Forum Replies Created
-
Posts
-
Visi tikime, kad turime gerą GAS. Daugybė šnekančių, kad žino kuris stiprintuvas skamba geriausiai, kad žinotų kurias kolonėles pirktų – tik duokit pinigų!
Išsirinkti aparatūrą gali būti klaidu, bet nėra sunku. Yra objektyvių kokybės vertinimo būdų, tinkančių profesionalams ir garso teorijos nemėgstantiems praktikams. GAS kokybės suvokimo dalykai aprašyti straipsniuose, bet pardavimo rinkodara stengiasi išmušti iš tiesaus kelio. Ramina tai, kad aparatūros klausymo ir pasirinkimo klaidos kartu yra malonumas. Klaidos nebaisios, nes palengvina kelionę aukštyn.
F. Toole ir E. Olive iš Harman 1994-ais padovanojo mums puikų straipsnį – “Girdėjimas yra tikėjimas ar Tikėjimas yra Girdėjimas: aklasis prieš tyrinėjimą matant ir kiti svarbūs dalykai” (Hearing is Believing vs. Believing is Hearing: Blind vs. Sighted Listening Tests, and Other Interesting Things). Buvo ištyrinėta žinių ir klausomos muzikos įtaka, klausytojų amžius, lytis ir pateiktos išvados. Įrodyta, kad įtaką kokybės vertinimui darė aparatūros gamintojo žinojimas. Pasirodo, išreklamuotas gamintojo vardas svarbesnis negu girdimas garsas. Štai kodėl aklieji testai patikimesni. Įdomi kita išvada – nepatyrusių tyrinėtojų-vyrų išvados beveik sutapo su patyrusių. Straipsnio autoriai sutiko kelis itin įžvalgius (canny) nepatyrusius, o nepatyrusių vyrų ir moterų rezultatai sutapo. Viva la similarite! – sušuko tyrinėtojai.
Straipsnį galite parsisiųsti iš čia.Kiekviena sritis reikalauja žinių. Skaičiau, kad šis pležas labai geras, bet nežinočiau nuo kurio galo pradėti tyrinėti…
Kodėl žmonės mėgsta lempinius stiprintuvus?
Labiausiai gundanti lempinių stiprintuvų savybė yra vyraujančios lyginės D2, D4, D6… iškraipymų harmonikos. Lyginius harmoninius iškraipymus klausa gerai toleruoja, girdime lyg grotų daugiau tarpusavyje suderintų instrumentų. “Daugiau muzikos” patinka klausantiems solinius kūrinius arba nedidelės sudėties orkestrus. GAS su lempomis turi rimtą trūkumą – sudėtinga didelių orkestrų muzika arba rokas su elektros gitaromis pavirsta garso koše. Be to, lempinė GAS prastai atkuria šiuolaikinių įrašų dinamiką. Arba reiktų naudoti brangias ir labai gremėzdiškas pilnai ruporines kolonėles.
Lempinę aparatūrą labiausiai mėgsta “subrendę” muzikos mylėtojai, kurių namuose negarsiai skamba rami muzika. Lempinių stiprintuvų slopinimas mažas, todėl geriau tinka didelio jaustrio AS su didesniais garsiakalbiais. Lempos netoleruoja kompleksinių apkrovimų, todėl lempinėse GAS dažniausiai matome 2-juostes AS su paprastais filtrais arba su plačiajuosčiais garsiakalbiais.Kaip gauti dar daugiau lyginių harmonikų?
Transformatoriai yra kitas po lempų iškraipymų šaltinis. Transformatorius naudoja patefonų MC galvutėms pajungti, balansiniuose stiprintuvų įėjimuose ir, žinoma, lempinių stiprintuvų išėjimuose.
Transformatorių yra įvairiausių, todėl tai universalus pasyvinis komponentas. McIntosh yra dideli transformatorių meistrai. Net šiuolaikinių tranzistorinių stiprintuvų išėjime jie naudoja Autoformer transformatorius. Vienas iš argumentų būtų – taip siekiama gauti lempinį garsą. Lempinių stiprintuvų konstruktorius Susumu Sakuma nukeliavo toliau – skiriamuosius kondensatorius pakeitė transformatoriais. Tikriausiai tai ne pabaiga – atsiras stiprintuvų vien iš lempų ir transformatorių “muzikaliausiam” garsui gauti. 😊Sakuma-San stiprintuvas aktyvinėms AS su 5 lempomis ir 9 transformatoriais:
Trumpai pažvelkime į kupolinius aukštadažnius garsiakalbius.
