadinsime BLH, kolonėlės su plačiajuosčiais bus dinamiškos ir nebrangios. Žemųjų atkūrimas liks sumenkęs, bet čia kitas privalumas – mažesni reikalavimai kambariui. Galintis susitaikyti su prastu ŽD atkūrimu, su prasta sklaida AD ruože, didesniais iškraipymais, vokalo ir soliniams įrašams plačiajuostės AS yra puikus sprendimas.FOSTEX FE203 grafikas parodo tipinę (kylančią) plačiajuosčių garsiakalbių dažninę:
Ką daryti toliau plačiajuosčių pažengusiems audiofilams?
Evos C. albumo garsą pabandžiau subalansuoti C-2300 pradiniame stiprintuve esančiais tembro reguliatoriais. Stiprintuve 6 tembro reguliatoriai, bet šiuo atveju svarbiausia buvo paryškinti vokalą.
Paveikslėlyje C-2300 tembro reguliavimo galimybės (paryškinau naudotus 2 ir 20 kHz reguliatorius):
Mažiau pravažiuoti keliai.
Taip pat išbandžiau „Manual Voicing“– kambario korekciją, bet ne automatinę. „Accuphase“ rankinio garsų įgarsinimo galimybių sąrašas prilygsta šeimos vakarienės meniu „Chan’s Casino“ – kinų restorane Rokvilio centre, Niujorke, miestelyje Long Ailendo pietinėje pakrantėje, kuriame užaugau prieš daugelį metų. Pasirinkau iš anksto nustatytą kreivę, kurioje lygis palaipsniui mažėja, pradedant nuo 2 kHz, 1 dB oktavai greičiu. Pasiekiau, kad rezultatus parodyčiau L+R kanale, bet pasimečiau, paspaudžiau neteisingą mygtuką ir galiausiai nieko negavau. Bijodamas, kad jei dar labiau pratęsiu terminą, opera, kurioje vaidinu Joną Krikštytoją, o Jimo Austino „Salomė“ reikalauja mano galvos ant sidabrinio padėklo, nusprendžiau pasigailėti savo gyvybės ir judėti toliau.
Galiausiai įjungiau DG-68 „Analizatoriaus“ ekraną, kad lėtai kintančiame spektre parodyčiau, kaip atrodo pirmoji Mahlerio Trečiosios simfonijos dalis. Tai buvo vienas įdomiausių pratimų per visą mano laiką su DG-68. Tai neturėjo įtakos garsui, bet praturtino mano suvokimą apie jį. Stebėti tai buvo panašu į tai, ką įrašų inžinieriai mato įprastai. Nesu įrašų inžinierius ir nesu žmogus, kuriam paprastai patinka įranga su daugybe mirksinčių lempučių, bet tai buvo įdomu.Apibendrinant.
Kuo daugiau laiko praleidau su DG-68, tuo labiau vertinau, kiek daug jis gali ir kaip lengva juo groti: išbandyti dalykus, klausytis ir peržiūrėti ne optimalius pasirinkimus arba visiškai jų atsisakyti. Turint omenyje išlygą, kad mano sistemoje skaitmeninis įėjimas/išėjimas skambėjo aiškiai geriau nei analoginis įėjimas/išėjimas skaidrumo, aiškumo, gylio, spalvų sodrumo, detalių atkūrimo ir kitų aspektų atžvilgiu, aš ir toliau labai rekomenduoju DG-68. –
Jason Victor Serinus1 išnaša: Tie „Progression“ modeliai vėliau buvo pakeisti „Progression M550“ monoblokais.
2 išnaša: Mudu su JA siūlėme naudoti tinkamą voltmetrą garsiakalbių išėjimų lygiams nustatyti. Konkretų įgyvendinimą atliko Jason. –Jim Austin.
3 išnaša: AES3 skaitmeninių kabelių poros? Taip, nes DCS komponentai naudoja dvigubas AES jungtis, kad galėtų perduoti didesnės raiškos signalą.
