Forum Replies Created
-
Posts
-
Fizikas D. Š. paminėjo vieną OB privalumą:
OB kolonelių panaudojimas turi ir racionalaus grūdo. Apart žinomų OB trūkumų, OB privalumas yra kad žemuose dažniuose OB nespinduliuoja garso į šonus, skirtingai nuo įprastinių uždarų dėžių. Inžineriškai kalbant, OB turi didesnį kryptingumo indeksą (DI), kuris parodo kaip kryptingai šaltinis geba koncentruoti spinduliavimą pasirinkta kryptimi. Kuo didesnis kryptingumo indeksas, tuo kryptingiau spinduliuoja šaltinis. Pvz. idealaus dipolio DI yra lygus ~4.8dB (realiose OB kolonėlėse toks DI bus tik žemuose dažniuose), tuo tarpu monopolio (uždara dėžė ŽD dažniuose) – 0dB. Teoriškai tai reiškia, kad esant vienodai dažninei charakteristikai, ant akustinės ašies dipolinė akustika spinduliuos į patalpą ~3 kartus (4.8dB) mažiau akustinės galios, ir palankiomis sąlygomis slabniau turėtų žadinti kambario modas. Tačiau dipolinės akustikos sąveika su patalpa yra sudetingesnė, ir reikalauja gero teorinio akustikos pasiruošimo, norint realizuoti dipolinės akustikos teikiamus privalumis ŽD dažniuose.
VD ir AD dažniuose dipolinės akustikos naudojimas nėra prasmingas.Bėda, kad tas kryptingumas neproporcingai brangiai kainuoja – nedidelėse dipolinėse AS neišvengiami akustiniai trumpinimai, todėl patiriamas labai didelis OB kolonėlių efektyvumo praradimas. Kryptingumas taip pat reiškia didesnį spinduliavimą į kambario galo sieną, išsikreipia impulsiniai parametrai, nukenčia/išsikreipia stereo atkūrimas.
Jei nedidelės OB moksliškai būtų pripažintos, tikriausiai jokių kitokių nebūtų konstruojama. Deja, yra priešingai – jokiose kokybiško garso atkūrimo sistemose OB nebeliko. Didžiąsias OB taip pat išstūmė geresnę garso kokybę užtikrinančios didelio jautrio GAS uždaruose koprusuose.OB vilioja paprastumu, leidžia panaudoti praktiškai bet kokius garsiakalbius iš stalčiaus. Tatsuyoshi Moriyama toną sverianti OB taip pat daugiau paišdykavimui su kaltais ir obliais. Toks buvo ir mano PiKo projektas – super pigus, maloniai leidau laiką, turiu daiktą FM radijui ar muzikai iš interneto sodyboje ant pievos paklausyti.
Gal yra sprendimų pagerinti OB darbą?Jei OB klausysite lauke – mano atvejis – OB kolonėlę galėsite nešioti laukais, miškais, dirvonais.Ar su OB kambaryje galima klausyti stereo?Jei į sieną tarp kambarių sumontuosite dvi OB, bus puikus stereo, padidės efektyvumas, galėsite naudoti pigesnį stiprintuvą. Kyla klausimas – ar kambaryje už sienos žmonės norės klausyti tą pačią muziką?Jei tai ligoninė arba kalėjimo kameros, tada OB bus geras pasirinkimas skelbti pranešimus – “Kelkitės, apsirenkite, ateikite pusryčiauti ir nepamirškite pasiimti šlapimo tyrimams!”
Pakomentuosiu teiginį – “Kuo didesnis kryptingumo indeksas, tuo kryptingiau spinduliuoja šaltinis. Pvz. idealaus dipolio DI yra lygus ~4.8dB…”
Teorijos krepšelyje radosi 4,8 dB dipolinių kolonėlių kryptingumo indeksas. Kyla klausimas – tai privalumas ar trūkumas?Tarkime tai “laimėjimas”, bet DI decibelus perdėkime į praktikos pintinę.Aš matau tą patį rezultatą – kambaryje OB yra prasta atkūrimo priemonė.