Tie 1″ su 25 mm membranomis kupoliniai populiariausi. Minkštieji kupoliniai iš impregnuoto šilko pasirodė 70-ųjų pradžioje, kai rinkoje atsirado Peerless 1″ (25 mm) aukštadažniai Polk kolonėlėse. Galima paminėti, kad apsijungę danų garsiakalbių gamintojai – Vifa, Scan-Speak in Peerless – dabar tai DSD (Danish Sound Technology), yra pasidalinę rinkas. Peerless gamina žemadažnius, aukštadažniai palikti broliams iš Vifa, o pats DSD persikraustęs į Kiniją. Nusipirkus to paties senojo pavadinimo kupolinį galima suklupti, nes dėžutėje rasite prastesnių parametrų negu pirkote iš Danijos garsiakalbį. Nieko nepadarysi, bet Peerless pėdsakas ryškus.
Sugrįžtant prie šaknų reiktų pasakyti, kad netrukus po pirmųjų Peerless AD kupolinių sekė dar geresni Audax. Vėl daniški, bet būtent šie visą dešimtmetį buvo įsitvirtinę Britanijos ir JAV kolonėlių projektuose. Kaip čia nepridursi, kad anais laikais konstruktoriai naudojo geriausius pasaulyje daniškus Brüel & Kjær akustinių matavimų prietaisus.
Šilkinių kupolinių aprašymuose dažnai matome glotnią dažninę, bet kas slypi po ja?
Nuo tam tikro, palyginti žemo dažnio minkšta 25 mm diametro membrana nebegali atlaikyti oro slėgio, stūmoklinis darbas griūna ir prasideda vadinama – membranų lūžių zona. Padidėja iškraipymai, bet jie būna mažesni negu seniau naudojamuose konusiniuose aukštadažniuose garsiakalbiuose su popieriaus membranomis. Dalykas tas, kad kupolinių membranų diametras toks pat kaip ir ričių, sumažėja galimybė membranose rastis atspindžiams ir tos iškraipymų dedamosios nebelieka. Šilkinių kupolinių membranos būna impregnuotos didelio slopinimo medžiaga, tai sumažina rezonansų įtaką ir stebime palyginti glotnią dažninę. Blogoji žinia, kad kupolinių motorai silpni ir prie didesnių SPL stipriai išauga iškraipymai. Šiuolaikinės technologijos leido ištobulinti šio tipo aukštadažnius ir dabar jie plačiai naudojami įrašų studijose, tačiau netiesiniai, intermoduliaciniai, doplerio, galios kompresavimo ir panašūs iškraipymai neleidžia šio tipo garsiakalbiams kokybiškai atkurti visą šiuolaikinių įrašų dinamiką. Kolonėlės su kupoliniais šilkiniais taip pat prastai atkuria sudėtingo muzikinio spektro įrašus ir kelia didesnius reikalavimus kambariui. Šių garsiakalbių garso sklaida priklauso nuo dažnio. Žemiausi darbo dažniai sklinda labai plačiai į sienas ir grindis, todėl atspindžių išvengti būna sunku. Įrašų studijos įrengtos taip, kad atspindžių nebūtų, ten garso kontrolei galima naudoti galingas daugiajuostės AS su įprastais garsiakalbiais, bet atspindžiai įprastuose kambariuose yra didelis audiofilų skausmas.Paveikslėlyje KEF laboratorijoje atliktų kupolinių minkštų membranų tyrinėjimų lazeriu rezultatai iš M. Colloms vadovėlio: viršuje žemus (30 Hz) dažnius membrana atkuria stūmoklio režimu (be iškraipymų), maždaug 1200 Hz ruože priartėjama prie membranos \”vartymosi\” pradžios (vaizdas viduryje), o 9,5 kHz dažnyje membrana pasiekia pirmąjį centrinės dalies rezonansą (apačioje), kur iškraipymai dar didesni.
Žemiau grafiškai paaiškinamas kupolinių membranų darbas: membrana dirba stumoklio režime (d), pasiekiamas pirmas lūžio dažnis (e) ir dažnis, kai centras spinduliuoja priešingos fazės garsą (f).