4 išnaša: Dar neturėjau laiko spręsti NAS problemos. Opera tęsiasi. ▪Stengdamasis suspėti baigti darbus, griebiau daugybę laidų, vėl prijungiau analoginį DG-68 įėjimą/išėjimą, perstumdžiau įrangą, kad atlaisvinčiau dar vieną lentyną, ir įdiegiau ilgai neveikiantį „Rossini SACD/CD“ pernešimo įrenginį, kad galėčiau klausyti etaloninius SACD, o ne failus. Užtruko visą naktį ir tik likus kelioms valandoms iki tolesnio patikrinimo, man pavyko atkurti laidinį transliacijos ryšį su etalonine sistema (4 išnaša). Tuo metu nebebuvo laiko grįžti prie skaitmeninio įėjimo/išėjimo. Pirminėje apžvalgoje rašiau, kad „Accuphase“ skiria „garso koregavimą“ – terminą, vartojamą garso kambario korekcijai apibūdinti – ir „ekvalaizavimą“, kuriuo „Accuphase“ reiškia garso pritaikymą jūsų konkretiems (ir kartais kintantiems) poreikiams. Pradinėje apžvalgoje pasirinkau „Automatinį garsų koregavimą“; dabar bandyčiau „ekvalaizavimą“, kad dar labiau kompensuočiau kambario atsako netobulumus.
Bosų atsakas Jasono kambaryje be (viršuje) ir su (žemiau) „Accuphase DG-68“ skaitmeninio domeno „Voicing“ režimu. Išnagrinėjęs „Flat“ prieš/po „Auto Voicing“ kompensacijos grafikus, kuriuos sukūriau originaliai apžvalgai analoginio įėjimo/išėjimo režimu, atkreipiau dėmesį į tai, kad buvo du kambario nuliai žemiau 100 Hz ir dar vienas kritimas šiek tiek aukščiau dažniu; tai sritys, kurias „Auto Voicing“ pagerino, bet visiškai neištaisė. Naudodamas pridedamą DG-68 pieštuką-manipuliatorių, padidinau signalo lygį šiose trijose siaurose juostose, nupiešdamas korekcijas dideliame DG-68 lietimui jautriame ekrane. Tai buvo taip paprasta, kaip piešti iPad su Apple pieštuku. Kadangi failų atkūrimas nebuvo galimas, įjungiau Mahlerio 3-iosios simfonijos d-moll (CCS SA 38817) „Channel Classics SACD“, kurį atliko Ivanas Fischeris ir Budapešto festivalio orkestras, ir pradėjau eksperimentuoti su DG-68 „Equalization“ funkcija.Ar šios korekcijos padėjo?
Rezultatai, sakykime, buvo subtilūs. Ar girdėjau kokį nors skirtumą? Nesu tikras, tačiau ekvalaizavimas yra lankstus. Galite išbandyti skirtingus dalykus ir pamatyti, kaip jie skamba. Jei jums patinka, galite jį pasilikti, bet jei ne, galite lengvai pradėti iš naujo arba visiškai išjungti šią funkciją. Pagalvojęs apie tai, supratau, kad netgi galėčiau pabandyti padidinti bosus taip aukštai, kad mano sistema pradėtų imituoti masyvių žemųjų dažnių garsiakalbių, esančių patobulintų 1993 m. „Buicks“ ir „Pontiacs“ automobilių bagažinėse, garsą, kurie prieš daugelį metų, kai gyvenome Rytų Oklande, drebino mūsų namus. Tačiau nusprendžiau to nebandyti. Per pastarąsias kelias dienas buvau pakankamai sukrėstas. Be to, abejojau, ar kada nors galėčiau priversti savo sistemą skambėti taip blogai, kad ir kokie sudėtingi būtų įrankiai.Ar nustebote?