1. OB kryptingumas pasireiškia ne tik į priekį klausytojui – taip nutinka AD kupolinį sumontavus akustinėje panelėje – bet dipolinės spinduliavimas į kambario galo sieną neprapuola ir net nesumažėja. Reiškia, garso signalas užterštas atspindžiais nuo galo sienos, nukenčia rezoliucija ir stereo atkūrimas.2. OB, taip pat kitų konstrukcijų dipolinės ar visakryptės AS, sukuria pašalinių garsų, patalpa užpildoma daugybe atspindžių, todėl iš “šiltos” klausymo vietos pasitraukus, garsas iš OB bus prastas.Pateiksiu iliustraciją.Seniai pastebėjau, kad išėjus iš kambario garsas iš ruporinių AS geresnis negu būna su įprastomis kolonėlėmis. Muzika iš ruporinių neblogai skamba net išėjus į holą ar virtuvę. Atsakymas paprastas – AS su įprastais garsiakalbiais nekontroliuoja garso sklaidos, patalpa labiau prisipildo atspindžiais, negu būna iš ruporinių AS su kontroliuojama sklaida. Nedidelės dipolinės AS kambarį užteršia dar labiau negu garsiakalbiai dėžėje ir kolonėlių vietos parinkimu šios problemos išspręsti nepavyks.3. OB garso spinduliavimas iš galo “apšvitina” ne tik sieną, bet kambario kampą. 4,8 dB indeksas atrodytų nedidelis, bet žemieji dažniai iš OB sklinda plačiu kampu. O ir kolonėlės dažniausiai būna pasuktos į klausytoją ir, tuo pačiu – į kambario kampus. Kampas yra ruporas, šiuo atveju – prastas ruporas, bet kampo stiprinimas tikriausiai 10 dB arba daugiau. Kambario kampo DI turės didesnę įtaką atspindžiams nuo priekio sienos, negu buvo laimėta atspindžių nuo šoninių.
Kita iliustracija.Tyrinėjant anksčiau paminėtą OB simuliaciją iš dviejų uždarų AS, atjungus tą į priešingą pusę spinduliuojančią AS, garsas visad pagerėdavo (geriau skambėdavo tų pačių parametrų uždara AS). Prognozavau, kad išnešus į lauką, į kitą pusę spinduliuojanti kolonėlė garso nebegadins, nes lauke nėra atspindžių. Deja, dipolinė sistema ir lauke skambėjo prasčiau negu iš uždaros kolonėlės. Atsakymas paprastas – dipolinės garsai iš priekio ir iš galo yra priešfazėje, garso bangos kompensuojasi ir garsas dėl to degraduoja. Taip pat nukenčia impulsinė charakteristika ir tos OB savybės jokiomis priemonėmis nepanaikinsi.OB yra seniausia kolonėlių konstrukcija, tokios buvo naudojamos kine ir monofoninei muzikai klausyti. Būdavo labai didelės su didelio jautrio garsiakalbiais. Tokios gali gerai atkurti ir stereo, bet projektai super-brangūs ir labai nepraktiški.
Japonijos medžio architekto Tatsuyoshi Moriyama sukonstruota OB stereo muzikai klausyti su 4 didelio jautrio žemadažniais ir apvaliais ruporais tarp jų:
Galima sakyti, kad nedidelės OB yra “antimokslinis” kolonėlių tipas, nes šiuolaikinėse storose knygose apie tokių AS projektavimą nerašoma. OB projektų nesu matęs, nes kažkokiame Lampizator tinklapyje nerasite konkrečių rekomendacijų, ten bus minčių rinkinys OB pasidaryti. Pvz., P17 Endorphine:
Lampizator konstruktorius rašo, kad gali būti panaudoti bet kurie iš paminėtų ŽD garsiakalbių – Altec Lansing B416 arba bet kuris 15 arba 18 colių žemadažnis, kurio rezonansas 25 – 37 Hz, Qts 0,35 – 1 ribose, o mažiausias jautris – 97 dB/W/m. Rekomenduoja su Alnico magnetu, bet tinka ir bet kuris su kitokiais magnetais. Bosinis garsiakalbis montuojamas į dėžę be galo panelės.
Viduriniesiems tinka Saba Grun 20 cm Alnico, arba kitoks 18/22 cm dydžio ovalinis. Filtrai taip pat primityviausi.
Norint gauti gerą rezultatą, kolonėlių konstruktoriai nurodo tikslius garsiakalbių modelius, korpusų dydį, filtrus, todėl P17 Endorphine vadinu anti-moksliniu.“Mokslinių” AS konstrukcijų žmonės ieško Troels Gravesen “DIY Loudspeaker” tinklapyje. Ten pateikiamos išsamios AS pasigaminimo instrukcijos, komponentų specifikacijos, matavimai. Yra nedidelis skyrelis OB mėgėjams, bet inžinieriaus mintys nuoseklios ir pradedamos teiginiu – “OB kolonėlių darbas labai priklauso nuo panelės dydžio…”, kad net su didelio jautrio dviem dideliais garsiakalbiais nedidelėje lentoje bus mažas jautris ir t.t.
