[Belas]

Patiko LRT laida “Studija 50” su patyrusiu muzikos žinovu Dovydu Bluvšteinu. Audiofilijos jis nelietė, bet melomanams pasakė daug. Pasakė tiesiai – “rokas miręs”, seniai išsisėmęs bliuzas ir nieko naujo nebėra. Dovydo žodžiais – dar seniau mirė simfoninė muzika.
Turiu tą pripažinti. Parašiau laiškelį, padėkojau Dovydui už tvirtus žodžius.
Šią įdomią diskusiją siūlau išklausyti.

[Belas]

Aukščiau paminėtoje diskusijos forumietis parašė –

Svarbiausią pojūčių dalį, “mėsą” duoda midbosas 70-300 hz. Taip kad be daugiajuostiškumo namie nebus ir koncerto.

Pasikartojanti nuomonė, nes galingesnės šiuolaikinės buitinės AS iš tiesu būna daugiajuostės.  Bėda, kad natūralaus instrumentų garso tokios kolonėlės neatkuria. Būtent to siekia autorius, todėl parašiau apie savo patirtį.

Nemažai metų tupinėjau scenoje, gaminau scenines AS ir stiprintuvus, žinau kaip skamba instrumentai. Namie to išgirsti nepavykdavo. Reikėjo laiko suvokti, kad pramoninė akustika ne vystosi, bet degraduoja; “Viktorijos” kolonėlės neskambėjo geriau už “Simfonijos”, o 35AS-1 (S-90) galutinai užmušė muzikos gyvybę. Apie 70-uosius prasivėrė vartai ir plūstelėjo “galingos”, mažos ir bukos daugiajuostės buitinės kolonėlės.
Užsienyje situacija buvo geresnė, buvo geresnių projektų, bet argi viską išbandysi?..
Kažkada prieš dešimtmečius artimai susipažinau su 15″ ŽD plačiajuosčiais. Maskvoje tyrinėjau JBL 4343 monitorius, o vėliau iš Kalifornijos parsivežiau 2-juostes Altec Lansing “Model 19”. Mano namuose muzika tapo panaši į girdimą koncertuose; didelis jautris padidino dinamiką, pagerėjo mikrodinamiką, gerai skambėjo visų muzikinių žanrų įrašai. Anksčiau klausyto brangios ir sudėtingos konstrukcijos 5-juostės B&O su Seas 13″ žemadažniais konkurencijos neatlaikė ir iš mano namų iškeliavo amžiams. Žinoma, turiu visokių AS su guminukais, bet bičiulis kwlw siekia tikro koncertinio garso. Jei už nebrangiai, tiesiausias kelias yra didelio jautrio AS su plačiajuosčiais. Jei svarbi rezoliucija (scenos atkūrimas), tada siūlyčiau didelio jautrio dvijuostes. Kokio dydžio kambarys neklausiu – svarbu, kad kolonėlės pro duris pralįstų… ?

Nuotraukoje pirmoji mano tyrinėta pusiau aktyvinė GAS su didelio jautrio 4-juosčiais monitoriais JBL 4343. Tada ji buvo pas mano bičiulį Aleksandrą M. Maskvoje, o vėliau su visais stiprintuvais ir krosoveriais iškeliavo į Kaliforniją. Nuotrauka jau iš Kalifornijos, o ant JBL 4343 matyti Aleksandro sukonstruotos trijuostės su Dynaudio garsiakalbiais. Prie jų A.M. buvo sukonstravęs subvuferius su Scan Speak 26W8861.