Johnas Atkinsonas tikrai nenustebo, kaip ir Jimas Austinas. Skaitmeninis įėjimas/išėjimas per DG-68 užtikrino geriausią garsą. Net ir nuėmus bangos ilgio keitiklį, kas buvo įmanoma klausantis analoginio įėjimo/išėjimo režimu, skaitmeninis įėjimas/išėjimas su reikiamu bangos ilgio keitikliu pranoko analoginį įėjimą ir išėjimą. Edenvaldso kūrinyje „O salutaris hostia“ skaitmeninio įėjimo/išėjimo skaidrumas, spalvų gama ir gylis neabejotinai pagerėjo. Balsų aiškumas, spalvų kontrastai tarp dainininkų su skirtingais balso diapazonais, bendras garso scenos rezonansas, gylis ir išdėstymo pojūtis buvo aukščiausio lygio – geriausi, ką girdėjau iš savo sistemos. Nors Johnas Atkinsonas nedalyvavo įrašant šį kūrinį, jis buvo atsakingas už mikrofono išdėstymą ir atliko svarbų darbą. Jis taip pat panaudojo visas savo vaizdines priemones, kad dviejų kanalų stereofoniniu garsu perteiktų emocinį antifoninių chorų, išdėstytų visoje įrašymo vietoje, poveikį. DG-68 skaitmeninė įėjimo/išėjimo jungtis ne tik suteikė svarbų trimatumą, kurio siekė Johnas; jis taip pat kompensavo mano kambario žemųjų dažnių išryškėjimą, išryškindamas svarbiausias žemųjų dažnių linijas ir išryškindamas balsus taip, kaip anksčiau nebuvo girdėti mano sistemoje. Garsas buvo sodresnis geriausiais įmanomais būdais, neprarandant skaidrumo, spalvų, gylio ir pan. DG-68 skaitmeninis įėjimas/išėjimas pagerino mano klausymosi patirtį visais įmanomais būdais, išskyrus tai, kad perkėlė mane į tikrąją įrašymo vietą. Jei neturiu galimybės apžvelgti viso boso-baritono Andri Björno Róbertssono įrašo, leiskite pasakyti, koks malonus buvo ir yra girdėti natūralų jo nuostabaus balso rezonansą, kurį visiškai išryškino DG-68. Su skaitmeniniu įėjimu/išėjimu jo balsas aiškiai skambėjo virš ir priešais fortepijoną, o spalvų kontrastai tarp dviejų instrumentų buvo nepaprastai “skanūs”.
Turbūt didžiausias atradimas buvo susijęs su senoviniais Mocarto laikų instrumentais. Raiška buvo tokia ryški, kad galėjau įžiūrėti instrumentines tekstūras ir atskirti atskirus smuiko grupės instrumentus, kai jie grojo tą pačią natą unisonu. Tikrai galėjau. Nors su analoginiu įėjimu/išėjimu žemesniems dažniams trūko visiško aiškumo, su skaitmeniniu įėjimu/išėjimu jie skambėjo aiškiai ir laisvai.Kalbant apie patikrintą ir patikimą atsarginį variantą, gitaros, lydinčios Rickie Lee Jones jos nuostabiame „The Stones“ dainos „Sympathy for the Devil“ (Tidal, 16/44.1 FLAC) iš jos albumo „The Devil You Know“ koveryje, tekstūra ir gilaus balso elektroninio instrumento, skambančio įžangoje, rezonansas buvo puikūs. Visada maniau, kad mano sistema gali skambėti taip gerai, bet man taip ir nepavyko iki galo pasiekti, kol nepanaudojau „Accuphase DG-68“ skaitmeninio įėjimo/išėjimo režimu.
Kliūtys ir atradimai.
