Forum Replies Created
-
Posts
-
In your picture active audio system. This structure is the best, cause let us to avoid degradation of passive filters, to achieve maximum damping and highest efficiency.
A few notes around your picture:
– in an active system passive filters must be removed;
– if the speaker modules are acoustically tuned, then no signal delay is needed and an analog crossover can be used;
– DG-68 can improve the sound at the hot spot at the expense of deterioration in other areas of the room. So, I’d like to recommend to improve the acoustic properties of the room and disconnect DG-68.For decades, I have been using analog active systems of the following structure:
In the photo bellow my experiments with DG-48. Today I listen to the music without any EQ.
I expect you are asking how to connect Accuphase DG-68 Voicing Equalizer.
Your list of equipment allows you to use different speaker connection schemes. Without a block diagram, it is difficult to answer precisely, but the principle of connecting the DG-68 does not change – the device must be connected into a low signal line.
I’d like to recommend to use digital connection DG-68 in a line between CD player DP-750 and C-2850 preamplifier as indicated in manufacturer documentation:
Then the signal from C-2850 output is fed in the same way as you do without using DG-68.
If you like to use analog connection, then you can use XLR or RCA cables to attach DG-68 voicing equalizer between CD player and preamp:
Or between preamp output and power amps as shown in such a diagram:
In this situation, the connection of your power amplifiers also remains as it was without the use of DG-68.
If the answer does not suit you, please describe in more detail your intention for using P-7300 and A-75 power amps.
Stiprintuvų konstruktoriams tranzistoriai suteikė iki tol nematytų galimybių. Skirtingo pralaidumo P-N-P ir N-P-N bipoliariniai, JFET-N ir JFET-P, NMOS ir PMOS, abiejų pralaidumų MOSFET ir daug kitų specialios paskirties puslaidininkinių stiprinimo elementų patikimi ir nebrangūs. Norintys klausyti su lempinių stiprintuvų “transformatorių” iškraipymais, tranzistoriniame stiprintuve gali įstatyti išėjimo transformatorius. Jei transformatorių iškraipymų per mažai, skiriamuosius kondensatorius galima pakeisti transformatoriais kaip tą matome Sakuma lempiniuose. Dažnių juostą galima apriboti, galima atjungti n.g.r., išėjimo galią sumažinti iki Vato ir džiaugtis “lempiniu” garsu.
Michailas Rothasteris 2011-ais susikonstravo vientaktį stiprintuvą su SIT tranzistoriais. Šių tranzistorių charakteristikos panašios į triodų, todėl garsas panašus į lempinio su triodu SET. Tranzistoriniam nereikalingas išėjimo transformatorius, todėl pasigaminti tokį gali daugelis lituotojų.
Parametrai ir schema:
Savadarbio su SIT tranzistoriumi pilna schema ir konstrukcija:
Atšventę Hai-endinių lempinių SE 30-metį galime laukti pramoninių tranzistorinių stiprintuvų 50-mečio.Sony TA-F7 (1976 m.) ir Yamaha B-3 (1977 m.) su V-FET (SIT) galios tranzistoriais:
Girdime šnekant, kad kai kurie tranzistoriniai stiprintuvai skamba kaip lempiniai.
Tai siečiau su A-klasės tranzistoriniais, kurių iškraipymuose vyrauja lyginės harmonikos. Geri A-klasės tranzistoriniai stiprintuvai nevargina klausos, todėl žmonės prisimena garsą iš lempinių stiprintuvų su didelio jautrio kolonėlėmis. Svarbu tai, kad geri tranzistoriniai gali dirbti į sudėtingą apkrovimą – toks dažniausiai būna jungiant šiuolaikines lentynines arba daugiajuostes AS.
Sugrįžtant prie lempų, dvitakčiai lempiniai su n.g.r. būtų aukštesnio techninio lygio stiprintuvai. Tokių iškraipymai būna nedideli, o galia pakankama klausyti iki garsiai. Vientakčių galimybės mažesnės, bet su labai galingomis lempomis pirmasis Vatas turi palyginti nedaug iškraipymų. Su ruporinėmis AS toks vientaktis daugelį gali džiuginti.
Altec Iconic monitoriai su kažkokiu Manley lempiniu SE režimu būtų neblogas variantas muzikai namie klausyti.
