Forum Replies Created
-
Posts
-
Būgno signalas yra eksponentiškai slopstantys virpesiai. Būgno korpusas, o taip pat vibracijų atspindžiai papildo būgno membranos virpėjimą, todėl garsas įgauna specifinį tembrą.
Mano suformuoto būgno galėjote paklausyti aukščiau esančio posto nuorodoje, o stereo signalas padidintame mastelyje yra toks kaip paveikslėlyje:
Nuo 50-ųjų vidurio elektronikoje prasidėjo tranzistorinių įrenginių kūrimas. Atsirado naujos galimybės sukonstruoti patogesnius ir pigesnius garso signalo apdorojimo įrenginius.
Nuotraukoje 1954-ųjų lempinis 11 bitų DATRAC ASK. Keitikliai buvo reikalingi karybai ir mokslui, bet mes apie tokius įrenginius anais lempų laikais nė nesvajojome.
DATRAC buvo amerikiečių Analogic Corporation 64 kilogramų, 500 W elektros naudojantis ir 8,5 tūkstančių dolerių kainavęs įrenginys. Analogic Corporation tebegyvuoja. Gamina medicininę, karinę ir kitokią pramoninę elektroninę įrangą.1969 m. amerikiečių Analog Devices Inc. jau turėjo specializuotą padalinį Pastoriza Electronics, kur buvo sukurtas plačios paskirties ASK.
Nuotraukoje apie 800 USD kainavęs 12 bitų ADC-12U μA710 komparatorių bazėje. Štai šių iš amerikiečių nukopijuotų komparatorių esu vykęs į Rygą, kur jie buvo gaminami. Sovietinės mikroschemos nebuvo absoliučiai tikslus analogas, nes TSRS neturėjo švarių silicio kristalų gamybos technologijos. Kartą Rygos Почтовый ящик (tada karo pramonei gaminančios įmonės ir konstravimo biurai buvo užkoduoti Pašto dėžutėmis su atitinkamu numeriu) konstruktorių paklausiau, kodėl μA709 operacinio stiprintuvo galinių tranzistorių emiteriuose yra varžos, kurių amerikietiškuose nebuvo. Tada man pašnabždėjo, kad be šių varžų sovietinės mikroschemos perdegtų.
Analog Devices Inc. Pastoriza padalinio sukonstruotas DC-12U 12 bitų 10-μs modulis, 1969.
Schemoje yra atraminės įtampos šaltinis, plonaplėvių preciziškų rezistorių grandynas ir rezistorius komutuojantys raktai.
Veikimo principas labai paprastas ir išlikęs šių laikų garso signalo keitikliuose:
R2R keitiklis
Galbūt jautrūs muzikos mylėtojai pergyvena ne dėl elektrinių impulsinių, o dėl kažkokių akustinių signalų stačiais frontais ar akustinių impulsų?
Paieškokime impulsų akustikoje.
Į būgną atskriejusi lazda priverčia membraną virpėti staiga ir turime vieną į impulsą panašų frontą. Jei smūgiuojama minkštesne su veltiniu ant galo, būgnas įsibėgės lėčiau, garso frontas bus lėkštesnis. Kieta lazdelė privers pradėti rezonuoti greičiau, o ir mušamojo instrumento garsas (spektras) pasikeis; lengva-ilga lazdelė po smūgio ims pati vibruoti, papildydama iš būgno sklindantį garsą aukštų dažnių savais garsais.
Žemiau paveikslėlyje smūgio į būgną sukeltų vibracijų grafikas, parodantis, kad būgno garsas ne impulsinis, o panašesnis į Helmholco rezonatorių.
Staigų garso frontą ir labai platų spektrą skleidžiančio solinio būgnelio su prie apatinio plastiko besiliečiančiomis metalinėmis spyruoklėmis išmatuoti parametrai. Smūgiavus stipriai, solinio būgnelio spektras nusidriekia net iki 20 kHz, kai garso stiprumas ten sumažėja 100 kartų. Gera ta žinia, kad aukštosios garso harmonikos bus ne sudėtingi, bet paprasti sinuso formos signalai.