 

 

[Belas]

Prabėgo 50 metų nuo Vudstoko festivalio.
Taip jau sutapo, kad tais pačiais 1969-aisiais įstojau į KPI ir įkūrėme Pop-klubą. A. Šešelgio ranka rašytuose klubo steigimo  įstatuose buvo akiplėšiškai aštrus pavadinimas – Big Beat’o Fan klubas. Vėliau pasivadinome “Smūtkeliais”, bet ir tai buvo erzinančiai drąsu.
Išsaugojome įstatus, kuriuose įrašyta:
1) Nariu gali būti kiekvienas KPI studentas ir dėstytojas, pripažįstantis ir vykdantis klubo įstatus.
2) Klubo tikslas – populiarinti lietuvišką ir užsienio big-beat’o muziką…
Klubas buvo nedidukas, bet su trimis departamentais, 3 viceprezidentais ir prezidentu! Lyg demonstruotų vakarietišką laisvę ir ambicijas propaguoti big-beat’ą Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje. Buvome jaunatviškai narsūs, o ir Automatikos bei Radioelektronikos fakultetų administracija į mūsų veiklą žiūrėjo pro pirštus. Prikrėtėme daug muzikinių su politiniu kontekstu zbitkų, bet sugrįžkime prie Vudstoko.

Apie 1969-ųjų rugpjūčio 15-18 dienomis JAV vykstantį festivalį sužinojau klausydamas Radio Luxembourg muzikinių laidų. Viduriniosiomis bangomis transliuojamas garsas būdavo prastas, o ir angliškai ne kažką suprasdavau.  Apie festivalio muziką sužinojau į Lietuvą atkeliavus trigubam albumui.  Vinilo diskus su muzika iš Vudstoko paėmiau 1970-ųjų vasarą, gal po 3 mėnesių nuo pasirodymo JAV. Dalykas čia paprastas – buvau išrinktas klubo viceprezidentu, atsakingu už fonoteką. Turėjau naują magnetofoną Астра-4, latvišką Aккорд 101 stereo “vertuškę” ir klubo pinigų plokštelėms išsinuomoti. Kaune žinojau kelis taškus, į kur suplaukdavo iš Amerikos atkeliavusios plokštelės. Įgijau nuomotojų pasitikėjimą ir klubo juostų fonotekoje turėjome daug muzikos naujienų tiesiai iš amerikoniškų LP.

Pirmasis iš festivalio buvo trigubas albumas Woodstock: Music from the Original Soundtrack and More. Jame žinomi, o taip pat dar negirdėti atlikėjai. The Who, Jimi Hendrix, Santana, Janis Joplin, Jefferson Airplane, Creedence Clearwater Revival muziką žinojau iš vinilo albumų, bet festivalį susprogdinęs Joe Cocker’is su Bitlų daina With A Little Help From My Friends, arba Crosby, Stills & Nash tada man buvo naujiena.
Dabar žinome, kad festivaliui buvo gerai pasiruošta. Garso inžinierius Bill Hanley sukonstravo kolonėles, pritaikytas statyti ant kalno. Dar 16 galingų kolonėlių buvo užkeltos į 21 metrų aukščio bokštus. Altec sukonstravo 1,8 x 0,91 x 1,2 m dydžio kolonėlių dėžes iš ypatingos faneros, sveriančias po pusę tonos. Viduje prisuko po keturis 15″ JBL D140 žemadažnius, o ant viršaus užkėlė Altec AD draiverius multiceliniuose ruporuose. 2000 amperų srovę stiprintuvams tiekė 3 transformatoriai scenos užnugaryje. Planavo įgarsinti iki 200 tūkstančių lankytojų batalioną, bet iš visos Amerikos į karvių fermos laukus netoli Niujorko susirinko dvigubai didesnė armija!..

 

[Belas]

Muzikos perdavimas iš Filadelfijos į Vašingtoną (1933 metų eksperimento aprašymas, išvados ir rekomendacijos) straipsnio pabaigoje parašiau kelis žodžius šiuolaikiniam muzikos mylėtojui. Savo išvadas nusprendžiau čia pakartoti:

