Forum Replies Created
-
Posts
-
Fizikos mokslus baigęs bičiulis FB grupėje paminėjo svarbų dalyką – progresą.
GAS srityje progresas sulėtėjęs. Mano vertinimu, skaitmeninis garso signalo apdorojimas, išsaugojimas ir atkūrimas yra vienintelė progresuojanti sritis. Lempinių stiprintuvų, patefonų, magnetofonų ir vinilo plokštelių srityje progreso aš nematau. Man patefonas, magnetofonas yra kambario puošybos elementai, bet akustikoje yra progresuojantis įrenginys – ausines.
Pirmą kartą ausinės nustebino 1969-ais. Kaune pas radijo inžinierių O. Urboną pamačiau tranzistorinį AKAI juostinį ir gavau paklausyti uždaro tipo AKAI ausinių. Aparatūra buvo iš senųjų laikų, primityvi, bet stereo garsas iš ausinių nustebino stipriai.Turėjau įvairiausių ausinių. Aukščiausias garso kokybės taškas buvo elektrostatinės STAX. Turėjau KOSS, esu klausęs Jeclin-Float elektrostatinių, bet STAX buvo geriausios. Manosios Stax Lambda (nuotraukoje 1) iš aštuntojo dešimtmečio, buvo brangios, bet tai puikus instrumentas įrašams klausyti. Jei randate senąsias elektrostatines Stax, siūlau nepraleisti progos nusipirkti.Iš istorinių paminėčiau pirmąsias bevielės Sennheiser HDI 434 (1976-80). Buvo brangios (220 USD, 1980), brangiausios iš Sennheiser, bet stebuklas – su ausinėmis ant galvos galėjai šokti! Veikė su infra-raudonųjų spindulių adapteriu, todėl su ausinėmis turėjai būti “matymo” zonoje. HDI 434 nuotraukoje pažymėjau 2 numeriu.Walkman laikais geras kompaktiškas ausines pradėjo gaminti SONY. Numeriu 3 pažymėjau MDR-4L1 portabilias ausines , kurias kažkada pirkau kartu su aukštos klasės Sony WM-3 Walkman. Tokias buvo galima sukonstruoti, nes atsirado stiprių mažagabaričių magnetų.
4 numeriu pažymėjau šių laikų kompaktiškas Sennheiser PH100-II, o 5 numeriu – pirmos laidos PH100, tik sulankstytas. 6 numeriu pažymėtos prašmatnios bevielio ryšio “vailesines” į ausis už keliasdešimt €, o 7 numeryje – modernios ausinės vaikščioti kartu su išmaniuoju.Turime daugybę ausinių, bet ausinių srityje matome didelį ir spartų progresą.Ausinių srityje progresas tikriausiai didžiausias.
Garsiakalbių remontas specifinė sritis, beveik kiekvienas remontas reikalauja įrangos ir daug laiko. Meistro valanda verta dešimčių €, todėl klientui geriau ieškoti pakaitinio garsiakalbio.
Siūlau ieškoti pakaitinių garsiakalbių.Peržiūrėjau užrašus, bet garsiakalbių meistro Kaune ten nėra. Garso aparatūrą Kaune remontuoja Piras, siūlau paklausti, gal jie patars. Jei pavyks ir džiaugsitės darbu, prašau pasidalinti garsiakalbių remontininko kontaktais.
Apie muziką iš CD ir iš FLAC internetinių failų.
Ruošiantis perklausai gavau užsakymą paruošti dalyvių mėgstamos muzikos CD. Gavau failus, kurių vienas buvo EAGLES – Hotel California FLAC. Signalą sulyginus su iš turimo CD, signalai atrodė vienodi, bet pažiūrėjus to paties epizodo spektrus matyti didesnis kalnelių-duobučių diapazonas iš CD. Reiškia, internetu parsisiųstas FLAC garso kokybe objektyviai yra prastesnis. Iš savo CD tą kūrinį konvertavus į FLAC, skirtumo tarp CD ir mano FLAC nebematyti.
Kelios išvados:1. Garsas iš WAV/CDR ir FLAC neturi skirtis, bet pasitikėti internetu gautais muzikos įrašais negalima; nežinome kokius šaltinius naudoja visokie tidalai, kokiais įrenginiais nuskaitomi albumai ir kas nutinka kelyje iki mūsų failų strymerio.2. Klausant skirtumo tikriausiai neišgirstume, tačiau mokslinis-inžinerinis tyrimas leidžia žinoti ką pasirinkti.3. “Audiofilinis” siūlymas – “reikia klausyti” yra nepatikimas, neobjektyvus, rekomendacijų nepatikrinsi, jos gali būti tiesiog melas.
4. Mokslinis tyrimas tikslesnis, leidžia fiksuoti tai, ką sunku arba neįmanoma nustatyti klausant.Dėkoju Ugniui Stančiui už paramą ir kviečiu Naujuosius pradėti gera nuotaika.