Yra sukurta kupolinių aukštadažnių su lengvomis ir labai kietomis membranomis, kurių lūžių zona toli už girdimų dažnių. Brangiausiose AS matome berilio ar dirbtinio deimanto aukštadažnius, dirbančius iki ultra-aukštųjų dažnių. Tokie gali gerai atkurti muziką, tačiau kita dalis kupolinių garsiakalbių trūkumų – nedidelis dinaminis diapazonas ir nekontroliuojama sklaida išlieka.FB vykusioje diskusijoje vienas dalyvis akcentavo impulsų svarbą. Teigė, kad norint atkurti muzikos signalo stačiakampius impulsus, kolonėlės turi būti su dažnine iki ultra-garsų.Vienas iš mano atsakymų anoje diskusijoje.
Siūlau nepamiršti, kad muzikos garse stačiakampių impulsų nėra. Žinoma, galima rasti kelių harmoninių signalų samplaką į trikampį ar kažkokią formą, bet tai nėra toks signalas, koks būna, pvz. iš trikampio signalo generatoriaus. Be to, trikampio impulso siauras spektras ir jam atkurti nereikia GAS su ultra-dažnine. Jei nėra stačiakampio arba “meandrinio” garso, reiškia tokių impulsų atkūrimo problema yra išgalvota.
Muzika pasibaigia ties 5 kHz, o harmonikos tęsiasi iki begalybės. Visuotinai pripažinta, kad harmoniniams signalams (tokiems sudarytiems iš virpančių kūnų rezonansų, reiškia, iš sinusoidžių) užtenka dažninės iki 20 kHz.Žmonija turi patirties:– AM radijas turėjo dažninę iki 6,5 kHz. AM buvo skirtas tolimam garso signalui perduoti, bet ne muzikai transliuoti. Muzika skambėdavo dusliai, nes AM neperduodavo aukštųjų harmonikų;– FM radijas buvo skirtas muzikai. Buvo parinkta 30 Hz- 15 kHz dažninė su itin staigiu kritimu iš abiejų pusių. Būna problemų dėl naudojamo signalo kompresavimo, bet nekompresuota muzika skambėjo labai gerai;
– studijinių juostinių magnetofonų dažninė paprastai būdavo 30 Hz – 20 kHz +/- 2 dB ir tai buvo “etaloninė” garso kokybė;
– CD arba Flac failai 16/44 formate leidžia turėti glotnią dažninę dar platesnėje 0,5 Hz – 22 (24 kHz) dažnių juostoje ir labai mažus iškraipymus.
Reikia paminėti, kad čia atsirado problemų ir garso kokybės vertinimo nesusipratimų. Viena pagrindinių yra tai, kad signalui nukeliavus iki ultra-garsų padidėja reikalavimai kolonėlėms; absoliuti dauguma AD garsiakalbių šioje zonoje duoda iškraipymus dėl membranų lūžių ir atsirandančių intermoduliacinių iškraipymų girdimoje zonoje. Jei SAK geras, o kolonėlių AD moduliai aukščiausios klasės (su berilio ar deimanto membranomis), muzkos atkūrimas iš CD/Flac būna labai kokybiškas. Sakoma – sviestu košės nepagadinsi, bet garso srityje būna ir kitaip. 🙃
Šiuo metu CD formatas išlieka populiariausias ir albumai iki šiol leidžiami diskeliuose. Visi aukštesnieji skaitmeniniai standartai turi dar didesnį potencialą, bet komercine prasme nėra racioanalūs; pagerėjimas menkas arba jo nėra, o failams reikia kelis kartus daugiau vietos. Čia taip pat žymiai mažesnis muzikos pasirinkimas, todėl SACD, DVD-Audio ir pan. formatai pasitraukė.Aukštos rezoliucijos failų sritis yra įrašų studijos, kur atliekamos manipuliacijos. Namų sistemose Hi-Res formatai nereikalingi. Impulsai čia niekuo dėti, bet kartais ši “akustinė nesąmonė” naudojama rinkodaros tikslais.Forumas patyrė dar vieną ataką ir šiuo metu yra pertvarkomas. Darbus planuojame užbaigti rugpjūčio mėnesį. Šiuo metu veikiančiame forume trūksta kelių paskutiniojo laikotarpio postų, bet forumas yra saugus lankytis.
Kodėl nebegaminami DD patefonai?
