Forum Replies Created
-
Posts
-
Atskira pastraipa išskirta kita problema – super-AD ruože dirbančių komponentų tarnavimo laikas sutrumpėja. Paminėtas tviterių darbas 25 arba 30 kHz dažniuose, kur daugelio jų membranos tame ruože dirba mechaninių lūžių režimu. Membranos pavargsta, didėja iškraipymai, degraduoja parametrai, komponentas gali nebeišlaikyti perkrovų.
Buitiniuose stiprintuvuose taip pat atsiranda problemų, nes schemose būna ultra-AD filtrai generacijoms sumažinti. Aukštos klasės stiprintuvuose arba suprojektuotiems dirbti iki ultra-AD aparatams nieko blogo neatsitiks, bet jei filtrų komponentai nėra parinkti kruopščiai, namų brangi hai-endinė sistema nuo ultragarsų gali nukentėti.Autoriai klausia – ar didelės rezoliucijos audio iš tiesu geriau už CD?
Nors hai-res formatai plačiai reklamuojami, tą labai kokybišką garsą galima gauti iš įprastų skaitmeninių signalo šaltinių. CD grotuvai tobulinami nuo 1982 m. ir seniai peržengtos kažkada buvusios parametrų ribos. Vienas iš skaitmeninio signalo filtravimo gerinimo/paprastinimo būdų yra oversampling panaudojimas.
Dinaminį diapazoną galima praplėsti į signalą įmaišius nedidelį triukšmą (dithering). Naudojami ir kiti būdai, leidžiantys 16/44 signalo dinaminį diapazoną padidinti nuo 96 iki 110 – 120 dB.
Autoriai argumentuotai paneigia teiginius apie hai-res šaltinių geresnę dinaminę rezoliuciją. Tik vienu atveju pripažįstamas aukštųjų standartų reikalingumas – tai įrašų studijos. Atlikus signalo apdorojimą, įrašai studijose muzikos signalai konvertuojami į 16/44 CD formatą, nes tai yra racionalu: sumažėja failų dydis, mažiau apkraunamos ryšio linijos, pagreitėja duomenų perdavimas.Ar hai-res formato garsą galime atskirti nuo CD?
Tą įrodyti sunku ir pateikiami tokie argumentai.
Geriausios namų kino sistemos turi 105 dB dinaminį diapazoną, bet muzikai tai yra per daug. Pilnai pakanka, kad stereo sistema atkurtų iki 100 dB garsumą. Svarbu tai, kad dinaminį diapazoną riboja patalpos triukšmas; įrašų studijoje triukšmas būna maždaug 30 dB, akustiškai paruoštame namų kino kambaryje – 40 dB, o įprastame muzikos klausymo kambaryje triukšmas siekia 50 dB. Praktiškai turime apie 70 dB diapazoną, todėl 96 dB diapazono pilnai pakanka.Ultragarsų žmonės negirdi ir iki šiol nepasisekė neginčijamai įrodyti priešingai. Paminėtas Kanados mokslininkų darbas – Sampling Rate Discrimination: 44.1 kHz vs. 88.2 kHz , kuriame daroma išvada, kad garso skirtumas labai nežymūs ir jį išgirsti sunku. Svarbu tai, kad mokslininkai nebandė atsakyti kurio formato garsas geresnis, nes buvo sprendžiamas paprastesnis uždavinys – eksperimento dalyviai turėjo užfiksuoti skirtumą tarp įprasto ir hai-res formato garso. Tai pavyko padaryti klausant vieną iš penkių testinių įrašų.
Kodėl taip sunku nustatyti skirtumą atsakyti paprasta – mūsų klausa neturi priemonių girdėti ultragarsą. Nors mėgstama sakyti, kad klausos jautris mažėja nuosekliai ir tęsiasi iki begalybės, toks tvirtinimas yra klaidingas – nuo tam tikro dažnio mes tiesiog nebegirdime. Panašiai nutinka su rega – matome tam tikrą šviesos dažnių ruožą, bet visiškai nematome infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių.Audiofilams patinka tylesnė tyla, garsesnis garsumas, jie siekia kuo natūralesnio garso. Profesionalams aukštesni garso formatai svarbūs dėl kitko – įrašų studijose atliekant manipuliacijas labai svarbu nepasiekti signalo maksimalios reikšmės, nes tada randasi dideli iškraipymai. Hai-res signalai leidžia drąsiau vykdyti signalų apdorojimą, todėl studijose 16/44 signalai paprastai nenaudojami. Profesionalai taip pat pažymi didesnę hai-res formatų garso raišką, mažesnį artefaktų kiekį.
Aptariant hai-res formatų trūkumus paminėta, kad apie juos audiofilai ir profesionalai beveik nešneka.