Dalinuosi nuoroda į David Mellor iš “Audio masterclass” filmuką Vinyl is digital. Get over it!
Paskyręs 14 minučių sužinojau patyrusio specialisto nuomonę. Abejojantiems dėl skaitmeninių šaltinių kokybės pradingtų noras pyktis, nes įrašai į vinilo plokšteles seniai iš skaitmeninių master-failų.
Filmuke paminėta, kad prieš 44 metus (1979-ais) skaitmeniniu būdu Stephen Stills albumas įrašytas anuometiniu, palyginti primityviu būdu. Buvo naudojamas 3M profesionalus 16 bitų 48 kHz ASK įrenginys, bet tai buvo žingsnis į aukščiausią LP diskų kokybę.
Vinilo diskai iš skaitmeninių failų ėmė skinti apdovanojimus, o mes džiaugdavomės ant voko matydami kuo daugiau “D” – digital.
Naudojant skaitmenines garso signalo apdorojimo priemones buvo išvengiama elektronikos triukšmų, master-failų dinaminis diapazonas persikėlė aukštyn virš 80 dB, buvo itin glotni dažninė, nebeliko detonacijų problemos, buvo maži iškraipymai, neliko failų kopijavimo nuostolių. Nuo tada vinilo diskų garso kokybės potencialą lėmė mechaninis formatas, plokštelės gamybos lygis, patefonas, galvutė, RIAA korektorius.
Yra sakančių, kad yra nusivylę garso iš CD kokybe, kad vinilas skamba geriau. Neva, skaitmeninis garsas šaltas, aštrus, varginantis…
Filmuke pateikiamas atsakymas, kurį užrašysiu savais žodžiais lietuviškai:
Kadangi vinilo diskuose dažninė nuo 5-10 kHz ritasi žemyn, garso inžinieriai naudoja korekcijas dažninei iš LP išlyginti. Tą koreguotą albumo masterį su pakeltais AD įrašius į kompaktą, dažninė atkuriama be nuostolių ir girdime “aštrumą/šiurkštumą” (harshness).
Apie tai filmuko epizode nuo 10:30.
Atsiradus CD nutiko nemalonus dalykas – įrašų studijos ir radijo stotys pradėjo kompresuoti garsą. Vinilo dinaminis diapazonas buvo menkas kompresuotam garsui įrašyti, o CD dinaminis diapazonas leido įrašinėti kompresuotą muziką itin garsiai. Triukšmingoje aplinkoje garso kompresavimas pagerino girdimumą, bet nukentėjo įrašų kokybė.
Dar vienas dalykas buvo tai, kad СD eros pradžioje skaitmenizuoti analoginiai įrašai, buvo atlikti paskubomis, nebuvo patirties, buvo išleista daug prastos kokybės CD. Po kažkiek laiko reikšmingesnius albumus įrašų studijos ėmė dar kartą skaitmenizuoti, bet CD rinkoje likę daug prasto garso inžinierių darbo. Žmogus sugadinti gali viską, bet skaitmenos kaltinti negalima. Filmuko autorius sako, kad nereikia sugrįžti prie analoginių įrenginių, kad reikia sugrįžti prie gero skaitmeninio įrašo formavimo (klausykite nuo 12:00).
Dalykai seniai suprasti, bet koją kiša neišmanymas ir suinteresuotumas – žmonės stengiasi išsaugoti vinilo diskų, patefonų vertę, nori uždirbti.
Mačiau yra 351 Davido Meloro filmukų – visi rasime ką paklausyti.LP plokštelė buvo geras šaltinis, bet garso kokybę lemia signalas-garsas keitiklis – kolonėlės. Jei apie vinilo plokšteles, tai čia matyčiau tokius dalykus:
– audiofilai mėgsta sunkesnį kelią;
– daug žmonių varginantį vadovėlių skaitymą keičia gundančiais eksperimentais;
– dalis muzikos mylėtojų naudojasi proga paprekiauti, stengiasi purenti praeities dirvą;
– bičiuliams sunku būna pripažinti, kad brangiai už patefoną sumokėjus, geresnis garsas iš CD grotuvo už šimtą.Esu skaitęs, kad labai geras vinilo traktas apgroja labai gerą cd traktą.
Gali taip būti, bet CD formatas niekuo dėtas; absoliuti dauguma vinilo diskų iškepti iš skaitmeninių failų, todėl priežastys ne skaitmenoje. Apie akustines priežastis galite perskaityti čia.Kita vinilo diskus mėgstančių legenda – vieniems patinka skaitmenos tikslumas tačiau su mažiau gyvybes, kitiems plokštelės organiškumas, intymumas, betarpiškumas, muzikalumas. Vinilo plokštelės ne mada, tai realybė.