Suformavau būgno signalą ir epizodus padauginau taip, kad kiekvienas kitas skambėtų per oktavą aukščiau. Kadangi signalas virtualus, o ne tikro instrumento, visų epizodų spektras išlieka mažai pakitęs.
Impulsų būgnuose nesuradome, bet siūlau paklausyti kaip pasikeičia aukštėjančio būgno garsas. Kad būtų lengviau išgirsti vis “mažesnio” būgno garsą, pabaigoje pakartojau žemąjį būgną.– O jei būtų ne vienintelis impulsas, bet jų seka?
– Bet kurios formos pasikartojantys signalai turi periodą ir dažnį, todėl tai jau muzika. Stačiakampių, į pjūklą panašių ar kitokių impulsų forma priklauso nuo harmonikų ir jų tarpusavio išsidėstymo. Periodas (dažnis) ir amplitudė gali būti tokia, kad derėtų į muzikinį kūrinį, o signalo forma suteiktų tembrą, garso spalvą. Paprastai šnekant, bet koks periodinis signalas ne tik garsas, bet kartu ir kūrybinė medžiaga muzikantams.
– Jei garso spektras sudėtingas, kažkoks impulsinis, galbūt tokiam signalui atkurti reikia ypatingai plačios dažnių juostos?
– Pateiksiu svarbią ypatybę, leidžiančią nesisieloti dėl patefono plokštelės, FM radijo ar CD grotuvo dažnių juostos iki 15 ar 22 kHz. Daugiausiai muzikos atkūrimo problemų sukelia kolonėlės, bet dabar jų nelieskime.Pagrindinis stačiakampius impulsus formuojantis instrumentas yra su fuzeriu grojanti elektrinė gitara, kai fuzerinio pedalo sustiprinti ir stipriai apriboti visų natų signalai. Bet pažiūrėkime – aukščiausia gitaros nata siekia tik 1174 Hz. Nesunkiai bus įrašomos ir atkuriamos aukščiausios fuzuotos natos iki 7-os ar dar aukštesnės harmonikos, todėl gerai girdėsime net impulsais grojančią gitarą.
Iki 15 kHz dažnius transliuojantys FM imtuvai gerai perteikia aukščiausių gitarinių natų garsus, o ir iki 10 kHz ar iki mažiau girdintiems nesunku atskirti kada klauso bliuzinę, o kada fuzuotą elektrinę gitarą.Dėl impulsų atkūrimo nusiraminti padeda paminėtas psichoakustinis reiškinys, kai mūsų klausa aukštuosius dažnius girdi nufiltruotus; klausos AD filtras bet kokį sudėtingo spektro signalą aukštesnėse muzikos oktavose paverčia panašų į paprastą sinusoidę, todėl visi bet kurių instrumentų aukščiausieji garsai supanašėja. Ne tik gitaros, bet fortepiono būgnų ar didžiausių vargonų aukščiausios natos skamba nepalyginamai skurdžiau, nei žemosios.
Žinoma, jaunam klausytojui ausų filtras įsijungia prie aukštesnių, o vyresniems prie kažkiek žemesnių dažnių, bet esmės tai neturi – visi aukščiausias instrumento natas pradedame girdėti lyg klausytume sinusinį (harmoninį) signalą. Aukščiausiųjų muzikos garsų spektras susitraukia iki kelių ar vienos spektro linijos (vieno dažnio) ir nebėra reikalo stengtis turėti GAS su super-AD garsiakalbiais ir ultra-signalo šaltiniu.Sugeneravau 200, 1000, 2500 ir 5000 Hz stačiakampius periodinius 192 bit-rate, no dithering stereo signalus ir išmatavau jų spektrą 40 dB diapazone:
Paklausykite tų kelių signalų seką, atkreipdami dėmesį kaip keičiasi aukštesniųjų dažnių girdimo garso spektras. Pabaigoje vėl įrašiau 200 Hz stačiakampių impulsų signalą pasitikrinimui.
Paveikslėlyje signalų spektrai:
Matome, kad visų stačiakampių periodinių signalų spektrai panašūs, vyrauja nelyginės – 3, 5, 7 ausims nemielos harmonikos.