Pirmiausia straipsnio autoriai akcentuoja didesnius iškraipymus, susijusius su hai-res.
Štai čia buvo įdomu perskaityti ką pats esu supratęs ir ne kartą apie tai rašęs – platesnė dažnių juosta neišvengiamai veda prie didesnių intermoduliacinių iškraipymų (IMD). Savo audio sistemoje nesistengiau dažninę plėsti į ultragarsus, nes iš visų pusių pasitiktų klausą erzinantys, į girdimą ruožą ateinantys intermoduliaciniai iškraipymai. Tai ypatingai svarbu konstruojant kolonėles, bet IMD pasireiškia visose GAS grandyse. Dešimtmečius apie tai nebuvo kalbama, bet tai vienas iš svarbiausių garso gerinimo dalykų.
IMD tyrinėti pradėjau prieš 14 metų, atlikau AS su įvairiais garsiakalbiais IMD matavimus ir nusprendžiau, kad mano GAS neturi atkurti ultragarsų.
Sugrįžkime prie straipsnio, kur rašoma, kad didžiausi IMD randasi ultra-aukštuose dažniuose, nes didesnioji dalis aparatūros ir kolonėlių tviteriai nepritaikyti toje srityje dirbti. Jei įraše yra 28 ir 30 kHz signalai, kolonėlės ir stiprintuvai sugeneruos labai gerai girdimą skirtuminį 2 kHz signalą. Štai kodėl teiginys, kad reikia atkurti kuo platesnį dažnių ruožą yra klaidingas. Paminėtas 2001 metų Japonijos Nacionalinio Mokslo ir Technologijų instituto darbas – Detection of Threshold for Tones Above 22 kHz ir toliau straipsnyje apie ultragarsą štai kas parašyta:
The researchers used test signals that combined a 2 kHz tone played with and without ultrasonic harmonics. When a single speaker was used to reproduce the sound, IMD occurring in the playback system allowed listeners to detect the presence of the ultrasonic harmonics. When a second speaker/amplifier system was used to reproduce the ultrasonic harmonics, and the original speaker/amplifier system reproduced only the 2 kHz tone, the listeners could not detect the ultrasonic tones. This suggests that while the IMD caused by the ultrasonic tones was audible, the ultrasonic tones were not, even though they were recorded at the same level as the 2 kHz tone.
Šveicarų Goldmund yra iš tų pačių brangiausių buitinę aparatūrą gaminančių, todėl buvo netikėta iš jų išgirsti, kad aukštos rezoliucijos garso formatai daugiau nuostolingi negu neša naudos. Išvadai pritariu, bet mūsų kraštuose yra manančių priešingai. Straipsnį paruošė Goldmund Acoustic Laboratory kartu su pripažintu garso reikalų specialistu, Sound Stage Solo žurnalo vyr. redaktoriumi Brent Butterworth, todėl buvo įdomu perskaityti.
Perbėgsiu straipsnio eilutėmis, pagrindines autorių mintis užrašydamas lietuviškai.Straipsnyje rašoma, kad kalbant apie hai-res formato potecialą būna minima platesnė dažnių juosta ir didesnis dinaminis diapazonas. CD su PCM užtikrina glotnią dažninę iki maždaug 20 kHz. 96 arba 192 kHz hai-res PCM arba 2,8 MHz DSD dažninė driekiasi iki 100 kHz, bet aukštuose dažniuose triukšmai būna didesni, todėl rezoliucija būna prasta.
Žmonės teoriškai girdi iki 20 kHz, bet su amžiumi klausa degraduoja. Muzikai ir garso vertinimui subręstame pasiekę viduramžį arba vėliau, o tada girdime iki 15 kHz arba mažiau. Autoriai klausia – kokia nauda iš tos labai plačios dažninės?
Kitas hai-res mylėtojų argumentas būna tai, kad klausa gali atskirti mažą, 15 mikrosekundžių stereo signalų laikinį išsidėstymą. Tokiam atkurti reikalingas 66,7 kHz diskretizacijos dažnis.
Iš trūkumų paminėta, kad CD standartas kelia aukštus reikalalavimus filtrams; reikia rinktis 36 arba 48 dB/okt. selektyvumą, kad kuo mažiau būtų paliestas naudingas signalas, o aukštesnio negu diskretizacijos dažnis parazitinis signalas būtų gerai nuslopintas. Hai-res įrenginiuose filtrai gali būti mažiau selektyvūs (12 dB/okt), todėl būna mažesni faziniai iškraipymai. DSD atveju situacija čia dar geresnė.
Didesnis dinaminis diapazonas ir mažesni triukšmai taip pat yra argumentas už hai-res; CD atveju turime 96 dB teorinę dinaminio diapazono ribą, o 24 bitų PCM įrašų teorinis diapazonas siekia 144 dB.