Galbūt kažkur gerojoje knygoje parašyta, kad operos mylėtojui recenzijos retai kada vyksta sklandžiai. Tačiau net aš nebuvau pasiruošęs atomazgai, kuri įvyko kaip tik tuo metu, kai uždanga artėjo užsiverti paskutiniam šios tęsinio recenzijos veiksmui. Nespėjus apraudoti brangaus draugo mirties, kilo didžiulė audra, privertusi šunis loti arijas, o virstantys medžiai sukėlė mažiausiai keturis elektros energijos tiekimo sutrikimus mūsų kaimynystėje. Dėl elektros tiekimo sutrikimų sugedo NAS, kuriame buvo saugomi didelės raiškos takeliai, kuriuos naudojau šiai apžvalgai, mano interneto ryšys 36 valandoms sutriko, todėl failų atkūrimas ir transliavimas buvo neįmanomas. Atrodė, lyg dievai šauktų – „Mūsų kerštas!“ Trūko tik atvykusio audiofilo evangelisto, kuris vaikščiotų jo po namus ir laikytų Michaelo Fremerio kasečių paruošimo DVD kopiją, ragindamas mane atgailauti dėl savo skaitmeninio gyvenimo būdo arba rizikuoti būti užpultas 400 000 dolerių kainuojančio patefono.Realybės patikrinimas Nr. 1:
DG-68 siūlo tris skaitmeninio įėjimo ir išėjimo parinktis: bendraašį (S/PDIF), „TosLink“ ir patentuotą „Accuphase HS-Link“, kuriuo galima prijungti prie kitų „Accuphase“ gaminių. Tik bendraašis S/PDIF variantas buvo suderinamas su „Rossini“ skaitmeniniais įėjimais ir turimu kabeliu. Taigi, liko tik viena skaitmeninio prijungimo schema. Norėdamas prijungti S/PDIF prie DG-68, prijungiau USB iš „Nucleus+“ į niekada neišleistą „Wavelength USB-S/PDIF“ keitiklį, kurį Gordonas Rankinas man davė prieš daugelį mėnesių. Iš bangos ilgio keitiklio signalas eidavo S/PDIF (skaitmeninė) išvestis –> DG-68, S/PDIF (skaitmeninė) išvestis –> „Rossini“ DAC/Clock, XLR (analoginė) išvestis –> pradinis stiprintuvas ir XLR (analoginė išvestis) –> monoblokai.2-as realybės patikrinimas:
Norint tiksliai palyginti DG-68 garsą analoginiame įėjime/išėjime su skaitmeniniu įėjimu/išėjimu, reikėjo naudoti tuos pačius komponentus ir suderintus garsumo lygius. Todėl visada įdėdavau Wavelength converter (bangos ilgio) USB-S/PDIF keitiklį tarp „Nucleus+“ ir bet kurio kito komponento, net kai to nereikėjo.3-as realybės patikrinimas:
Nors DG-68 turi ir XLR (subalansuotus), ir RCA (vienpusius) analoginius įėjimus ir išėjimus, pradinėje apžvalgoje visą laiką laikiausi XLR, nes visiškai subalansuotas „D’Agostino“ pradinis stiprintuvas ir monoblokai leidžia naudoti tik XLR jungtis. Analoginio signalo kelias per DG-68 į mano monoblokus reikalavo trijų porų „Nordost Odin 2 XLR“ jungčių.