Troels Gravesen ištyrė Lampizator P17 ir pateikė tokius duomenis:
Pakeitus VD garsiakalbio poliaringumą pagerėja, bet išlieka labai prasta:
Apie stereo įrašų atkūrimą atvirosiomis kolonėlėmis (OB – Open Baffle) išsivystė diskusija. Nedidelių OB klausantys šneka apie išskirtinį tokių kolonėlių “muzikalumą”, lyg šnekėtume apie muziką.
Audiofilo skaitytojams gali būti įdomu, todėl dalinuosi.Bene ryškiausias buvo daniškos JAMO R909. Labai tvirtai padarytos su specialiai sukonstruotais garsiakalbiais, su dviem 15″ žemadažniais už nemenką kainą (~12 k€). Buvo su mažesniais (12″) žemadažniais R907 už 10 k€, šių apžvalgą galite rasti Stereophile.Gal 2000-aisiais Vilniuje mačiau R909, bet tada atsisakė pajungti paklausyti, pasiūlė domėtis kitomis AS. Vėliau su kita kompanija Jamo atvirasias paklausyti pavyko, bet šis anti-mokslinis projektas gyvavo trumpai. Tikriausiai niekas nenupirko, bet pėdsaką paliko – nuo tada žmonės puolė tyčiotis iš akustikos, klauso plikus garsiakalbius, prisuka kelis turimus prie šluotkočių, pasigamina nedideles OB-lentas ir skelbia “muzikalumą”.
A. P. klausia kur dingo didelio jautrio studijiniai garsiakalbiai:
O tai čia dar neatsirado gerų garsiakalbių gamintojų? Gamina patefonas, stiprintuvus dac, galvas patefonams, cd grotuvus. Groja pas visus “geriausiai”… Keista kad garsiakalbių negamina.1. Kalbant apie aukščiausią didelio jautrio GAS lygą, garsiakalbių gamintojų byrėjimas prasidėjo kobalto deficito laikais. Didieji garsiakalbių gamintojai Alnico magnetus keitė feritiniais, su feritu atėjo tam tikri garsiakalbių motorų konstrukcijos tobulinimo būdai, tačiau akustine prasme praradimas buvo akivaizdus. Alnico galima pakeisti elektromagnetais, bet tokį žingsnį į praeitį techniškai-ekonomiškai sunku pagrįsti.
2. Lempinių stiprintuvų laikais senasis kinas reikalavo didelio efektyvumo kolonėlių, bet tranzistoriai atvėrė kelius visokiam daugiakanaliniam kinui su daug nedidelių kolonėlių kino salės šonuose. Senajam kinui buvo naudojami geri-dideli-jautrūs garsiakalbiai, dabartiniam kinui tokių nebereikia, todėl čia dar vienas praradimas.
3. Įrašų studijos mums, muzikos mylėtojams, yra orientyras kokybiškam garsui namuose gauti. 1980-ais madas dar diktavo didžiosios įrašų studijos, į ten atkeliavo skaitmeniniai įrenginiai, o apie 90-uosius buvo studijų “aparatūrinis pikas”. Didžiųjų įrašų studijų valanda kainavo brangiai, personaliniai kompiuteriai atpigo, todėl radosi naujas upelis link mažų įrašų studijų namuose. Štai čia įvyko svarbiausias garsiakalbių regreso žingsnis – daugelis didžiųjų įrašų studijų su aukščiausios klasės garso kontrolės kambariais užsidarė, didžiųjų monitorių poreikis sumenko, iš rinkos pasitraukė daug didelio jautrio garsiakalbių gamintojų. Palyginti nebrangių, studijoms tinkančių garsiakalbių gamintojas, JBL-Pro padalinys laikėsi ilgiausiai, bet JBL nupirko Samsung, kuriems garso kokybė nėra svarbiausias tikslas. Neseniai nebeliko Tannoy didžiųjų Monitor Gold Dual Concentric koaksialinių garsiakalbių, bet buvo galima nusipirkti aukščiausios klasės studijinių garsiakalbių su Alnico ir berilio membranomis gamintojas TAD (Pioneer padalinys) didelio jautrio dvijuostėms kolonėlėms sukonstruoti. TAD inžinieriai Amerikoje projektuodavo, garsiakalbius Japonijoje gamino Pioneer, bet 2015-ais Pioneer gabalais nupirko investuotojai, TAD neteko gamybos bazės ir studijinių garsiakalbių rinkoje įsivyravo spengianti tyla. Pavieniai gamintojai kažką sukonstruoja, rinkoje rasite “egzotinių” gamintojų, bet didelio efektyvumo AS mėgstantiems tai sunkmetis…
Platesnė muzikos įrašų studijų apžvalga čia.