Čia svarbu žinoti, kad geriausių SAK ir stiprintuvų dinaminis diapazonas tiek nesiekia ir būna iki ~120 dB. DSD kažkuo pasigirti taip pat negali, nes šio formato signalo dinaminis diapazonas priklauso nuo dažnio: ŽD ruože būna maždaug -100 dB, o ultra-aukštuose dažniuose diapazonas sumažėja iki -6 dB.Nuo 1960-ųjų populiarioji muzika pasikeitė žymiai. Soul išsilaikė, bet populiariausią Rock & Roll stilių 70-tais pakeitė Pop Rock. 70-ais sužvilgo Disco, o dešimtmečio pabaigoje ryškiai šviesti pradėjo skaitmeninės pažangos produktai – Techno-pop, New Wave, House. 80-ųjų pabaigoje populiarumo viršūnę prarado plati ir gili Pop Rock muzika, kurią išstūmė House, Eurodance.
Pop muzikos stilių dinamiką galima pamatyti filmuke, bet akivaizdu, kad skaitmeninės technologijos keitė įrašų studijas, atsirado visiškai nauji muzikos žanrai, gamyklos kepė pelningą produkciją, o spauda skubėjo aptarnauti skaitytojus ir griebti savo dalį.
Eurodance neklausiau ir nemėgstu, bet prisimenu iš pasilinksminimo vietų 1980-ais sklidusį ritmišką garsą.
Altec 601 Duplex išradimą galima sieti su Shearer projektu. Kinui tokios didelės tiko, bet Altec norėjo turėti analogiškų sąvybių mažesnes.
Altec Iconic buvo puikios kolonėlės, tinkančios muzikos įrašų studijoms ir greit jas užkariavo. Bėda, kad anais laikais studijos buvo mažos, todėl Iconic kažkokiu būdu reikėjo sumažinti. Altec Lansing pardavimų skyriaus inžinieriui atėjo puiki mintis apjungti 15″ ŽD ir ruporinį 1″ AD į vieną konstrukciją, vadovybei buvo pateiktas koaksialinio garsiakalbio eskizas ir darbai prasidėjo.
Koaksialinis 601 Duplex buvo su elektromagnetais, bet netrukus buvo išleistas 604 Duplex su Alnico V. 2000-aisiais Altec Lansing užsidarė ir beveik 60 metų gamintų Duplex nebeliko.
Patentai seniai nebegalioja – kodėl neatgaivinus koaksialinius su ruporu viduje?
Japonų Maxonic gamina koaksialinius su elektromagnetais. Maxonic buvo įkurta 1932, kai jie dirbo su Japan Acoustic Electric. Kada Maxonic pradėjo gaminti koaksialinius kaip kažkada Altec 601 Duplex nežinau, bet puikūs išradimai nenuėjo vėjais. Maxonic DS701 yra su ilgu ruporu, o DS702 ir DS703 su trumpesniu. Nepigūs (DS701 kainuoja apie 10 tūkst. €), todėl verta bandyti sumedžioti senuosius studijinius monitorius su 604 Duplex.
Maxonic gamina koaksialinius DS405 su nuolatiniais magnetais.TIAS parodoje Japonijoje klausiau Kiso Acoustic HB-1 mažytes 2-juostes su 10 cm žemadažniu ir 1,7 cm aukštadažniu juodmedžio rupore. Konstruktorius Toru Hara iš Kiso prefektūros rašo, kad kolonėles konstruoja taip, kaip muzikos instrumentą, garsiakalbiai iš spec. užsakymų, filtruose brangūs komponentai – gal todėl šių mažylių kaina svyruoja 12 – 13 tūkst.? Korpusas panašus į Onkyo D-TK10, tik anos 10 kartų pigesnės. Filtrai išnešti iš korpusos, komponentai sudėti į pagrindą ant kurio stovi AS.
Aštuntame dešimtmetyje skaitmeninės technologijos stipriai paveikė muzikos įrašymo studijų ir studijinės aparatūros gamybos sektorius. Vis daugiau muzikos buvo kuriama ir miksuojama skaitmeninėmis technologijomis. CD laimėjo visas lenktynes ir tapo pagrindiniu garso nešėju. Skaitmenizacija įrašų industrijai ekonomiškai buvo naudinga, suaktyvino muzikos rinką, dalį studijų sužlugdė, kitas paskatino susijungti į stambesnius vienetus, žymių vardų sumažėjo. Privačios studijos priešingai – suklestėjo.