Mūsų klausa pasižymi AD filtravimu, kai aukštesnių dažnių garse pradedame girdėti mažiau harmonikų. Lyg iš stačiakampio ar kitokios sudėtingos formos signalas pasikeistų į siauresnio spektro paprastesnį signalą. Ši sąvybė leidžia sumažinti reikalavimus GAS dažninei ir šia savybe mes galime pasinaudoti.
Naudojant labai trumpus impulsus – tokie vadinami vienetiniais – galima išmatuoti kolonėlių impulsinę charakteristiką, dažninę ir kitus parametrus. Trumpas ir aštrus impulsas yra toks geras stimulas, kad nuo jo visais savo rezonansais suskamba kolonėlės, ausinės ar stiprintuvas. Belieka išmatuoti tiriamojo įrenginio atsaką ir rezultatus suprantamai atvaizduoti.
Nuotraukoje 1986 metais Stereophile laboratorijoje atlikti AS matavimai, kai buvo panaudotas 50 mks trukmės impulsas:
Šiais laikais programiškai suformuotais vienetiniais impulsais ir skaitmeniniais metodais išmatuojame dar daugiau, dar paprasčiau ir dar tiksliau.– Kodėl muzikoje tokių impulsinių garsų nėra?
– Jų tiesiog nereikia. Skambėtų lyg ant kepurės nukritęs meteoritas ar skardos lapas. Trumpas, žaižus trakštelėjimas, lyg klausytume perskilusią vinilo plokštelę. Garsas neturėtų tono (neturėtų muzikinės natos), neprimintų gamtoje esančio garso ar muzikos instrumento.
Tokio ar panašaus impulso net nesukurtume! Statiems frontams reikia labai lengvos masės, bet dideliam garsumui būtinas didelis spinduliuotuvas. Mechanikoje tokie prieštaringi reikalavimai negalimi, tad palikime tuos impulsus inžinieriams…Gyvename įdomiais laikais. Pilna pigių blizgučių, arba sukonstruojamas vienetinis gaminys už labai brangiai. Jei pradėsite nuo vario rūdos, patys gaminsite lempas, sidabro viela vyniosite transformatorius ir suskaičiuosite sugaištą laiką, paprasčiausias vientaktis stiprintuvas kainuos kaip prašmatni jachta. ☺
Japonijoje pagamintų vientakčių su tiesioginio kaitinimo triodais monofoninių stiprintuvų WAVAC SH-833 pora kainuoja 350 tūkst. USD. Vienas stiprintuvas sveria 50 kg, maitinimo šaltinis – 65, jėgos transformatorius dar 61 ir skiriamasis trafas 72 kg. Tūkstantis už kilogramą nėra baisiai daug, o ir 0,4 W iš kilogramo nieko nenustebinsi. Nors japonai gerai viską supakavo, krovinys į U.K. atvyko aplamdytas. Po savaitės sugedo monoblokas, vėl atvažiavo gamintojo atstovas, suremontavo ir Maiklas F. per pajungtas Wilson WATT/Puppy 7 galėjo klausyti milijoną kartų girdėtą The Mamas & the Papas – California Dreamin.
Mane nustebino tai, kad WAVAC ryžosi leisti savo gaminį ištirti Stereophile. Pusę tonos nutempti į matavimų laboratoriją Džonui Atkinsonui buvo per sunku, todėl išmatavo tik vieno stiprintuvo parametrus. Saldžiakalbis Maiklas Fremeris rado ką papasakoti apie garsą, sakė dar norėtų klausyti. Inžinieriaus Džono A. ambicijos neleido nutylėti tai, kad žmonės mėgsta klausyti lyginių harmonikų iškraipymus…
Ne viską perskaičiau, bet matavimus peržiūrėjau. Skaitytojai patys gali atsiversti straipsnį, o aš nukopijavau vieną J.A. teksto pastraipą:Note that the SH-833 becomes increasingly nonlinear with increasing power into all loads. Only between 10mW and 100mW does it produce what would conventionally be called “low” distortion. So why did the amplifier sound more linear than these measurements would suggest? The answer lies in the harmonic content of the distortion. At moderate power levels in the midrange, it is almost entirely pure second harmonic (fig.7). At 1%, the level is high enough that it will be just audible—hear for yourself, using the distortion tracks on Stereophile’s Test CD 2. However, second-harmonic distortion, being musically consonant and close enough in frequency terms to the fundamental that there will be plenty of masking, is both relatively benign and can often be preferred to an undistorted signal, in that it sounds “fatter” and “warmer.”