1. Akustikos mokslas įrodė galintis nuvesti tiesiausiu keliu į tikslą, perduoti klausytojui muziką tokia kokybe, kad įrašo neatskirsime nuo tikro muzikavimo. Netgi įrašų su studijose sukurtais garso efektais, kurių muzikantai nepagrotų.
2. Garso atkūrimo sistemos išsamiai apibūdinamos techniniais parametrais, bet ne meno sąvokomis.
3. Garsiakalbiai su ruporais išlieka geriausi signalas-garsas keitikliai, leidžiančiais įprastuose kambariuose atkurti visą įrašytos muzikos dinamiką ir muzikinę sceną su mažiausiais iškraipymais.
4. Šiuolaikinis garso signalas ir jo nešėjai yra kokybiški, o GAS pasiekė tokį lygį, kad galime pilnai atkurti bet kokio sudėtingumo muzikos įrašus.
5. Bet kuris įrašas mums yra etalonas. Kartu tai pirminė visos GAS kokybės sąlyga, kurios mes negalime pakeisti. Štai kodėl girdėdami prastą garsą iš nežinomos kokybės įrašo negalime daryti išvadų apie visą GAS. Jei GAS kokybė vertinama klausant, tai reikėtų daryti pagal atitinkamas perklausų rekomendacijas.
6. Neretai skaitome apie laidų ypatingą svarbą, tačiau laidai taip pat parenkami inžineriškai. Garso atkūrimo sistemose naudoti egzotinius ir labai brangius laidus yra beprasmiška; jei paprastais telefoniniais laidais buvo perduoti sudėtingos muzikos signalai labai dideliu atstumu, reiškia GAS laidai ir kabeliai neturi didesnės įtakos atkuriamos muzikos kokybei.
7. Tiesiausią kelią į kokybiškiausią muzikos atkūrimą mums rodo mokslas, bet šiuolaikinė reklama šį kelią užgožia. Tai daroma siekiant rinkos aktyvumo ir suvokiant, kad trumpesnis kelias į tikslą iš rinkos išstumtų didelę dalį beprasmių prekių.

• This reply was modified 5 years ago by Belas.

[Belas]

Italų dizaineris Andrea Pivetta nusprendė patirtį išlieti stiprintuvų srityje. 2013-ais pasaulį stebino didžiuliu Opera One su 2112 galingų tranzistorių ir šešiais 30 kW galios toroidiniais transformatoriais plieno ir aviacinio aliuminio korpuse. Pusantros tonos hai-endinis kūrinys brangus (1,65 mln. €), bet  techninis menininkas yra sukūręs ir mažesnių stiprintuvų.
Savo Oltre Andrea Pivetta pristato taip:

This state of the Art Amp features:
Output Power:  2 x 750W @ 4 ohm / 2 x 400W @ 8 ohm
Frequency Response: 10 Hz – 30 kHz (±1 dB, @ 1 W 8 ohm)
S/N:  > 115 dB (20 Hz – 20 kHz A-Weighted  8 ohm)
THD+N: < 0.05% from 0.1 W to full Power
Input impedance: 4.5 kohm balanced
Input sensitivity:  11 dBu – gain 26 dB
Construction :
Chassis: aircraft aluminum, dimensions: 398 x 398 x 115 mm, weight: 18 kg

Man sunku įvertinti tokius gaminius. Jei tai dizaino projektas, tada reikia būti šios srities ekspertu, o vertinant stiprintuvą, paviešintų duomenų yra maža.

[Belas]

Pasaulyje daug garsiakalbių gamintojų, bet vis randasi naujų. Bryant Professional Speakers siūlo nusipirkti visokiausių, kai kuriems modeliams siūloma 40-60 % nuolaida, tik reikės nupirkti daug.
Muzikai atkurti reikalingi kitokie profesionalūs, bet jų beveik nebelikę. Rinka susitraukė, nes geruosius gaminius užgožė kompaktiškos buitinės kolonėlės su pigiais komponentais. Įrašų studijos taip pat susitraukė iki bet kur įrengtų “studijų” su kompiuteriu, ausinėmis ir pigiais garso monitoriais. Kokybiško garso mėgėjų daug, žmonės turtingesni, todėl susidarė sąlygos rastis specifinei High-end rinkai. Parduodama už labai brangiai, nors toji hai-endinė dažnai būna sukonstruota ne pagal mokslą.