Profesionali skaitmeninė įranga buvo brangesnė, skaitmeniniams projektams reikėjo daugiau laiko, todėl dažniausiai kainuodavo brangiau negu analoginėje epochoje. Kol įrašams buvo galima skirti daug pinigų, įrašų studijų sektorius galėjo būti pelningas. Išlaidos modernizacijai, aukštos bankinės palūkanas ir įkainių kritimas 80-ųjų pabaigoje studijų laivą išsiūbavo, o techniškai ginkluotos namų studijos sudarė papildomą konkurenciją didžiosioms.
Nemaža įrašams reikalingų darbų dalis išsikėlė iš studijų, o MIDI įrenginiai leido muzikantams išeiti iš įprastos studijinės aplinkos. Albumų grafinis apipavidalinimas buvo integruojamas į patį įrašų procesą, pasikeitė stambiųjų studijų struktūra. Studijose buvo nedideli miksavimo kambariai, didelių kambarių muzikantams groti nebereikėjo, nes tikrų koncertų įrašymas studijoms buvo ne toks svarbus kaip garso signalo formavimas. Naujas technologijos gimdė naujus muzikos žanrus, pasikeitė populiariosios muzika gamybos metodai, gamintojai vis daugiau patys ėmė kurti muziką. Įsitvirtino ne tik namų studijos, bet atsirado įrašų paslaugų dilerių tinklas.
Elektroninei muzikai namų studijos buvo ypatingai patogios, o įprastos studijos kai kuriems muzikos stiliams pasidarė nereikalinga prabanga. Skaitmeninės profesionalios įrangos reklama taip pakeitė rinką, kad buvęs muzikos instrumentas 1980-aisiais tapo tiesiog buitine preke. Pavyzdžiui, Yamaha DX7 sintezatorių galėjo turėti paprasti muzikantai, buvo galima užprogramuoti ir tiesiog namie organizuoti įrašų sesiją.
Jubiliejinis koncertas mano kambaryje
Iš dviejų 1990-ųjų įrašų sesijų įrašėme šeimyninį albumą. Namų “studijoje” buvo 1985-ųjų Yamaha DX7 sintezatorius, akustinė gitara, grojantys ir dainuojantys žmonės, pora kondensatorinių mikrofonų bei kompiuteris.
Vakar LRT parodė naujausią filmą Depeche Mode – Dvasios miške, o šiandien perklausiau jų viską kas mano lentynoje. Filme matėme, kad grupės fanai nuperka bilietus į 5 ar į 8 koncertus iš eilės. Į Vokietiją mergina skrenda iš Mongolijos per Maskvą. Arba kitas atvyksta iš Kolumbijos, kad pabūtų bendraminčių būryje. Masės pakvaišusios, man taip pat labai patinka Depeche Mode, bet ši elektroninės muzikos grupė kaip tik populiarios muzikos slinkties link nedidelių įrašų studijų pavyzdys – 1983, 84 ir 86 metais albumus grupė įrašė didelėje Hansa studijoje Berlyne, o vėliau persikėlė į mažesnes Some Bizzare, Mute Records, Sire Records.
Grupė naudoja sinklavyrą (sintezatorių) E-mu semplerį ir daug skaitmeninio signalo formavimo priemonių. Tokią elektroninę muziką sukurti ir viską iki garso suvedimo atlikti galima nedidelėje privačioje įrašų studijoje.
Personal Jesus (1989)80-ųjų gale jau buvo daug programinės įrangos muzikai įrašyti ir kurti. Voyetra sukūrė programų IBM PC, Opcode pardavinėjo MIDI sekvenserį Apple Mac kompiuteriams, buvo priemonių mažesniems Commodore 64 ir Atari ST personaliniams kompiuteriams. Paradoksalu, bet naujosios technologijos darėsi tokios populiarios, kad namų studijos techniškai aplenkė didžiąsias. Galima daryti dar tokią išvadą – 8 dešimtmečio pabaigoje populiarioji muzika pasiekė lūžį, kai nebeliko ribos tarp muzikos kūrimo ir vartojimo. Išvadą iliustruoja faktas, kad 1985 buvo pradėtas leisti namų studijoms skirtas Sound On Sound žurnalas, kur reklamuojami ir apžvelgiami namų įrašams skirti įrenginiai bei įrašymo technologijos (šiuo metu SOS žurnalas apima aukštos klasės namų aparatūrą). Pokyčius palaikė muzikantams ir techniniams darbuotojams skirti specializuoti žurnalai.
Iš lentynos paėmiau to laikmečio „Digital Audio“. Žurnale daug apie CD, apie muzikos albumus, nemažai reklamos, bet 1985 liepos numeryje įdomus straispnis – Holophonics Breaks Ground In Sound‘s „New Frontier“. Pristatyta naujausia erdvinio garso formavimo technologija, kurią po kelių metų išgirdau Roger Waters albume Amused To Death (1992).