Diskusijoje apie Wolf Von Langa kolonėles D. Š. parašė –“dipolis žemuose dažniuose leidžia geriau sukontroliuoti bosą palyginus su tradicine uždara dėže arba faziku, nes mažiau žadina kambario rezonansus”, o kitas OB kolonėlių privalumas yra “aštuoniukės” spinduliavimas, duodantis didesnį negu korpusinių AS kryptingumą (DI).
OB yra dipolis, sklaidos charakteristika iš tiesu „8“ formos, bet tokią turėtų garsiakalbis labai didelėje apskritimo formos panelėje, panelė turėtų būti kažkur lauke ant medžio, arba pakelta kambaryje tarp lubų ir grindų. Labai nepraktiška, nesu tokių OB matęs, visos buitinės “lentos” nedidelių gabaritų su plačiajuosčiais ir pastatytos ant grindų.Galima įžvelgti „aštuoniukės“ tipo kryptingumą iš ant grindų stovinčios nedidelės stačiakampio formos panelės, bet kambaryje teorija stipriai pakitusi ir buitinių mažųjų OB privalumus keičia trūkumai; dipolinių AS labai mažas žemųjų dažnių atkūrimo efektyvumas, tam pačiam garsumui reikia žymiai daugiau galios, garsą iškreipia kambaryje esantys parazitiniai atspindžiai. Kolonėlės paprastai būna pasuktos į klausytoją, todėl atspindžiai bus nuo visų sienų – galinės, šoninių ir net nuo grindų. Tą nuo grindų garsą esu patyręs Kalifornijoje pas bičiulį Džoną, kai klausiau jo elektrostatinių. Turėjau dar kartą sugrįžti, kad suprasti kodėl garsas toks, lyg ant parketo būtų pribarstyta stiklo šukių – toks buvo sudėtingas po kambarį klaidžiojantis garsas.Reikia nepamiršti, kad „aštuoniukės“ kryptingumas sudarytas iš dviejų apskritimų. Tada garso sklaida iš abiejų OB pusių -6 dB lygyje bus plati. ŽD ruože praktiškai turėsime tiek pat atspindžių kiek iš didelių AS uždarose dėžėse, tik reikės maždaug 10 kartų daugiau galios tam pačiam garsumui gauti. Kadangi mažose OB būna 2 ar daugiau žemadažnių, ekvivalentinis spinduliuotuvas būna nebe 35 cm – toks iš vieno 15“ garsiakalbio dėžėje – o tampa super-didelis (90 – 100 cm). Tai veda prie žemesnio skyrimo dažnio (~350 Hz) ir reikia konstruoti 3-juostę OB. Jei pasiliksime prie 2-juostės, tada sklaida nebus homogeniška, bus keli siauri spinduliavimo lapeliai ir stacionaraus akustinio lauko aplamai nebebus.
Ar tai blogai?Nelabai, nes OB kolonėlėse yra svarbesnių bėdų, skandinančių kažkokį sklaidos nehomogeniškumą.OB rekomenduoja statyti maždaug per metrą nuo sienų. Man tai būtų didelis nepatogumas, reikėtų ieškoti vietos atsisėsti paklausyti buitinių OB, stebėti kad vaikas nelandžiotų ir kažko nenutrauktų.Kambario sienos su OB akustiškai turi būti geresnės negu klausant didelio jautrio AS. Esame skaitę, kad mažosios OB tinka akustiškai neįrengtuose kambariuose, bet tuo patikėti aš dar nepasiruošęs.
Įdomus tas faktas, kad įrašų studijose nedidelių OB nėra. Nėra ir didelių OB, nes ten netilptų. Nesu matęs vadovėlių, kur būtų aprašytas mažųjų OB darbas ir kaip jas suprojektuoti geriausiam rezultatui gauti. Teorijos nesukursi, nes daug nežinomųjų.
Gal sunku susitarti, nes šnekame apie skirtingo lygio GAS? Gal žmonėms patinka garsinių iliuzijų pasaulis? Iš tiesu matau vieną gundantį ypatumą – mažosios OB yra “plastiškiausias” daiktas eksperimentuoti.Esu matęs beveik ant šluotkokčio sukabintus plikus garsiakalbius, pavadintus OB „kolonėlėmis“. Buvo parašyta apie privalumus, bet aš rinkčiausi Tatsuyoshi Moriyama OB stereo sistemą su 15“ žemadažniais ir ruporais viduryje. Tokia būtų netoli teorijos, garso negadintų atspindžiai, būtų pilnavertis muzikos atkūrimas.
