Forum Replies Created
-
Posts
-
P. W. Klipsch buvo puikus inžinierius. Atsiverčiau High Quality Horn Loudspeaker Systems, kur yra skyrelis apie Klipsch.
Vienas žinomiausių yra kampinio ruporo patentas. Puikus sprendimas, leidžiantis išnaudoti kambario sienas, sumažinti ŽD ruporo gabaritus.
1942 m patente P.W.K. pateikė kampinio ŽD ruporo eskizus:
1965-ais AES Convention dokumente buvo pristatytas profesionalių portabilių įgarsinimo sistemų projektas La Scala:
Klipsch garsiakalbių negamino, buvo naudojami Atlas Sound Corporation garsiakalbiai. Vėliau garsiakalbius pagal Klipsch reikalavimus tiekė CTS (Chicago Telephone Supply Co.), o šiuolaikinėms retro-kolonėlėms – anksčiau paminėti Eminence.
1971-ais La Scala buvo modifikuotos ir gavo pirmosios žmonos Belle Klipsch vardą. Kada buvo sukonstruotos buitinės La Scala vadovėlyje neparašyta, bet kituose šaltiniuose La Scala randu nuo 1969-ųjų.Rašoma, kad P. Klipsch turėjo gerą jumoro jausmą, mėgdavo pasišaipyti iš mažųjų kolonėlių gamintojų. Yra sakęs, kad anie stengiasi įveikti fizikos dėsnius, suspausti 32 pėdų (10 metrų) ilgio garso bangas. Ištarė bulshit, kurį iki šiol specialistai naudoja pasišaipyti iš šlamštą gaminančių arba legendas kuriančių pardavėjų.
Su darbuotojais 1976-ais.
Klipsch La Scala AL5.
Prekyboje dar vienas retro-aparatas – Klipsch La Scala AL5. Kolonėlės didelės, beveik pusės kubinio metro ir 91 kg. Trijuostės, pilnai ruporinės, pora tokių kainuoja 14000. 1969 m kataloge nurodyta 1100 USD už porą, įvertinus infliaciją galėtų kainuoti ~8000 USD (6900 €) už porą.
Rinkodarą palikime prekiaujantiems ir pažvelkime techniškai.Naujosios La Scala panašios į senąsias, garsiakalbiai ir parametrai taip pat tokie kaip daugelio ankstesniųjų. Tai palengvina analizę.
La Scala buvo vienos pigiausių Klipsch kolonėlių. Brangiausios buvo Klipschorn, bet La Scala buvo lyderės pagal jautrį. Kadangi abi panašaus tūrio ir konstrukcijos, didesnio jautrio La Scala kolonėlių ŽD atkūrimas turėtų būti prastesnis. Efektyvumas-tūris-žemiausi dažniai parametrų ryšys jau buvo aptartas, todėl galima teigti, kad deklaruojamas žemiausias dažnis – 51 Hz +/-4 dB yra netikslus.Koks galėtų būti realus La Scala ŽD ruporo žemiausias atkuriamas dažnis?
Nuotraukoje matyti, kad ŽD ruporo perimetras maždaug 2,4 m, todėl realus atkūrimas turėtų būti nuo maždaug 100 Hz ar nuo aukščiau. Styginio kvarteto, chorinės muzikos įrašams toks tiktų, bet kitokiai muzikai dviejų žemutinių oktavų trūktų.105 dB@2.83 V /1 m jautris taip pat turi būti patikslintas: jei žemadažnis yra 4 Omų, 1 W galia reikštų 102 dB/W/m jautrį. Gamintojo bukleto apačioje smulkiomis raidėmis svarbi pastaba – 1 Sensitivity in average listening room. Atspindžiai kambaryje jautrį padidina, todėl tikrasis jautris būtų gal 100 dB/W/m. Toks efektyvumas leidžia pilnai atkurti įrašų dinamiką.