Nuo maždaug 1990-ųjų rinką užkariavo CD ir dauguma gamintojų patefonų gamybą nutraukė. Patefonams pritaikytų DD variklių nebereikėjo ir gamyba buvo sustabdyta. Šiuo metu nėra sąlygų užsakyti 100 ar daugiau DD variklių kas dieną, todėl serijinė DD pavarų gamyba būtų nuostolinga.
Stebime vinilo atgimimą, bet rinkoje daugybė kažkada pagamintų patefonų. DD pavara tokia tobula, kad sukurti šioje srityje kažką naujo būtų sunku – dar vienas stabdantis faktorius. DD varikliai neturi besitrinančių detalių, todėl ilgai nesusidėvi. Ilgaamžiškumas reiškia, kad patefonų reikėtų gaminti mažiau, o tai dar vienas blogas ženklas. DD įrenginių savikaina didesnė už dirželinių, reikia mažiau aptarnavimo, todėl uždarbis būtų mažesnis. LP standartas yra ribotų galimybių, todėl įrenginiai gali būti paprastesni.
Paminėjau kelias priežastis, dėl ko pasirenkami senieji rolikiniai arba dirželiniai mechanizmai. Jei atsiranda norintis įsigyti unikalų patefoną, paprastai siūlomas ratukinis arba su dirželiu, kurį pagaminti paprasčiau.Kuri schema geriau atkuria klasikinę muziką?
Rinkos dalyviai susijaudinę parašo, kad simfoninė muzika geriau skamba iš ratukinių patefonų, kad dirželinė pavara turi rezonansus, o DD patefonų diskų sukimosi greitis būna mikro-nestabilus.
Patefonų kokybė apibūdinama parametrais, bet šiais laikais mėgstama kurti legendas.Ar vinilo plokštelė yra analoginis signalo šaltinis?
Tiesiogiai iš mikrofonų per analoginį mikšerinį pultą, limiterius ir kitus analoginius įrenginius įrašyta plokštelė būtų analoginis šaltinis, o plačiau apie Direct-to-disc recording galite perskaityti Vikipedijoje.
Vinilo plokštelė taip pat būtų analoginio signalo šaltinis, bet nuo 1978-ųjų įrašų studijose įsivyravo skaitmeniniai magnetofonai, todėl įrašai plokštelėse yra skaitmeniniai. Griežtai žiūrint, net iki 1978 m. studijinius magnetofonus vadinti analoginiais būtų klaidinga – magnetofonuose naudojamas aukšto dažnio pamagnetinimas iškraipymams ir triukšmams sumažinti. Panašiai kaip skaitmeniniame garse, magnetofonuose pamagnetinimas pradžioje buvo žemesnio dažnio (~40 kHz), o vėliau nuosekliai buvo didinamas iki ~240 kHz garso signalui pagerinti.Ar vinilo plokštelėje signalo spektras tęsiasi toli už 20 kHz?
Diskusijos apie ultragarsą plokštelėse kyla iš noro pateisinti LP formatą, su muzikos įrašais to sieti nereikėtų. Paminėsiu kelis argumentus.
1. Žmogus gali girdėti iki 20 kHz, į tą dažnių ruožą telpa visa muzika, todėl racionalu konstruoti GAS, atkuriančią iki 20 kHz.
2. Muzikantų arba įrašų studijose naudojamų mikrofonų dažninė pasibaigia iki 20 kHz.
3. Senos kartos analoginių studijinių magnetofonų dažninė taip pat būdavo staigiai krentanti nuo 20 kHz.
4. Kad būtų nepriekaištinga signalo iki 20 kHz kokybė, šiuolaikinėse studijose naudojamas 24/96 skaitmeninis standartas. Albumai išleidžiami 16/44 CD arba LP formatu, todėl dažninė vinilo plokštelėje pasibaigia ties 20 kHz.
5. RIAA standartas nustato dažninę iki 20 kHz.
6. Patefono galvutės yra keitikliai, kurių darbas pasibaigia elektromechaniniu rezonansu ir nuo tam tikro dažnio keitiklis nustoja dirbęs. Galvučių parametrai parenkami taip, kad keitiklio darbas būtų maksimaliai tiesiškas visame muzikos dažnių ruože, o aukščiausias galvučių darbo dažnis paprastai parenkamas 20 kHz, nuo kurio stebimas staigus dažninės kritimas.