Sulaukiau klausimo – o kas yra pasaldintas garsas?
Garso signalo iškraipymai susideda iš lyginių – 2,4,6 ir nelyginių – 3,5,7 harmonikų. Lyginės pasižymi “harmonija” su muzika, nes būna lygiai per oktavą aukštyn nuo pagrindinės natos dažnio. Nelyginės muzikaliai nedera, garse atsiranda aštrumas, klausa tokių nepakenčia. “Pasaldintas” garsas būtų tas, kuriame vyrauja lyginės harmonikos.
Yra įvairių būdų išryškinti aparatūros “muzikalumą”, bet lempiniai SE stiprintuvai yra vienas populiariausių. Pirkėjams patinka stebėti kaip lempos kaista, įjungus sulaukti kada pasigirsta garsas. Garsą galima pakeisti įstačius kitą lempą, bufete atsiranda stalčius su atsarginėmis. Žmonės įsisuka ieškoti kur pigiau nusipirkti senųjų-gerųjų lempų, bando suprasti kodėl nepasisekė, kodėl prastai atkuriama sunkesnė muzika. Parduoda savo ir ieško pirkti galingesnio. Žinau kaip malonu į savo hobį klimpti, bet esu sutikęs pervertinusių savo finansines galimybes ir bankrutavusių – parduoti savo klaidą būna sunku.Brangių lempinių stiprintuvų savininkų teiginys –
Žinoma, kad kuo aparatūra brangesnė tuo garsas natūralesnis, pigiai natūralaus garso niekada neišgausi jokia technika.1. Natūralus garsas gali būti tik iš natūralaus šaltinio – dainininko gerklės, muzikanto rankų, dūdų skambėjimo, smuikų griežimo, paukščių čiulbėjimo, jūros ir miško ošimo.
2. Muzika ir garso atkūrimas iš įrašų nesusiję dalykai. Norint atkurti kas įrašyta, reikia naudoti GAS su kuo mažesniais visų rūšių iškraipymais visame šiuolaikinių įrašų dinaminiame diapazone. Kitaip sakant – reikalinga didelio tiesiškumo GAS.
3. Lempinės technikos klestėjimo laikais inžinieriai stengėsi sukurti kuo tiesiškesnius stiprintuvus ir AS. Dvitakčiai buvo patys geriausi, tokie būdavo brangiausioje buitinėje aparatūroje. Kartu su didelio jautrio ruporinėmis AS tai buvo didelių galimybių garso sistemos.
4. Šiuolaikiniai vientakčiai su galingiausiomis lempomis ir milžiniškais transformatoriais, o taip pat tranzistoriniai vientakčiai be transformatorių, sukonstruoti su mažu n.g.r., turi didelius THD ir mažą dinaminį diapazoną. Prastas tiesiškumas pakeičia įrašą, bet klausant nesudėtingos muzikos įrašų, mažiau patyrusiems tai gali patikti.
5. Garso sistemų biznis išsisėmęs, didžiųjų gamintojų vietą užėmė galybė mažų arba visai garažinių gamintojų. Tokie neturi nei žinių, nei techninio potencialo tyrimams atlikti. Suprato, kad išgyventi gali kurdami aparatūros “muzikalumo” ir pan. legendas – šiuolaikinis jaunimas yra palanki tam terpė.Iš diskusijos “Audiofilų, melomanų grupėje” apie šiuolaikinius lempinius vientakčius stiprintuvus.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
2022-1992= jubiliejus
160000$:(2x50W)= 1992-ųjų rekordas.
Su švente muzikaliausių stiprintuvų klausytojai!Sako tik 2% žmonijos rūpi garso iš aparatūros kokybė, bet yra unikalesnių žmonių.
M. Karmaiklas 1977 metais mėlynai nudažė beisbolo kamuoliuką. Paskui jį nudažė kita spalva, paskui dar kita ir… nebegalėjo sustoti. Jis vis dažė ir dažė, kol kamuoliukas tapo už dažytoją didesnis. Pasirodo, Maikas turi pasekėjų, dažančių savuosius kamuoliukus.