Mano kabelių atsargas sudarė dvi poros XLR ir dvi poros AES3 kabelių (3 išnaša); pradinėje apžvalgoje naudojau vieną iš AES3 porų. Nėra jokios techninės priežasties, kodėl AES3 kabelis negalėtų būti naudojamas subalansuotam analoginiam prijungimui, tačiau kai kurių kompanijų AES3 kabeliai, įskaitant „Nordost“, turi labai kitokią geometriją nei jų XLR. Atidžiau pagalvojęs, susimąsčiau, ar ši skirtinga geometrija galėjo pakeisti garsą. Norėdamas tai išsiaiškinti, pakeičiau AES3 porą RCA vienintelėje vietoje, kur tai buvo įmanoma – tarp „Rossini“ ir „DG-68“. Tam reikėjo kitokio įrangos sujungimo nei mano pradinėje apžvalgoje, būtent „Nucleus+“ –> „Bangos ilgio keitiklis“ –> „Rossini DAC“ –> „DG-68“ –> „Momentum HD“ išankstinis stiprintuvas –> „M550“ monoblokai. Netrukus paaiškėjo, kad AES3 pora buvo silpnoji grandis mano ankstesnėje visiškai analoginėje prijungimo schemoje. Kai perėjau nuo AES3 prie RCA, garsas buvo pilnesnis, detalesnis ir spalvingesnis, taip pat šiek tiek skaidresnis. Taigi, norint palyginti geriausius analoginio įėjimo/išėjimo ir skaitmeninio įėjimo/išėjimo variantus, reikėjo pakeisti laidus, kitą komponentų tvarką, kruopščiai suderinti garsumo lygius ir nuolat naudoti „Wavelength USB–>S/PDIF“ keitiklį. Jei bandymas visa tai vizualizuoti jums kelia galvos skausmą, tiesiog įsivaizduokite, ką reiškia užtikrinti, kad kiekvieną kartą perjungiant viskas būtų sujungta optimaliai.4-oji realybės patikra:
Kaip rašiau pirminėje apžvalgoje, man labiau patiko DG-68 automatinio įgarsinimo parinkties „Flat“ garsas, o ne „Smooth“, kuri sustiprina kai kuriuos dažnius, suteikdama papildomo šiltumo. Šis pasirinkimas išliko ir perėjus prie naujųjų etaloninių monoblokų – „Progression M550“, kurių garsas yra šiltesnis ir sklandesnis nei originalių „Progressions“. Todėl šioje tolesnėje apžvalgoje visus įrašus klausiausi „Flat“ įgarsinimo režimu. Pirmiausia DG-68 sukūriau šešias naujas „Flat“ automatinio įgarsinimo kompensavimo kreives – po vieną kiekvienam komponentų eilės tvarkos ir (arba) laidų perjungimui. Tik kartą pamiršau įjungti pradinio stiprintuvo garsą ir tik kartą rizikavau savo garsiakalbiais, kai pamiršau išjungti monoblokus perkeldamas laidus.Jasonas Viktoras Serinusas dar kartą sugrįžo prie „Accuphase DG-68“.
Mano 2021 m. rugpjūčio mėn. „Accuphase DG-68“ skaitmeninio balso ekvalaizerio (24 000 USD) apžvalgoje nebuvo nieko dviprasmiško. Pavadindamas jį „vienu iš labiausiai įkvepiančių ir reikšmingų“ garso gaminių, su kuriais teko praleisti laiką, patvirtinau, kad jis „praturtino mano muzikos atkūrimo patirtį daug labiau, nei galėjau įsivaizduoti“. Man tai buvo veiksmingas produktas, kuris veikė „nepriekaištingai, dažnai sukeldamas stulbinantį efektą“. Gerai ar blogai, visokios aplinkybės nepaliko pakankamai laiko ištirti visas DG-68 funkcijas. Pavyzdžiui, vertindamas DG-68 „Automatinio čiulbėjimo“ funkciją, pasirinkau prijungimo būdą, kurį, regis, siūlė gamintojas: naudoti visiškai analoginį jungimą.