Šiais laikais ne garso monitoriai, bet DAW (Digital Audio Workstation) yra namų garso įrašų studijų pagrindas:
Lietuvoje stebiu madą pirkti labai senus patefonus iš monofonijos laikų. Plokšteles klausantys rasdavo neblogą išeitį nepirkti plastmasinių šiuolaikinių žaisliukų, medžiodavo Garrard, Lenco, geresnius iš Dual, Linn Sondek, Thorens veteranus. Pas audiofilą-kolekcionierių matėme aukščiausios klasės EMT 927 profesionalų monofoninį patefoną, galbūt kažkur sukasi EMT 927 st stereofoninis. Apie patefonų servo pavaras siūlau perskaityti šią apžvalgą, o šiandien apie dar senesnių monofonijos laikų patefonus.
Aparatūros kolekcionierius vilioja muzikinės šarmankės, mechaniniai gramofonai, pirmieji patefonai, nes tai garso aparatūros, inžinerijos, dizaino istorija. Kitas reikalas, kai mūsiškiai monofoninius patefonus perka klausyti muziką; restauruoja, perdaro į stereo ir džiaugiasi įrenginių kokybe. Džiaugtis yra kuo, bet tai nėra geriausi įrenginiai atkurti kas stereo plokštelėse įrašyta.
1940-ieji buvo monofoninių patefonų era, o 50-aisiais žengėme į stereo. Buvo gaminami buitiniai ir profesionalūs patefonai, reikalingi radijo studijoms. Profesionalūs buvo sukonstruoti atlaikyti didelius krūvius, kinematika buvo paprasta, patikima, nesudylanti.
REK-O-KUT T-12 reklama (1947).
1959-ųjų Amerikos rinkos kataloge randu 16 patefonų. Tais laikais populiarūs buvo patefonai su automatiniu plokštelių keitimo mechanizmu (Record Changers), tačiau mums įdomesni aukštesnės klasės patefonai (Turntables). Tada lieka 13 tikrų patefonų. Tie geriausi, net brangiausi EMT buvo su sinchroniniais varikliais. Reiškia, pagrindiniai patefonų parametrai – detonacijos, rumpelis (Rumble Noise), buvo prasti.
Daugelis senųjų-gerųjų monofonijos laikų patefonų turėjo sunkius, primityvius tonarmus, kuriuose nebuvo anti-skeitingo, su tokiais sunkiai pavyktų pasiekti reikiamą tonarmas-galvutė 12 Hz rezonansą. Monofoninėms plokštelėms tie parametrai nebuvo svarbūs. LP plokštelėse lengvai pažeidžiami mikro-grioveliai, todėl reikia mažinti adatėlės svorį, naudoti kitaip nusmailintas adatėles, būtinas anti-skeitingas. Nusipirkę senųjų laikų mono-patefoną gali perdaryti į stereo, sumontuoti geresnį tonarmą, įstatyti brangią stereo galvutę, bet plokštelių suktukas bus stabdis kelyje į kokybišką LP plokštelių atkūrimą; tų su sinchroniniais varikliais detonacijos buvo ~0,1 %, variklio vibracijos persiduodavo į galvutę, todėl rumpelis būdavo maždaug -40 dB. Stereo laikų geriausių patefonų detonacijos 5 ar daugiau kartų mažesnės, o rumpelio problemos beveik nebeliko (-65 dB). Buitinių patefonų rinkoje atsirado patefonų su tangentiniais tonarmais plokštelės nuskaitymo paklaidoms išvengti.
Nusipirkęs senųjų laikų monofoninį patefoną restauruočiau ir naudočiau monofoninėms plokštelėms klausyti arba pasidėčiau į aparatūros kolekciją. Stereo LP plokštelėms klausyti pasirinkimas didelis, rinkčiausi kažkurį patefonų aukso amžiaus įrenginį.Dalinuosi paskutiniu inžineriniu štrichu – garso atkūrimo sistema PiKo ir linkiu geros nuotaikos.
Filmukas su FM radijo garsu iš “Pakartot”.
Daugiau techninių detalių čia. Platesnis pristatymas 13 minučių filme, kur paskutinis epizodas filmuotas ramią naktį, PiKo pasiklydus kažkur miške. Nakties epizodas pradėtas rašyti mėnesienos pilnatyje iš maždaug 60 metrų. Kiti – iš maždaug 3 m arba apeinant PiKo ratu.