Skubu prie jubiliejaus.
Lempiniai SE klasės stiprintuvai visais laikais buvo patys seniausi-paprasčiausi-pigiausi. Girdžiu sakant, kad šiuolaikiniai SE yra senoji-geroji klasika, bet tai netiesa – šiuolaikiniai SE su didelėmis lempomis ir nepakeliamais transformatoriais yra Pati Naujausia Stiprintuvų rūšis, viliojanti “muzikalumo” ištroškusius muzikos klausytojus. Jei svarbiau ne kas buvo įrašyta, bet žmogus nori girdėti dainininkės ar smuiko įrašus kitaip, lyg daina sklistų iš kelių gerklių, grotų smuikininkų trio, šiuolaikinis SE tą džiaugsmą suteiktų.
Tie geriausi klasikiniai lempiniai buvo PP dvitakčiai. Daug jubiliejų praeityje, greit švesime 100-metį, matysime įvairiomis spalvomis šviečiančias šiuolaikines lempas kažkokiame Audio Research PP stiprintuve ir prisiminsime lempų aukso laikus. Netruks ateiti pirmųjų D-klasės pramoninių stiprintuvų 70-metis ir vėl čia pasidžiaugsime…
Neseniai matėme bičiulio su tranzistoriniais Yamaha C5000/M5000 ir JBL 4343 monitoriais krykštavimą, bet šis kelias man žinomas, klasikinis, neįdomus. Lietuvoje turime kambarį su daug apvalių skaitmeninių ruporų – toks Pasaulyje vienintelis, viliojantis išgirsti! Mūsų grupėje sutikau du „pasaldintą“ garsą mylinčius, bet jų yra daugiau – gal dešimt?
SE stiprintuvų galia maža, bet tinka jungti prie Lowther TP-1 plačiajuosčiu. Galima nusipirkti šiuolaikinį plačiajuostį su elektromagnetu, o turint daug laisvų, prie brangiausio SE tiktų 20,5 kg svorio nedidukas Feastrex DM-5e3 su FTVS-910 kabeliu garsiakalbiams pajungti. Turėtume brangiausią Pasaulyje Watą, kurio paragauti labai norėčiau.
Su jūsų jubiliejumi Bičiuliai!!!ET FACTUM
Atsiverčiau 1967 m katalogą – Радио приемники радиолы магнитофоны радиограмофоны. Ten 127 lempinių imtuvų su vientaktėmis A-klasės pentodinėmis schemos. Brangiausi aparatai – tokių kataloge 24 – su galingais dvitakčiais PP tipo pentodiniais stiprintuvais. “Riga 10”, “Festivals” turėjo gerus monofoninius PP su plačiajuosčiais OB korpusuose. Lempinę stereo radiolą “Simfonija” su atskiromis kolonėlėmis daugelis vyresnių prisimename, nes tai buvo geriausiai skambėję PP aparatai.
Išsitraukiau senesnį šaltinį.
Vienuolikos tomų schemų katalogas – Empfanger-Schaltungen Der Radio-Industrie yra pati tyriausia informacija, kur tūkstančiai schemų su “klasikiniu” radijo imtuvų lempiniu garsu. Atsiverčiau pirmąjį tomą, kur AEG.., Blaupunkt.. schemos. Tame tome jų 283, visos su vientakčiais pentodiniais stiprintuvais. Tiesa, viena AEG ir dvi Blaupunkt buvo dvitaktės su 1938 m. AD1 triodais.
Dinamika akivaizdi – lempinių stiprintuvų tobulėjimas ėjo nuo SE į PP, o šiuolaikiniai SE yra 30-mečio sulaukęs šiuoalikinis HaiEndas.
Pratęsiant temą apie pasyvines AS, trumpai sustokime prie daugiajuosčių.