Iš Ukrainos į JAV išvykusio bičiulio Alex B. dirželinis Onedof – One Degree of Freedom Turntable (150000 $) su Kuzma Tri-Planar tonarmu (4300 $) ir Lyra Atlas galvute (12000 $).
▪Jei kolekcijoje švarūs šiuolaikiniai LP diskai, arba turite vertingų, kurie nebuvo nuripinti į failus, rinkčiausi kažkurį iš 1970-80 m. su DD pavara. Buvo europietiškų DD, bet pradėčiau nuo japoniškų. Visi didieji Japonijos gamintojai gamino įvairius patefonus, bet galiojo taisyklė – brangesnis to paties gamintojo patefonas buvo geresnis. Pigiausią ir brangiausią iš sąrašo galima atmesti ir rinktis 250 – 300 $ kainavusį patefoną. Bus neblogas “S” tipo tonarmas, į kurį galėsite įstatyti šiuolaikinę galvutę. 500 – 1000 € turėtų užtekti aparatui sukomplektuoti ir galėsite daug metų diskus klausysite už veltui.
Įklimpus į vinilą giliau, rekomenduočiau nusipirkti aukštesnės serijos mechanizmą, tada tonarmą ir jam tinkančią galvutę. Galvutė nebūtinai turi būti MC, nes rinkoje yra labai gerų MM galvučių. Taip išvengsite aukštinančių transformatorių, sutaupysite, o jūsų audio sistemos dinaminis diapazonas bus didesnis.
Iš DD galiu paminėti Technics SP-10 (nuo 1970) arba Denon DP-3000 (1972) mechanizmus, nors buvo daugiau neperkrautų bereikalingomis funkcijomis labai gerų japoniškų aparatų.
Denon DP-3000 1973 kainavo apie 500 $.
Denon DP-3000 raudonmedžio korpuse su Fidelity Research FR-54 tonarmu – grojantis baldas interjerui puošti.Kokį rinkčiausi patefoną?
Senose plokštelėse buvo labai geros muzikos, bet dauguma plokštelių bus nudėvėtos. Štai kodėl senąją muziką geriau klausyti iš CD arba iš muzikos failų. Jei kolekcionuojate LP, reiškia jums tiktų “kolekcijinis” patefonas iš tų 1960-ųjų senųjų ratukinių arba dirželinių. Turėsite smagaus darbo susirasti, nupirkę – išvalyti ir sureguliuoti. Teks nusipirkti galvutę, tada išgirsite mechaninius bildesius ir imsitės disko guolio ir pavaros remonto. Stalčiuje laikysite atsarginį dirželį, šepetėlius plokštelei ir adatėlei valyti. Plokštelių plovimo priemonės ir elektrostatiniam krūvio nuėmimo prietaisas taip pat bus reikalingi. Įsimylėjęs procesą aprengsite korpusu iš kilmingos medienos ir įsiliesite į patyrusių būrį.
Patefonas yra primityvus mechaninis įrenginys su keliais precizinės mechanikos elementais. Gundantis ir viliojantis, tik neskaičiuokite kiek išleidote už kažkada buvusį pigiausią signalo šaltinį…1990-ųjų “Stereo Review” žurnalą ilgai vartyti neverta. Žurnale pirkėjo vadovas iš 260 puslapių, bet patefonams paskirti tik 4. Daugelis gamintojų nėrė į CD, todėl iš japonų patefonų gamintojų matome tik kelis. Kažkoks nematytas Oracle Audio siūlo Gold Plated Premier Mark II paauksuotą patefoną už 3500 $, bet kiti šioje susitraukusioje rinkoje likę Japonijos gamintojai nusuleidę į žemesnę klasę. Iš senųjų sąraše matome užsispyrėlį Linn LP12 už 1165 $, bet kitų žinomiausių nebėra. Tiesa, amerikiečių Sota buvo žinomas gamintojas, kuris 1990-aisiais pristatė Cosmos Turntable su vakuuminiu plokštelės pritraukimu už 4000.
Tokių kaip Oracle Audio Premier Mark IV šiais laikais galima nusipirkti neišėjus iš namų; prikrauni lagaminą pinigų ir išmainai į labai gražų su Svarovskio kristalais. Arba į šaldytuvo dydžio su judančiais kandeliabrais kitonišką. Bėda, kad pinigai dabar tikri, o tie naujoviški patefonai – nebe.
Paauksuotas Oracle Audio Premier Mark IV dirželinis patefonas.