Skaitmenos tikslumas yra svarbiausias mūsų siekis. CD įrašuose mažiau gyvybės, bet gyvybė pasibaigia ties mikrofonu ir garso inžinieriaus dėlione įrašų studijoje. Ploksteles organiškumas, intymumas, betarpiškumas, muzikalumas…, bet tie dalykai su muzikos įrašais ir muzika nesusiję, yra individualūs, subjektyvūs, nepatikrinami.
Pirmajame “Muzika-įrašas-atkūrimas” poste parašiau apie tai, kad muzika neatkuriama. Net neįrašoma ir neišsaugojama. Dėžutėje muzikos neuždarysi. Skirtingai nuo vaizdo, muzika nesustabdoma. Taigi, ji yra dabar, buvo praeityje arba išlikusi atmintyje. Dabartis yra ta riba, kur muzikos nebelieka – nuskambėjus natai, akordui dar girdime aidą, bet tai paskutinis muzikos šešėlis ir sugrįžtame į tylą…
Susitikime prie MIDAS A240X toks mano vertinimas iššaukė smagią diskusiją. Po renginio filosofas Audrius Šulcas parašė šiltų žodžių ir užbaigė:
Per pertrauką filosofavom, kad garso negalima sugauti į dėžutę, kaip pabezdėto oro. Aš argumentavau, kad garsas yra sugaunamas jau nuo Edisono laikų ir tai puikiai įrodo kolonėlės Midas A240X.
Keli papildomi sakiniai.Kuo vaizdas skiriasi nuo garso fiksavimo/išsaugojimo prasme?
Vaizdas yra stacionarus, o garsas yra neatsiejamas nuo laiko, kintantis, pasibaigiantis.
Padėkite ant stalo 3 plytas ir patekėjus saulei galėsite iš visų pusių jas apžiūrėti, nupiešti, nufotografuoti, padovanoti. Jums nematant plytas galima sukeisti vietomis ir to nepastebėsime – mums vaizdas išliks nepakitęs. Vaizdui matyti reikalinga šviesa, šviesa yra bangos, tačiau daiktai nepasikeis spinduliavimą išjungus. Tamsoje nieko nebematysime, bet naktinio matymo prietaisas parodys, kad plytos tos pačios ir ant to paties stalo. Naktinis drugelis plytas matys, o jums reikės palaukti saulės ir galėsite imtis tolesnio plytos tyrinėjimo…
Su garsu kitaip.
Garsas pats savyje yra bangos. Bangų nesustabdysi ir neužkonservuosi. Girdime, kad lakštingalos trelė sudaryta ir trumpų garsiukų, tie garsiukai mums atrodo vienodi, lyg čirškesys. Čirškesio garsiukai skirtingi, bet Gamta žmogui nedavė jautrio tą skirtumą išgirsti. Garsų nepačiupsime į saują arba pirštu nepagriebsime garsui įlindus į ausį. Galėsime pasidžiaugti kol garso bangos sklinda, pasibaigus dainai sekundę smegenys leis dainą įvertinti, bet patys būsime visiškai kitoje garsų aplinkoje. Arba tyloje. Moksliškai sakome, kad garsas nuo laiko neatskiriamas, yra laiko dimensijoje.
Gerasis mano darbo vertintojas A. Š. renginyje oponavo dėl tokio garso apibūdinimo ir paminėjo Edisoną.
Žmogus surado būdą garso bangas pakeisti elektrinio signalo virpesiais. Puikus išradimas, nes elektrinį signalą galime išsaugoti magnetinėje juostoje, plokštelėje, persiųsti laidais, sustabdyti, tyrinėti, redaguoti… Turėdami tokį įrankį sužinojome, kad lakštingalos ar lazdelių smūgiai į būgną yra iš garsinių impulsų sudaryta garsų seka. Impulsai garsų sekoje nevienoti, garsai persikloja su aplinkos arba kitais muzikos garsais. Muzikos ar gamtos garsus galima įrašyti, o mes mėgstame čiauškėti, kad užsidėję diskelį klausome muziką. Ta “muzika” ne iš muzikanto dūdelės, ne dainininko, o garsiakalbių membranų skleidžiamas garsas. Tiesiog garsas, bet ne Muzika.
Inžinieriai išmoko garsą įrašyti, o GAS konstruktoriams kartais pavyksta signalą taip sudėlioti, kad klausytojas patikėtų. Buvo atvejis, kai į NIDA perklausą atėjęs pasakė – “pirštu galiu pataikyti dainininkei į burną!”; dainininkės kambaryje nebuvo, bet mudu pagavome jos sceninį šešėlį…
1. Muzika ir garso atkūrimo sistemos yra skirtingi dalykai.
2. Kokybiškas muzikos atkūrimas prasideda nuo įrašo.
3. GAS paskirtis yra atkurti bet kokį įrašą.
Apie susitikimą ir apie MIDAS projektą parašė Vidas Sabulis, judėjimo “Tavo albumas centre” įkūrėjas, audiofilinių susitikimų Kėdainiuose organizatorius.