Didelio jautrio AS pasižymi mažais iškraipymais, bet šis atvejis išskirtinis; La Scala ŽD garsiakalbiai skardos korpusuose su silpnais motorais. CTS pasitraukus, K-33 žemadažnius tiekia pigių garsiakalbių gamintojas Eminence. Nauji 15“ K-33 parduodami po ~150 USD. Ypatingai pigu. VD ir AD moduliuose kompresiniai su fenolio membranomis. Tai taip pat reiškia pigumą, bet ne kokybę.
La Scala sukonstravo nusipelnęs Paul W. Klipsch. 60-aisiais buvo svarbu kolonėlių efektyvumas, ruporinės turėjo aukštą akustinį slopinimą, buvo galima jungti prie mažos galios stiprintuvų. Neseniai atsiradusios stereofonijos reikalavimai anuomet buvo antrame plane. Vienas svarbiausių yra daugiajuosčių kolonėlių akustinis suderinimas. Stabtelkime.
La Scala ruporai sumontuoti taip, kad visų spinduliuotuvų burnos yra kolonėlės priekio panelės plokštumoje. Laikas, per kurį garsas nukeliauja nuo garsiakalbio ruporo gerklėje iki ruporo burnos priklauso nuo ruporo ilgio. Sulankstytas ŽD ruporas yra ilgas (~ 2 metrus), todėl garsas ruporu sklinda apie 6 milisekundes. Jei žemesnysis skyrimo dažnis yra 450 Hz, kolonėlių su mažo selektyvumo filtrais ŽD ir VD garsiakalbiai dirba maždaug 200 – 1000 Hz ruože. VD ruporas trumpesnis, to paties dažnio garsas iš VD ruporo išeis anksčiau negu iš ŽD garsiakalbio, todėl skyrimo dažnių ruože spinduliavimas nebus sinchroniškas, garsas bus išsidraikęs. Tas pats VD-AD skyrimo ruože, nes ruporų burnos vienoje plokštumoje, o ruporai skirtingo ilgio.
Galiu paminėti savo akustinius tyrinėjimus, kai įsitikinau jog žmogus girdi +/- 5 mm akustinį suderinimą. Buvo naudojamas rožinis triukšmas, ŽD ir AD garsiakalbių bendro darbo ruožas buvo 700 – 1100 Hz, garsą klausė moteris-klausytoja, išvados padarytos atlikus ~10 bandymų.Paveikslėlyje Klipsch La Scala ir Avantgarde 3-juostės ruporinės; Avantgarde ruporų burnos skirtingame atstume, nes konstruktoriai siekė akustinio suderinimo.
Akustinis suderinimas galimas mechaniškai parinkus garsiakalbių tarpusavio padėtį arba filtrais. La Scala filtrai primityvūs, juose nėra akustinio suderinimo grandynų.Dar vienas La Scala filtrų ypatumas.
Matyti, kad viduriniųjų garsiakalbių darbas iš aukštųjų dažnių pusės beveik neapribotas, todėl aukštuosius plačiame ruože atkurs abu (VD ir AD) ruporai. Svarbus trūkumas, nes aukščiausieji dažniai bus spinduliuojami ne viena, bet keliomis kryptimis. Viena svarbiausių ruporų savybių yra kontroliuojama sklaida, bet šį privalumą nubraukia prasti filtrai.
Klipsch kainos, 1979:
Klipsch kolonėlės, 1979:
Jei La Scala AL5 būtų konstravęs P. W. Klipsch, būtų atlikti senųjų La Scala patobulinimai, kolonėlės atitiktų aukščiausius reikalavimus ir nereikėtų rinkti švelnesnių žodžių problemoms aprašyti.Bėgant metams keičiasi žmogaus klausa. Kūdikis gerai girdi aukščiausius garso dažnius, bet mažos ausytės neleidžia girdėti pačius žemiausius muzikos garsus. Paauglys, o ypatingai didelėmis ausimis gerai girdi žemuosius, bet jautris aukščiausiems dažniams būna sumažėjęs.
Mokslas yra nustatęs klausos jautrio priklausomybes nuo amžiaus. Taip pat skirtumą tarp moters ir vyro klausos jautrio. The Auditory Brain and Age-Related Hearing Impairment vadovėlyje pateikti išsamūs tyrinėjimų rezultatai. Ten yra mums įdomūs klausos grafikai.