                               ^{Bryant Professional Speakers reklamuoja garsiakalbių gamyklą Kinijoje}

 

[Belas]

Kostas Metaxas atsiuntė dailią nuotrauką. Parašė, kad “analoginis juostinis magnetofonas su 10″ kasetėmis ir 15 ips juostelės greičiu be abejonės yra absoliučiai geriausias signalo šaltinis”. Dėl magnetofonų “analogiškumo” abejoju, nes naudojamas pamagnetinimo generatorius. Abejoju, kad šiuolaikinis aplenktų magnetofonų klestėjimo laikais sukonstruotus aparatus, bet nuotrauka graži.Dar atsiuntė nuorodą į filmuką.
Į laibą šokėją nesigilinau, bet 0:43”-0:55″ filmuko atkarpoje pastebėjau prastai sureguliuotus juostos įtempimo reguliatorius. Startavimas taip pat labai lėtas (0:10”-0:13″ atkarpa), bet čia jau konstrukcinis dalykas. Kažkodėl garsas detonuojantis, bet gal toks buvo įrašas.
Metaxas & Sins aparatūros naujausia brošiūra.

Geras magnetofonas yra preciziškas mechanikos ir sudėtingos elektronikos  įrenginys, kuriam sukostruoti reikia išmanymo ir gerų rankų.

[Belas]

The Doors per mano jaunus pakinklius kirto taip smarkiai, kad iki šiol išgyti negaliu.                     Jim Morrison

[Belas]

Kitoje temoje paminėjau inžinierių-ekspertą Ethaną Winerį, o dabar laikas pasakyti, kad šis patyręs žmogus dar ir muzikantas. Anksčiau Čaikovskį grojęs violončele, bet dabar tvirčiau laiko gitarą. Tai sustiprina temų apie blefavimus autoriaus autoritetą – Ethanas Wineris negalėtų meluoti, išniekinti muziką, sumenkinti įrašų atkūrimo aparatūrą ar jungiamuosius laidus.

2015-ųjų pradžioje Ethan Winer su Danbury simfoniniu orkestru atliko Čaikovskio Rococo Variacijas violončelei ir orkestrui, tik šį kartą 3000 natų skambėjo Fender Telecaster gitara. Filmuke nuo 18′:20″ epizodas, kai solo partija atliekama elektroniniu priedėliu, suteikiančiu gitarai unikalų, į Termenvoksą panašų skambesį.

[Belas]

Audiofilai mėgsta šnekėti apie jungiamųjų laidų svarbą ir šiam dalykui skiria ypatingą dėmesį. Sunkiau sekasi laidų įtaką įrodyti, nes dažniausiai diskusijos užstringa subjektyvume. Patikrinti ką girdime, ar nemeluojame nebūtų sunku, bet užkilusios emocijos ir neapykantą technikos mokslus krimtusiems oponentams procesą sustabdo.
 Ethan Winer gerai žinomas ekspertas, parašęs knygų, dalyvaujantis konferencijose. Norėdamas patikrinti objektyviai, išgirsti laidų įtaką, jis sukonstravo “Nulio testerį” (Null Tester). Veikimas paprastas – susimavus vienodus muzikinius signalus priešinga faze, testerio išėjime muzikos signalo nebus. Jei kabeliai daro įtaką signalui, tuomet signalai iš skirtingų kabelių nebus vienodi ir fiksuosime skirtuminį signalą.

Įrenginukas pritaikytas analoginiams signalams, bet yra sukurta PĮ, leidžianti patikrinti/išgirsti pasyvinių komponentų – rezistorių, kondensatorių, ričių įtaką. Audio DiffMaker (signal difference extraction software) galima parsisiųsti nemokamai. Esu išbandęs, klausiau kondensatorių įtaką – viskas veikia.
Čia filmukas apie Ethano Winerio testerį. Paklausiau, pažiūrėjau pusvalandį ir tau, skaitytojau rekomenduoju.

[Author]

Posts