Vienintelis mano įprastos konfigūracijos pakeitimas – „Roon Nucleus+“ muzikos serveris per Ethernet –> „Rossini DAC“ / „Rossini Clock“ derinys, XLR analoginis išėjimas –> „D’Agostino Momentum HD“ preampas, XLR analoginis išėjimas –> „D’Agostino Progression“ monoblokai (1 išnaša) – buvo DG-68 įterpimas į analoginio signalo kelią tarp preampo ir stiprintuvų. Tai darydamas vadovavausi „Accuphase“ rekomendacija, pateikta jų išsamiame, gerai iliustruotame vartojimo aprašyme: „Paprastai rekomenduojame konfigūracijas, kuriose DG-68 būtų tarp preampo ir galios stiprintuvo.“Kai vėliau paklausiau bendrovės apie šią rekomendaciją, „Accuphase“ atstovas Kohei Nishigawa el. paštu atsakė:
„Priešstiprintuvo ir galios stiprintuvo jungtis yra tradiciškiausia konfigūracija. Ji turi didžiausią poveikį. Kadangi visi iš pradinio stiprintuvo gaunami signalai gali praeiti per DG-68 apdorojimo grandinę, DG-68 bus naudingas visai sistemai. Kita vertus, jo panaudojimas tarp DAC ir pradinio stiprintuvo taip pat turi pranašumą, nes jei klientas iš tikrųjų susitelkia į CD atkūrimą, ši konfigūracija geriausiai išnaudoja DG-68 ADC našumą, nes CD grotuvo signalo išvesties lygis yra gana stabilus.“
Kadangi mano sistemoje „dCS Rossini Transport“ ir DAC/Clock kartu sudaro trijų dalių „CD grotuvą“ su SACD galimybe, ši atrodė priimtina alternatyvi išdėstymo strategija. Nepaisant to, mūsų techninis redaktorius Johnas Atkinsonas atkreipė dėmesį, kad signalo siuntimas į DG-68 ir iš jo analoginiu būdu reikalauja dviejų papildomų, nereikalingų konvertavimo DG-68 viduje: iš analoginio į skaitmeninį prieš DG-68 apdorojimą ir iš skaitmeninio į analoginį po to. Kadangi dirbau su skaitmeniniais šaltiniais, kodėl gi nepanaudojus DG-68 DSP magijos, kai signalas vis dar buvo skaitmeninis?
Akivaizdu, kad DG-68 buvo sukurtas taip veikti; jis turi skaitmeninius įėjimus ir išėjimus. Tad ar praleidus tas papildomas A/D ir D/A konvertavimo funkcijas muzika skambės geriau? Kai parašiau Nishigawa-san apie tai, jo atsakymas buvo neįpareigojantis.
„Mes geriau sureguliavome jungimą, kai klientas prijungia DG-68 su analoginiu įėjimu ir išėjimu, nei analoginiu ryšiu atjungus DG-68 ir su apėjimo kabeliu“, – rašė jis.
Buvo tik vienas būdas tai išsiaiškinti: naudojant tą pačią muziką, palyginti garsą su analoginiu įėjimu ir išėjimu – maksimalų konvertavimo skaičių – su garsu su skaitmeniniu įėjimu ir išėjimu, kuriam reikia minimalaus konvertavimo skaičiaus. Logika ir įprasta išmintis leido manyti, kad pastarasis skambės geriausiai. Bet nuo kada audiofilų karalystėje visada karaliauja logika ir taisyklės? Baigęs šį palyginimą, ketinau ištirti kuo daugiau kitų DG-68 funkcijų, kiek tik leido mano griežtas terminas.Visuose savo bandymuose lygius derinau naudodamas redaktoriaus Johno Atkinsono ilgai propaguojamu ir dabartinio redaktoriaus Jimo Austino (2 išnaša) siūlomu būdu. Kiekvieną kartą vertindamas skirtingą prijungimo schemą, nustatydavau „Rossini“ maksimalią išėjimo įtampą į 2 V, garsumą į 0 dB, kad pašalinčiau bet kokį garsumo reguliavimo poveikį garsui, ir visiškai pasikliaudavau pradiniu stiprintuvu, kad galėčiau reguliuoti garsumą. Paleidau 1 kHz ir –20 dB dažnio bandymo takelį iš „Stereophile Editor’s Choice“ kompaktinio disko WAV kopijos ir reguliavau pradinio stiprintuvo išėjimo lygį, kol viename iš mano „Wilson Alexia 2“ garsiakalbių gnybtų išmatuota įtampa buvo kuo artimesnė 2 V. Taip pašalinau bet kokią tikimybę, kad skirtingi išėjimo lygiai, atsirandantys dėl jungčių ir įrangos pokyčių, galėtų mane apgauti ir teikti pirmenybę vienos prijungimo schemos garsui, o ne kitai, kad ji garsesnė.