Viršuje paveikslėlyje vyro, o žemiau moters klausos jautrio kreivės. Dešinėje atskirai parodytas aukščiausiųjų 9 – 16 kHz dažnių girdėjimas. Galima sakyti, kad moteris senatvėje truputį geriau girdi pačius aukščiausius dažnius, bet 5-10 kHz ruože vyro klausa su amžiumi degraduoja mažiau.
Ar GAS turi atkurti ultragarsus?
Kreivės pasibaigia ties 16 kHz, todėl laikoma, kad dažninė iki 20 kHz yra pakankamas GAS parametras bet kokiai muzikai atkurti.Į tą patį pažvelkime per muziką.
Muzikos instrumentų ir dainininkų garsas susispietęs aplink viduriniuosius. Atkūrimo aparatūrai svarbiausias yra viduriniųjų atkūrimas, o aparatūros turėtojui – žemųjų dažnių atkūrimas. Būtent žemieji yra patys brangiausi, nes reikalauja didelių kolonėlių ir brangių garsiakalbių. Aukštieji mažiau svarbūs ir pigiau gaunami. Jei konkrečiau, tai muzikos garsų harmonikoms atkurti pakanka 15 kHz. Iliustracija būtų muzikai transliuoti sukurtas FM radijas, kur buvo parinktas 15 kHz aukščiausias dažnis.Yra ultra-aukštųjų dažnių siekiančių muzikos mylėtojų ir jie nenurimsta papildomai sumontavę ultragarsinį garsiakalbį. Pakomentuosiu tokio siekio beprasmybę.Dievulis sukonstravo mus taip, kad svarbus klausos organas tarnauja iki senatvės. Senatvėje padidėjęs galvos ūžesys ir prastesenis AD girdėjimas netrukdo klausyti muzikos, groti, kurti muziką. Žmonės nekvaili, todėl muzikos instrumentus darė grojančius ŽD ir VD ruože. Susijaudinę dėl ultra-dažnių jaunieji instrumentų gamintojai galėtų sukonstruoti “aukštesnių” instrumentų, bet taip kvailiojančių matyti neteko; reikėtų kitaip užrašyti natas, aukštaisiais instrumentais turėtų groti vaikiški pirštukai, pūsti kūdikio lūpytės, laikyti vaikiškos rankytės.Pažvelkime ką apie muziką sako mokslas.Žemiau paveikslėlis iš vadovėlio. Pažymėjau iki 3,5 kHz ir aukščiau galinčius groti instrumentus. Aukščiausias yra vargonų garsas (iki 7 kHz), bet dauguma instrumentų groja iki 1 kHz ar net žemiau. Reikia paminėti svarbų dalyką – visų instrumentų ir dainininkų aukščiausios natos spektro prasme būna skurdžios, ten girdisi į sinusą panašus harmonis garsas. Visų instrumentų viršutiniame registre aukštesnių harmonikų beveik nėra, todėl aukščiausių natų atkūrimui užtenka antrosios harmonikos.
Plačiau apie muzikos instrumentų harmonikų tyrinėjimus skaitykite “Ar muzikoje yra impulsai?”.
Apie dabartį ir muzaką.
Kažkada buvau užkliuvęs už elektroninės. Žano Mišelio Žaro, Riko Veikmano, Vangelio negirdėti garsai ir laisvesnės kompozicijos gundė, bet neilgai. Matyt smegenys signalizavo, kad nėra tikrų muzikos instrumentų, kad tai konservai.
Ruošdamas apžvalgą apie muzikos įrašų studijas pasižvalgiau į muzikos raidą.