Teoriškai kolonėlių dažninė charakteristika gali būti pagerinta (išlyginta), panaudojus kuo daugiau atitinkamoje dažnių juostoje dirbančių garsiakalbių. Tarkime, kiekvienas garsiakalbis skirtas vienai oktavai atkurti. Visam garso diapazonui atkurti kolonėlės būtų 10-juostės. Netgi panaudojus garsiakalbius su dideliu dažninės ch-kos netolygumu, 10-juostės sistemos bendroji dažninė galėtų būti glotni. Intermoduliaciniai iškraipymai irgi būtų nedideli, o AS modulių garso sklaida mažiau kintanti nei kolonėlių su mažai juostų. Deja, tik teoriškai. Praktiškai tektų spręsti neįveikiamas problemas; nepavyktų garsiakalbius išdėstyti arti viens kito, o daug dažnių dalytuvų nepataisomai išdarkytų garsą. Mažas skirtumas būtų, jei kalbėtume ir apie 5-juostes AS.
Paminėsiu daugiajuosčių sistemų trūkumus.
1. Maksimalus daugiajuostės sistemos jautris yra toks, kokį turi tos sistemos mažiausio jautrio garsiakalbis. Paprastai tai žemadažnė grandis. Kalbant apie kokybiškas sistemas, daugiajuostės sistemos jautris turėtų būti didesnis už 93 dB/W/m arba didesnis. Tuomet su praktiško galingumo stiprintuvais galime užtikrinti šiuolaikinių įrašų dinaminio diapazono atkūrimą. Reiškia, pirmosios oktavos (20 – 40 Hz) atkūrimui reikėtų naudoti labai didelį žemadažnį, turintį didelę ritę ir stangrią difuzoriaus pakabą. Preliminariai pasakysiu, kad būtų reikalingas ~100 cm. diametro garsiakalbis su 6“ (15 cm) dydžio rite. Arba keturi 15-18“ didelio jautrio žemadažniai.2. Dalytuvai būtų praktiškai nerealizuojami.
Problema ta, kad daugiajuostėms sistemoms būtini selektyvūs (24 dB/okt) dažnių dalytuvai. Pasyvinius 4-os eilės filtrus 40 Hz dažniui praktiškai neįmanoma pagaminti. Nesunku suskaičiuoti, kad dalytuvuose būtų 72 reaktyviniai elementai (C ir L). Dar reikalingi rezistoriai (18 vnt) atskirų juostų jautriams suderinti. Vėl galite įvertinti, kokio sudėtingumo problema būtų pagaminti rites ir sumontuoti kondensatorius, kai filtro dažnis yra 40 ar 80 Hz. Dalytuvams būtų reikalingi tam tikrų nominalų tikslūs ir labai brangūs komponentai. Gaminant pasyvinius dalytuvus, 50 ar 500 Hz darbo dažnis turi didelę įtaką, nes žemų dažnių filtrų komponentų nominalai būna labai dideli. Aktyviniai dalytuvai (krosoveriai) būtų paprasčiau, bet aktyvinei daugiajuostei reikia atitinkamo kiekio galios stiprintuvų, projektas iš kitos pusės tampa gremėzdiškas ir labai brangus.3. Daugiajuostėse sistemose fiziškai sunku sutalpinti VD ir AD garsiakalbius taip, kad nenukentėtų fazinė ch-ka, kad moduliai dirbtų sinfaziškai ir būtų gera sistemos skiriamoji geba.
4. Sistemos tūris su tokio dydžio ŽD garsiakalbiais būtų labai didelis, 40 Hz pasyvinis dalytuvas labai brangus, AS kainą nederėtų su garso kokybe.
Štai kodėl teoriškai patraukli daugiajuostė sistema praktiškai tampa beprasmė. Yra vienas pateisinimas – daugiajuostėms tinka prastesnės kokybės garsiakalbiai ir būna lengviau rasti kuo pakeisti nebegaminamus. Įtakos taip pat turi rinkodara – daugelis mėgsta matyti daugiau garsiakalbių.
Turiu progos pasakyti, kad Lietuvos garso mėgėjai tuos dalykus neblogai suvokia ir daugiajuosčių sistemų nekonstruoja.Kai sistemos jautris nedidelis, daugiajuostes sukonstruoti paprasčiau. Tik tas kelias prie kokybiško muzikos atkūrimo taip pat nenuveda.
Nuotraukoje serijinė daugiajuostė sistema LINN Klimax-350.
Apie lempinius stiprintuvus daug diskutuojama, yra sakančių, kad tokie patys “muzikaliausi”. Lempinė technika yra nišinė sritis, kurioje rasime primityvių vientakčių stiprintuvų už šimtą tūkstančių ir dar brangiau.