Didžiojoje apžvalgos dalyje naudojau tuos pačius tris takelius: Eriko Eśenvaldso O salutaris hostia iš puikiai Portlando valstijos kamerinio choro įrašyto albumo „Translations“ (24/96 WAV); pirmąsias dvi Roberto Schumanno „Liederkreis“ dainas, Op. 24, kurias naujame „Fuga Libera“ įraše „Thorsteinson & Schumann“ (24/96 WAV, FUG787) puikiai atliko skambusis islandų bosas-baritonas Andri Björnas Róbertssonas su pianiste Ástríduru Alda Sigurdardóttiru; ir Mocarto uvertiūrą iš „Figaro vedybų“, kurią naujame „Alpha“ įraše įdomiai atliko Julien Chauvin ir periodinių instrumentų orkestras „Le Concert de la Loge“ – Mocartas: Koncertas smuikui Nr. 3; Simfonija „Jupiteris“; „Figaro vedybų“ uvertiūra (24/96 WAV, Alpha776). Tas 2 V išvesties nustatymas buvo atskaitos, o ne klausymosi lygis, nes būtų per garsu. Tačiau su visais šiais trimis kūriniais galėjau naudoti nuotolinio valdymo pultą, kad sumažinti garsumą 14 pakopų pradiniame stiprintuve, kad pasiekčiau tinkamą klausymosi lygį.Audiofilų, melomanų grupėje buvo aptariamas “LP vs CD” formatų patikrinimas. CD oponentas E. J. pas mane norėjo atsivežti patefoną su DAVA “Major” galvute ir įrodyti, kad išgirdęs vinilą, CD fonoteką iškeisiu į vinilo. Renginiui ruošiamės, bet kilo noras pažvelgti į LP iš arčiau.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~Reveransas vinilui…
Didžiausias turtas – fonoteka. Plokštelių laikais vakarietiškas albumas kainavo džinsus, iš JAV gautos plokštelės buvo nuomojamos po 5 rublius už valandą, būdavo eilė norinčių įsirašyti, todėl LP iš voko išimdavome atsargiai ir plautomis rankomis. Vinilinė plokštelė minkšta, lengvai pažeidžiama, greitai susidėvintis daiktas. Aplink LP daugybė netikėtumų – palikai ant stalo, atsėlino vasaros saulė ir sugrįžęs iš darbo randi susibangavusią brangenybę. Esu tą patyręs…Svarbiausias plokštelių ilgaamžiškumo garantas yra maža galvutės prispaudimo jėga. Vinilo aukso laikais ieškodavome patefonų ir galvučių, leidžiančių LP klausyti su 1 gramo ar net mažesne jėga. Shure V15 deklaruodavo 0,75 – 1,25 g., bet rinkoje buvo daug kitų galvučių, leidžiančių man nustatyti 1 – 1,5 g. svorį.Patefono galvučių konstrukcija paprasta. Senąsias keramikines palyginčiau su kastuvu, o dinamines MM ir MC – su karučiu. Moderniausios optinės taip pat nesudėtingos, bet MC ir optinės reikalauja priedų, todėl gaunasi karutis su priekaba. Gyvename audiofilų eroje, žmonės ieško sunkumų, bet aš mėgstu tiesiausią kelią.