Ano amžiaus pradžioje populiariausia buvo simfonija, vėliau country, džiazas, rhythm and blues, rokenrolas, soul, pop rokas, disco. Muzika buvo grojama instrumentais, kuriama pagal tam tikras taisykles, buvo galima įvertinti grojančius, kuriančius ir pačius klausytojus. Į įrašų studijas atėjus skaitmeniniams įrenginiams, nuo 1980-ųjų įsiveržė kitokia populiarioji; techno-pop keitė, house, įsitvirtino hip-hop, electro, techno, punk su visokiais drum and bass arba UK garage.Muzika mums reiškia garsą iš muzikos instrumentų, partitūras, improvizaciją. Taip pat reiškia mokslus baigusius kompozitorius ir koncertus. Nuo 1980-ųjų šiuolaikinė populiarioji elektroninė atsiranda namų studijose, nes sukurti galima mažai vietos užimančiais MIDI instrumentais ir kompiuterinėmis programomis. Kūrėjui nebereikalingas muzikos disciplinų išmanymas, nebereikia mokėti groti, suderinti instrumentą. Kompiuterinis muzikantas gali neturėti išlavintos klausos, nesugebėti atskirti obojaus nuo klarneto. Jis negalėtų koncertuoti arba gitara prie laužo pagroti ką neseniai prie kompiuterio sukūręs. Tas šiuolaikinis yra technikas, PĮ inžinierius, bet ne muzikantas. Negalime žinoti kaip turi skambėti sintetiniai garsai, todėl elektroninei muzikai labai geros atkūrimo aparatūros nereikia. Man tai svarbu.
Elektroninių garsų kūryba yra meno rūšis, žinome puikių kūrinių, bet didžiosios dalies “privalomųjų muzikos rekvizitų” šiuolaikinėje elektroninėje nebėra. Štai kodėl šį meną vadinti Muzika man darėsi sunku.
Kartą atsibudęs pagalvojau, kad šiuolaikinei elektroninei reikėtų tikslesnio pavadinimo. Galbūt “Mūzas” būtų jaunatviškai aštrus lietuviškas žodis? FB grupėje pasidalinau rūpesčiu ir sulaukiau Audriaus Šulco pasiūlymo neišradinėti. Bičiulis parašė – bereikšmei foninei muzikai įvardinti JAV yra įsigalėjęs terminas “muzakas” ir pateikė nuorodą. Gyvenimas juda pirmyn, jūsų proanūkiai klausys garsų iš besielių mašinų, o aš pasilieku su Muzika.
Muzika iš kompiuterio yra elektroninė šarmankė.
Parašyti paskatino FB grupėje paviešintas bičiulio apsilankymas įrašų studijoje ir ką subrendęs vyras ten nuveikęs. Ausinėse gyvenančiam jaunimui tai muzika, bet man – muzakas. Nusiraminęs einu prie kavos puodelio. Ir jus kviečiu.Muzika ir muzakas.
Pradėsiu nuo Muzikos.
Skaičiau straipsnį, kuriame tyrinėtas muzikos atsiradimo fenomenas. Pasirodo, žemdirbystės pradžioje kauptukais laukuose dirbantiems padėdavo muzikantas. Fiziškai silpnesnis grodavo, tada sunkiai dirbančius pagaudavo ritmiški garsai, žmonės daugiau padarydavo, mažiau pavargdavo.
Muzika yra galinga visuomeninė priemonė. Prisimenu laiką, kai Džimas Morisonas su The Doors mobilizavo visuomenę protestuoti prieš karą Vietname. Arba jaunatviškas šėlsmas meilės paieškose – Alabama Song, ką visi patyrėme. Žavėjo The Who – Tommy pirmoji roko opera, Džimio Hendrikso gitarinės improvizacijos, The Hair muzikinis politikavimas, Vudstoko roko festivalis, Pink Floyd intelektualusis rokas su The Wall politika. Muzika neatskiriama nuo gimimo, svarbi įsimylėjus, dirbant, ilsintis, kovojant, mirštant…Kviečiu 3 minutes pajusti Meilę per Muziką. Esu gavęs tokią dovaną, todėl epizodą peržiūrėjau kelis kartus.