Ar tai muzikos atkūrimo įrenginys spręskite patys.
Žalgirio arenoje klausiau Salvadoro Sobralio iš Portugalijos. Eurovizijos nugalėtojas koncertavo su trimis puikiais muzikantais, kuriuos pasitikome ovacijomis. Muzikantai išėjo stuksendami krepšinio kamuolį, o Salvadoras pasakė, kad niekada dar nekoncertavęs krepšinio arenoje.
Puikiai parinktas repertuaras, fenomenalus intonavimas, absoliuti klausa, žaisminga sceninė laikyseną S. Sobralio koncertą pavertė įsimintina švente. Dainininkas repavo angliškai šnekėdamas įkišęs galva į fortepijoną, imitavo triūbos improvizaciją arba netikėtai pasirodęs ant tribūnų laiptų uždainavo be mikrofono. Nušokęs nuo scenos pakvietė portugališkam šokiui ir tarė lietuviškų žodžių… Žadą spaudė faktas, kad nepraėjo metų po dainininkui atliktos širdies persodinimo operacijos.
Taip pat smagu buvo klausyti Eriko Klaptono ir Rodžerio Voterso koncertų. Nebūčiau patikėjęs, kad į Kauną atvyks tokios mega-žvaigždės ir galėsiu jas pamatyti! Koncertai tikri, o ne kažkokie „akomponuojant“ magnetofonui, kaip kažkada sovietų laikais Nidoje klausiau S. Povilaičio.Koks garsas buvo S. Sobralio koncerte?
Prastas. Kai kurios fortepiono natos tiesiog buvo džeržgiančios ir tai ne dėl instrumento, o dėl įgarsinimo. Instrumentų garsą nustelbdavo garsas iš salės kolonėlių. Tokia garso mišrainė nebeperteikia erdvės, o sudėtingas signalas kuria didelius kolonėlių intermoduliacinius iškraipymus. S. Sobralio koncerte nebuvo elektrinių gitarų, buvo išlaikytas geras garsumas, bet situacijos tai negelbėjo.Geram koncertui negailime pinigų. Visi koncertai nepakartojami, o mes tada būname užhipnotizuoti. Nemažai muzikos mylėtojų taip ir lieka užhipnotizuoti. Net klausydami kokybiškų įrašų nebegali objektyviai įvertinti garso, vis prisimena koncertuose patirtas emocijas ir parašo – “garso etalono turime ieškoti koncertų salėse”.
Netiesa. Įrašų garsas būna nepalyginamai geresnis; studijose sureguliuojami instrumentų signalų lygiai, garso scenoje surikiuojami instrumentai. Įraše nebūna pašalinių triukšmų ir mes galime mėgautis aukščiausios kokybės garsu. Kai salėse instrumentus girdime per mikrofonus ir kolonėles, koncertai natūralaus instrumentų garso perteikti nebegali.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Vienas mano mėgiamiausių yra Blood, Sweat & Tears 1968-ųjų antrasis albumas. Gerai įrašytas, bet vėlesniais laikais pasirodė dar geresnių įrašų. Jokiame koncerte neišgirstume taip tiksliai įrašytų instrumentų ir 3D išsidėstymo, kaip Dave Grusin – West Side Story.
Šiemet per Kalėdų šventes planuoju susitikimą, kur galėtume paklausyti kokybišką didesnio orkestro įrašą, padiskutuoti.
Salvadoras Sobralis Kaune. (Pauliaus Grigaliūno nuotrauka)Diskusijų apie muzikos klausymą iš failų (stryminimą) įkarštyje kilo minčių apie muzikos kolekcionavimą ir apie kokybišką įrašų atkūrimą.