Kas lemia prispaudimą (LP ilgaamžiškumą)?Pirmiausia, adatėlės paslankumas. Adatėlės forma taip pat svarbu. Konusinės formos adatėlės kontakto su vinilu plotas labai mažas, mechaninis spaudimas būna didelis (~4 kg/kv. mm), todėl kontakto vieta įkaista (160° ir daugiau). Elipsinės adatėlės kontaktavimo plotas didesnis, įkaitimas mažesnis, plokštelė mažiau dyla. Moderniausios-brangiausios Shibata ir MicroRidge adatėlės dar labiau apsaugo plokšteles. Pastaroji forma panaši į plokštelių gamyboje naudojamą rėžtuką, todėl atkūrimas tiksliausias. MicroRidge adatėlė taip pat ilgiau tarnauja, nes smaigalio dilimas nepakeičia geometrijos. Su MicroRidge reikalingas tikslesnis patefono sureguliavimas, bet tai papildomas malonumas stebėti kaip gerėja garsas.Kokią įtaką turi kitos „karučio“ dalys?Adatos laikiklis turi būti lengvas, tvirtas, šilumai laidus ir greitai perduodantis virpesius. Adatėlės „pakaba“ yra svarbus paslankumo ir glotnios dažninės komponentas. Stangresnė galvutės pakaba gerina impulsinius parametrus, bet reikalauja padidinti svorį ( = sparčiau gadinti plokštelę).Galvučių „motorai“ seniai ištobulinti. Geriausi Alnico-5 magnetai, iki šiol tokių galima nusipirkti iš JAV ar Japonijos. Norint išsiskirti, galima sugrįžti į senovę – motoruose naudoti elektromagnetus. Galvutė su elektromagnetu retenybė, todėl tai kolekcionierių sritis. Mažiau patyrusius vinilo mėgėjus elektromagnetas, įvyniotas į „išskirtinio garso“ ar „muzikalumo“ vystyklus gundo. Man tai bereikalingas galvos skausmas. Dalykas paprastas – elektromagneto ritė didina galvutės svorį, reikalingas specialus tonarmas ir išorinis maitinimo šaltinis. Jei nuolatinių magnetų nebūtų, visi svajotume sukonstruoti galvutę be elektromagnetų, tiesa?Jei vertingą kolekciją turėčiau…Nenaudočiau galvutės, reikalaujančios daugiau 2 gramų svorio. Galbūt pirkčiau optinę galvutę, nes didelis išėjimo signalas (70 mV) labai vilioja. Jei nX k€ už optinį komplektą būtų gaila, dairyčiausi MC su MicroRidge adatėle; pasišnekėčiau su Vidmantu T. iš „Reed“, paskambinčiau Aidui Š. iš „Aidas Cartridges“ dėl galvutės pasirinkimo ir eičiau gaminti didesnę spintą vinilui sudėti.DAVA ar AIDAS?DAVA dizainas patinka, bet gamintojas duomenų nepateikia. Autorius sako, kad motoro konstrukcija panaši į Neumann DST, kuriai reikalingas 6,5 g. (!) prispaudimas. Nežinau DAVA galvučių paslankumo ir prispaudimo, bet DAVA „Major“ prispaudimas tikriausiai dvigubas negu reikalingas „Aidas Cartridges“ galvutėms (1,9 g.). Ar iš karučio nesigaus “Major” plūgas plokštelėms arti? Apie tai turi pagalvoti DAVA pirkėjai.Man patinka DAVA „Soul“ konstrukcija, kai ritelės arčiau plokštelės griovelio ir kai naudojama MicroRidge adatėlė. Deja „Soul“ adatėlės prispaudimas, kaina (~9000) ir papildomi rūpesčiai mane skatina dairytis Aido galvučių.Dalinuosi lentele iš interneto apie DAVA.
Negaliu patikėti, kad iki šiol DAVA gamina galvutes su kaktuso spygliais?! Visai kolekcinis reikalas… O gal internetas blūdija?..
Lauksiu pamatyti patefoną su DAVA “Major”, sužinosiu prispaudimo jėgą, paklausysiu muzikos ir galbūt mano reveransas bus į kitą pusę?Kitame paveikslėlyje parodyta, kad didžiausias adatėlės su plokštele kontaktavimo plotas yra S.A.S. (MicroRidge) ir Shibata, o konusinė forma prasčiausia.
Taip pat dalinuosi lentele, kurioje monofonijos laikų galvutės. Plokštelių tausojimo būdai buvo atrasti vėliau (stereofonijos laikais), bet yra norinčių plokšteles groti dideliais svoriais.
AIDAS CARTRIDGES aprašymai išsamūs, plati nomenklatūra, todėl lieku stebėti Aido komandos darbą. Iš nebrangių dėmesį traukia Malachit Silver.
Apie plokštelių susidėvėjimą, apie adatėlių smaigalio įkaitimą ir kitus „vinilinius“ ypatumus: https://pspatialaudio.com/stylus_wear.htm