JBL didžiuosius studijinius daugiajuosčius monitorius 1981-ais pakeitė dvijuosčiai ir buvo gaminami ilgiausiai. Iki 1996 m. buvo gaminami 4435 su dviem galingais 15″ žemadažniais ir 1″ kompresiniu draiveriu titano membrana, o 4430 monitoriai su vienu ŽD garsiakalbiu. Šie monitoriai turi mažus iškraipymus ir labai didelį dinaminį diapazoną. Skyrimo dažnis 1000 Hz, naudojami 12 dB/okt. pasyviniai filtrai, o antrasis žemadažnis 4435 monitoriuose pradeda dirbti nuo 100 Hz. Taip užtikrinamas kolonėlių priekio panelės dažninės kritimo kompensavimas ir bendroji dažninė ŽD ruože būna lygi.
Dvijuostės AS pasižymi geresne rezoliucija, todėl naujesnės kartos JBL studijiniai garso monitoriai būna dvijuosčiai. Paskutinis projektas buvo M2 su programiniais FIR filtrais.
Patyrę mėgsta 4435. 32″ Powersoft garsiakalbis su judančiu magnetu žemiausiai muzikos oktavai atkurti.
Filmukas čia.Amerikiečio Džono Kalinovskio ruporiniai projektai. Ta viduryje primena Jensen konstrukciją, bet yra didesnė, nes sumontuoti keturi 18″ žemadažniai.
Prieš prasidedant koncertui neretai girdime Viens-du trys, viens-du-trys… Taip tikrinama ar viskas veikia.
Amerikoje buvo žurnalas One Two Testing apie PA aparatūrą. Jei įgarsinimo aparatūra naudojama koncertams, reiškia tai yra GAS ir verta jomis pasidomėti.Skaičiau apie koncertą Liverpulyje, kai muzikantai atsinešė buitinį Grundig magnetofoną su 4 W stiprintuvu. Prie šluotos koto pritvirtino mikrofoną, paspaudė įrašų klavišus ir pauzę. Taip buvo galima sustiprinti mikrofono garsą ir muzikantai galėjo girdėti ką dainuoja. Vakaruose tai buvo 1958-ais, bet ir mes Šiaulių politechnikume 1965-ais pradėjome repetuoti su mikrofonu МД-47, vadinamu muiline nuo buitinio magnetofono.
Blind Faith-1969-ais koncertuoja su keliomis WEM (Watkins Electric Music) kolonėlėmis.
Scenos įgarsinimo sistemos įsibėgėjo greitai. 1967-ais WEM išleido kolonėles su 100 Vatų transistoriniu stiprintuvu. Paprasti garsiakalbiai neužtikrino reikiamo garsumo, todėl buvo sugrįžta į 40-uosius – prie ruporinių AS.
Nuotraukoje Markas Bolanas su RCA W-tipo ruporine AS ir nuo kėdės akomponuojančiu Vitavox ruporu.
Užtikau 1984-ųjų rudeninį One Two Testing numerį, kuriame aprašyta PA istorija. Ryškia linija eina Džo Brauno, MEH (Marshall Equipment Hire) įkūrėjo, paminėtos jo TASCO įgarsinimo sistemos. 1975-aisiais MEH buvo nuomojamų koncertinių įgarsinimo sistemų lyderiai.
Maždaug taip atrodė MEH TASCO įgarsinimo sistemos.
Senosios įgarsinimo sistemos buvo didelio jautrio, didelės ir sunkios. Kai kilovato galios stiprintuvus pakeitė 100 kW, nuo tada kolonėlės galėjo būti mažesnės. Deja, tos senosios didelės turėjo didesnes dinamines galimybes negu tos su super-galingais stiprintuvais. Modernios taip pat galėjo labai stipriai smūgiuoti ausis, bet atsirado didžiausią garsumą nustatantys reikalavimai. Tėviškėje muzikos įgarsinimas kažkur akligatvyje ir kaži ar sulauksiu kokybiško koncertinio garso.
Nuotraukoje koncertiniai vermišeliai. Scenoje arba įrašų studijoje nerūpi, kad kabeliai būtų trumpi, iš beoksidinio vario arba iš sidabro.