Atsiverčiau ką apie lempinius stiprintuvus rašo elektronikos specialistas.Selfas Daglas yra elektronikos inžinierius iš D. Britanijos, dirbantis garso technikos srityje. Elektroniką studijavo Kembridže, psichoakustiką – Sasekso universitete. Šešių knygų apie elektroniką autorius, parašęs daug straipsnių į Wireless World, pasaulinės „Garso Inžinierių Sąjungos“ narys, daugelio patentų autorius. Dirbo „Cambridge Audio“, „Soundcraft Electronics“ – štai ką sukompiliavau iš Wikipedijos.
Selfas Daglas toks didelis, kad galės atlaikyti visą lempinių stiprintuvų gamintojų, pardavėjų ir aparatūrą įsimylėjusių iš Lietuvos pyktį. Kad žinotumėte už ką pykti, išverčiau ką apie lempinius stiprintuvus kalba stiprintuvų maestro. Norintiems galėsiu duoti šio žmogaus kontaktus nepasitenkinimui išpilti, o mėgstantys senienas, su Selfu D. galės pasikonsultuoti apie dar senesnius įrenginius – apie gramofoną su karšto oro varikliu, mechaninius arba elektromechaninius stiprintuvus. Nesitikiu, kad lempų gerbėjai ims kitaip vertinti lempinių stiprintuvų „muzikalumą“, bet stiprintuvų pirkėjams diskusija reikalinga.
Anglišką tekstą galite perskaityti Selfo D. 600 puslapių storulėje Audio Power Amplifier Design Handbook – knygos pdf’as cirkuliuoja platybėse.
2009 metų Garso stiprintuvų konstravimo vadovėlis išimtinai apie tranzistorinius stiprintuvus. Kodėl nėra apie lempas?
Atsakymas 12-ame puslapyje, skyriuje Tikėjimo simboliai: subjektyvizmo principai. Štai kaip tame skyriuje vertinami lempiniai stiprintuvai.„Žmonės tiki, kad lempiniai stiprintuvai prigimtimi yra geresni už bet kokios rūšies tranzistorinius.
„Lempinis garsas“ – tai vienas šiuolaikinių fenomenų; seniai žinoma, kad muzikos klausytojai kartais mėgsta garso signale turėti/girdėti tam tikrą kiekį antrųjų harmonikų. Daugelis lempinių būtent tokių harmonikų ir prigamina, nes lempų schemos su nedideliu grįžtamuoju ryšiu nėra tiesiški stiprinimo elementai. Nors skamba viliojančiai, Hi-Fi suprantama kaip didelio tikslumo aparatūra. Jei garsas turi būti kažkaip pakeistas, tada priekio panelėje turi būti „malonumo“ mygtukas.
Lempų naudojimas iššaukia sunkiai išsprendžiamų tiesiškumo, patikimumo, gąsdinančios kainos, tuo pačiu dar kartą išėjimo transformatorių nelinijiškumo problemų. Šiuolaikinė lempinių stiprintuvų mada man nesuprantama, kad trapūs stikliniai lempų cokoliai su iki raudonumo įkaitintais elektrodais ir anodais su šimtais Voltų įtampomis ant jų, kažkodėl tenkina šiuolaikinius saugumo buityje reikalavimus.
Ta šiuolaikinio subjektyvizmo apraiška, tai entuziazmas tiesioginio kaitinimo vientakčiams triodams, kuriuos paprastai matome ypatingai brangiuose monoblokiniuose lempiniuose stiprintuvuose. Tokie stiprintuvai generuoja daug antrosios harmonikos iškraipymų, nes lempos dirba vientakčiame asimetriniame režime, o didelės anodo srovės reikalauja labai didelių išėjimo transformatorių šerdies įsotinimui išvengti. Išėjimo galia labai apribota – 10 W arba mažiau. Neseniai pateiktoje CARY CAD-300EI triodinio stiprintuvo apžvalgoje matėme išmatuotus 3 % THD esant 9 W galiai, nors stiprintuvas kainuoja 3400 svarų ir dar reikia nupirkti pradinį stiprintuvą.“
Mano nuomonė tokia pati – lempinius išlydėjau 1975-ais ir prie jų nebegrįšiu.