Paveikslui apžiūrėti reikalinga erdvė, apšvietimas, ramybė. Čiurlioniui pastatyta galerija, o kolekcionieriaus M. Žilinsko dovanotai kolekcijai pastatytos dvi. Milžiniškos erdvės ir prižiūrėtojų būrys Ermitaže, Luvre. Visos dailės kūrybos niekur nesutalpintume, bet to ir nereikia. Galime atsiversti tapybos darbų albumą, galime pasidairyti visko pilname internete, bet argi sakytume, kad tai tas pats ką jaučiame muziejuose?
Sakote, kad Spotify ar Tidal dovanoja mums visą muziką, galime parsisiųsti ir turėti norimų kūrinių fonoteką failais? Sakote, galiu klausyti ausinėmis už 5 € arba lentyninėmis už 300? Ką ten už tris, jau šnekama, kad yra puikiai skambančių šiuolaikinių “monitorių” už mažiau šimtą!Susipažinti su muzika užtektų išmaniojo, bet jei norime atkurti Muziką, turime pradėti nuo patalpos, nuo kolonėlių, nuo stiprintuvo ir tik tada pasirinkti signalą. Signalas paprasčiausias dalykas, nes 1982 sukurtas CD užtikrina tokią įrašų kokybę, kurios nepasiekia jokios kolonėlės ir jokios ausinės, bičiuliai!
Man reikalinga ne visa muzika, o mano “ermitažas”. Savo muziką galėčiau klausyti iš MP3, FLAC ar DSD failų, iš HDD ar iš interneto, bet kodėl turiu klausyti ne muzikos albumą, bet jo kopiją? Taip pat matau aparatūrinę problemą – daugiau aparatūros mažina patikimumą. Stryminimas yra ne vienas aparatas-pristavkė kaip magnetofonas ar LP grotuvas, o ištisa aparatūros grandinė! Specifinė, nes reikia mokytis suvaldyti Linux, ekranėlyje spoksoti į “viską daug”, skaityti reklamą apie mano atlikėjo koncertinius turus ir nepamiršti atsinaujinti failų grotuvo PĮ… Nesuprantu, kodėl turėčiau rūpintis tuo savo rankomis sukurtu darželiu, jei iš lentynos galiu pasiimti albumą ir klausyti originalą? Kam man įrašų kopijų grojaraščiai, jei galiu turėti savo “ermitažą”?
Arvydas Jofė mano mylimiausias būgnininkas. Su Arvyduku jaunystėje grojome KPI grupėje-ansamblyje Nuogi ant slenksčio.
Šiandien perklausiau savo mėgstamiausią radijo laidą “Pakartot”, kurioje Domantas Razauskas pasikvietė į Tėviškę iš Londono sugrįžusį Marijų Aleksą. 10 metų Marijus gyveno Londone, lakstė po pasaulį, grojo su žinomais įvairiausių muzikinių stilių muzikantais. 150 koncertų metuose yra milžiniška patirtis, bet šiandien Marijus pasakė, kad visai neseniai nustojo “mušti” ir pradėjo “groti”.Pernai Marijus išleido pirmąjį albumą “Maps”, o šiemet planuojamas antrasis. Marijaus kūryba ir muzikavimas įsirėžė. Pamilau, seksiu ir klausysiu šį būgnininką. Panašu turėsiu du mylimiausius.
Laidos įrašas čia.
Neseniai užtikau korekcinį pradinį stiprintuvą patefonui iš Šveicarijos už 77 tūkst. USD. Šveicarams daugiau leidžiama negu kitiems, bet man inžineriškai suprantamas šiuolaikinis aukščiausios klasės korekcinis kainuotų arti 10 k$.
Aparatūrą mėgstu pradėti vertinti parametrais.
HSE SWISS Audio Lab. Phono Preamp 7 atrodo prašmatniai. 14 kg aliuminio frezuotas korpusas puikus, o ir įrenginys turi plačias priderinimo galimybes. Deklaruotų parametrų pluoštelis nepilnas ir keliantis abejonių. Tokia aparatūra ant laboratorijos stalo paprastai nepapuola, todėl savo prielaidų pagrįsti negalėčiau ir pasilieku jas sau.
Kviečiu pasigrožėti paveikslėliais.
